Vienas karalius – tas tikrasis, kuriam ant galvos prieš 766 metus iškilmingai uždėta karūna, – Mindaugas. Yra ir Mindaugas II – jį galima laikyti teoriniu karaliumi, nes tokiu buvo paskelbtas, bet dėl to nesivargino net į Lietuvą atvykti. Ir trečiasis – beveik karalius, dėl kurio karūnavimo buvo suderėta ne kartą, bet įgyvendinti to vis dėlto nepavyko.
Žymiausia Lietuvos istorijos fikcija
Apie Mindaugo karūnavimą žinome mažai, bet svarbiausią dalyką – kad jis įvyko, – patvirtina ne vienas šaltinis.
„Dėl karūnavimo tikrumo abejonių nėra – yra popiežiaus dokumentas, leidžiantis karūnuoti, nustatyta karūnavimo tvarka ir netgi nurodyti asmenys, kurie turi karūnuoti. [...]
Taip pat yra unikalus šaltinis, atrastas pakankamai neseniai – prieš keletą dešimtmečių – sąlygiškai vadinamas „Pasaulio aprašymas“. Jis apie daug ką, bet viena iš temų – apie Mindaugo karūnaciją. Žmogus aiškina, kad pats joje dalyvavo“, – sako Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto prof. Rimvydas Petrauskas.
Karūnavimo faktą taip pat tai patvirtina Livonijos ordino šaltiniai. Tačiau iškilmių detalių žinoma jau labai mažai. Svarstoma, kur karūnacija galėjo įvykti – Naugarduke ar Vilniuje, neaiški ir konkreti diena.
„Ko mes nežinome (ir tai yra pati žymiausia Lietuvos istorijos fikcija) – data. Fikcija, bet ji turi ir prasmę, – sako istorikas ir aiškina plačiau, – 1990-aisiais buvo nuspręsta Mindaugo karūnacijos dieną skelbti valstybine švente, tad natūralu, kad neužteko ankstesnio tradicinio pasakymo, kad tai įvyko kažkurį liepos sekmadienį.“
Tad profesoriui Edvardui Gudavičiui buvo patikėta neeilinė užduotis – apskaičiuoti, kuri konkrečiai liepos diena yra labiausiai tikėtina Mindaugo karūnacijos diena. Apskaičiavo ir pasiūlė – liepos 6-oji. Ją nuo 1991-ųjų ir švenčiame.
Krikščionybė „iš reikalo“?
Nežinome ir kokių konkrečiai tikslų vedinas Mindaugas pagoniškame krašte priėmė krikštą – ar tai buvo „krikščionybė iš reikalo“?
Viena aišku – tapimas karaliumi buvo savotiškas kelias į Europos karalysčių šeimą. „Toks tikrai lygiateisis narys – krikščioniškas karalius tarp kitų. O tai iš esmės reiškia suverenumo patvirtinimą toje Europos dalyje“, – teigia R. Petrauskas. Popiežiaus pripažinimas reiškė, kad kitos krikščioniškos valstybės, pavyzdžiui, Vokiečių ordinas, teisėtai negali puldinėti, o ši problema anuomet buvo labai opi.
Pasak istoriko, valdžią tokiu būdu Mindaugas įtvirtino ne tik tarptautiniame kontekste – tapęs karaliumi jis išsiskyrė ir Lietuvoje, nes kunigaikščių čia buvo daug, o štai karalius – vienintelis.
„Aišku pirminis Mindaugo motyvas buvo turbūt labai pragmatinis – sustiprinti savo valdžią, kuri dar buvo labai silpna. Jis – pirmasis valdovas, kuris suvienijo lietuviškas žemes. Pirmasis vienvaldis, monarchas“, – akcentuoja istorikas.
Krikščionybės „iš reikalo“ įspūdį dar sustiprina iki šiol dažnai skelbiama informacija, kad galiausiai Mindaugas nusigręžia nuo krikščionybės. Tačiau to, pasak R. Petrausko, negalima nei patvirtinti, nei paneigti – juk apie tai skelbiama Livonijos ordino rašytiniuose šaltiniuose. O būtent su šiuo ordinu Lietuvos karalystė po kurio laiko vėl pradeda konfliktuoti.
„Livonijos ordinas Mindaugo pradėtą konfliktą prieš juos tendencingai traktavo kaip „atkritimą“. Bet nebūtinai taip buvo. Livonijos ordinas pateikia jiems patogią interpretaciją ir konfliktą bandė taip pristatyti kitoms šalims ir pateisinti savo veiksmus“, – aiškina VU profesorius.
Jis asmeniškai šiuo klausimu skeptiškas – įprastai tokio nusigręžimo nuo krikščionybės nebūna: „Greičiau „atkritimas“ įvyko po Mindaugo nužudymo.“
Vytautas apie karalių Mindaugą nežinojo
10 metų trukęs Mindaugo karaliavimas baigėsi jo nužudymu ir nors karalystės tokiu būdu neliko, valstybė neiširo. Apie tapimą karaliais mąstė ir tolimesni Lietuvos didžiosios kunigaikštystės vadovai – Gediminas, Algirdas, Kęstutis, bet arčiausiai to buvo Vytautas Didysis. Tačiau tuo metu monarchu tapti buvo gerokai sudėtingiau.
Nuo Mindaugo iki Vytauto laikų praėjo apie pusantro šimto metų ir politinė situacija tapo visiškai kitokia. Jeigu XIII amžiaus viduryje, kai karaliumi tapo Mindaugas, naujos karalystės vis dar buvo steigiamos, tai Vytauto laikais procesas jau buvo stabilizavęsis ir kunigaikščiui siekti karūnos buvo daug sudėtingiau.
„Labai nenoriai galvota apie naujų karalysčių steigimą, todėl nors Vytautas ir nemažai pasiekė ir rado labai stiprų partnerį Romos karalių Zigmantą Liuksemburgą šiam bandymui įgyvendinti, vis dėlto kitos aplinkybės buvo nepalankios“, – pasakoja istorikas.
Karaliumi Vytautas bandė tapti bent tris kartus, bet taip ir nepavyko. Situaciją apsunkino ir buvimas Krėvos unijoje su Lenkijos karalyste. Sutartimi Lietuvos didžioji kunigaikštystė buvo prišlieta prie Lenkijos karalystės ir jeigu Lietuva taip pat būtų tapusi karalyste, jos statusas unijoje būtų pasikeitęs. To visiškai nenorėjo Lenkijos didikai. Ir jie dėjo visas pastangas, kad tik Vytautas nebūtų karūnuotas.
Pirmą kartą karūnacija planuota 1430-ųjų rugsėjo 8 dieną. Į ją keliavo kelios delegacijos ir delegacijai, gabenusiai karūnas, sužinojus, kad pirmoji apiplėšta, ji grįžo atgal į Niunbergą. O nėra karūnos – nėra karūnavimo, nėra ir karaliaus. Iki mirties tų pačių metų spalio pabaigoje karūnaciją Vytautas planavo dar bent du kartus.
Tiesa, kad Lietuva kažkada buvo karalystė, Vytautas Didysis greičiausiai nežinojo, o tokios žinios galėjo jam praversti.
„Esu įsitikinęs, kad Mindaugas buvo užmirštas karalius. Lietuvoje neturime jokios lietuviškos tradicijos apie Mindaugą, Mindaugo asmenį. Viskas, ką žinome apie Mindaugą autentiško, yra gauta arba iš rusiškų, arba iš Ordino, arba iš popiežiaus šaltinių“, – pasakoja R. Petrauskas.
Šventė dieną, kai Vytautas turėjo būti karūnuotas
O štai Vytauto Didžiojo pavadinti užmirštu niekaip negalėtume. Jo kultas formuotis prasideda jau iškart po jo mirties, o po Pirmojo pasaulinio karo – tik stiprėja. Tiesa, ryškiai, bet trumpam tada šmėsteli ir karaliaus Mindaugo, bet jau kito, figūra.
1918 m. liepos 11 dieną Lietuvos Taryba Vilhelmą fon Urachą paskelbia karaliumi Mindaugu II. Lietuvos nepriklausomybė paskelbta buvo dar nepilnus pusę metų, karaliaus institutui priešinosi dalis Tarybos narių, jis neturėjo palaikymo visuomenėje, o pats V. fon Urachas nei buvo karūnuotas, nei apskritai pasirodęs Lietuvoje. Galiausiai, lapkričio 2 dieną sprendimas dėl Mindaugo II atšauktas, o pats V. fon Urachas gavo šimto dienų karaliaus pravardę.
Ir tada viską nustelbė Vytauto Didžiojo žvaigždė. 1930-aisiais minėtos didžiojo kunigaikščio 500-osios mirties metinės ir šventė tęsėsi mėnesius – nuo liepos 15 iki rugsėjo 8 dienos. Rugsėjo 8-oji – diena, kai Vytautas Didysis turėjo būti karūnuotas – nuo tada švęsta kasmet ir buvo antra svarbiausia švente po Vasario 16-osios, teigia Kauno apskrities viešosios bibliotekos darbuotoja Rimantė Tamoliūnienė, sudariusi leidinį „100 pakilių akimirkų: tarpukario Lietuvos šventės ir iškilmės“.
Taigi, išeina taip, kad dieną, kai Vytautas Didysis turėjo būti karūnuotas, tapukario lietuviai šventė, bet dienos, kai Mindaugas išties buvo karūnuotas, – ne.
„Tarpukariu Vytautas buvo centrinė istorijos figūra ir istorinę atmintį akivaizdžiai uždominavo Gediminaičiai, Vytautas. Apie Mindaugą buvo išleistos kelios knygos, bet tik tiek“, – pasakoja R. Petrauskas.
Vienu laikotarpiu parankesnis Vytautas, kitu – Mindaugas
Vytautas Didysis, kaip personažas, pasak istoriko, to meto kontekste buvo daug aktualesnis dėl geopolitinių problemų, konflikto su Lenkija.
O štai po 1990-ųjų, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, išaušo ir Mindaugo kulto metas. Siekdama tapti Vakarų dalimi, Lietuva atsigręžė į Mindaugą, kuris prieš daugiau nei 700 metų irgi savotiškai „ėjo į Europą“.
„Lietuva po sovietų epochos pabaigos kaip savo pagrindinius tikslus traktavo grįžimą į Europą, įvairias struktūras – ir politines, ir gynybines. Kažkuria prasme buvo labai patogu ir simboliška atsigręžti į Mindaugo istoriją“, – teigia VU profesorius.
Būtent todėl praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje ir prisireikė nustatyti, kurią konkrečiai dieną XIII amžiuje Mindaugas tapo karaliumi.
