Lietuvoje

2019.06.30 07:00

Pasidalijo savo istorijomis: moteris, gimusi vyro kūne, ir pirmasis homoseksualus atstovas EP

Prisiminė savo pirmąsias „Pride“ eitynes: keli šimtai dalyvių ir keli tūkstančiai policijos pareigūnų
Domantė Platūkytė, LRT.lt 2019.06.30 07:00

Metai iš metų gyvenau tokį gyvenimą, kokio iš manęs tikėjosi, – visi manė, kad man puikiai sekasi vyrų pasaulyje, tačiau aš tiesiog buvau gera aktorė, transseksualai neretai bijo gyventi ir lieka savo susikurtuose kalėjimuose, sako iš Norvegijos atvykusi transseksuali žmogaus teisių aktyvistė Jeanette Solstad Remo.

Taip J. S. Remo kalbėjo viename „Baltic Pride“ renginių „Pasididžiavimo balsai“, vykusiame birželio 7 dieną.

Renginyje dalyvavo ir homoseksualus Jungtinės Karalystės politikas lordas Michaelas Cashmanas. Anot jo, žmogaus teisių pažeidimai nesiilsi, o teisės nėra apsaugotos storu betono sluoksniu, todėl mūsų vis dar laukia ilgas kelias.

J. S. Remo priduria, kad dauguma transseksualų niekada nepalieka savo susikurto kalėjimo, o ji pati taip pat ilgą laiką priklausė tai grupei žmonių ir tik 2010 m. išdrįso prabilti, kai „išėjo iš savo kalėjimo“.

Moteris, gimusi vyro kūne

„Mano identitetas yra paneigiamas, nes esu moteris, gimusi vyro kūne“, – savo kalbą pradeda J. S. Remo.

Anot žmogaus teisių aktyvistės, visuomenėje esame išvystę griežtas lyčių normas, todėl klausimas, ar gimęs kūdikis yra mergaitė, ar berniukas, mums tapo esminiu klausimu. Moteris atsimena, kad jau vaikystėje suprato, kad jos biologinė lytis ir lytinis identitetas nesutampa.

„Būdama ketverių pasakiau, kad mano vardas ir mano rūbai privalo būti pakeisti, tačiau tada niekas nesiklausė mano norų ir maldavimo“, – pasakoja J. S. Remo.

Moteris stebisi, kad žmonės vis dar nemoka priimti įvairovės. Ji aiškina, jog vyru ar moterimi mus paverčia ne tik chromosomos, bet ir daugybė kitų faktorių, kurie paverčia mus tuo, kas esame, o savo lytinį identitetą dažnai išreiškiame to net nesuvokdami. Anot aktyvistės, reikėtų pažymėti ir tai, kad daugelyje pasaulio valstybių gali būti tik vyru arba moterimi, tačiau, sako ji, turėtų būti priimta ir kita lytis – ją galima vadinti įvairiai, tačiau ji reikalinga.

„Tai, kaip mes suprantame savo identitetą, ne visada sutampa su tuo, kokios lyties mes gimstame. <...> Nors LGBT žmonės yra skirtingi, tačiau visi kartu kovojame prieš tokią pačią diskriminaciją, o kartu mes esame stipresni“, – šypsosi J. S. Remo.

Bijojo prarasti darbą

Žmogaus teisių gynėja pasakojo, kad gyventi vyro kūne buvo labai sunku, tačiau aplinkiniai neturėjo nė menkiausio įtarimo, kad jos lytis ir lytinis identitetas nesutampa. J. S. Remo įsitikinusi – jei būtų anksčiau atsiskleidusi, būtų praradusi darbą, nes transseksualai būdavo suprantami kaip psichiniai ligoniai.

„Neturėjau jokio pasirinkimo – metai iš metų gyvenau tokį gyvenimą, kokio iš manęs tikėjosi. Visi manė, kad man puikiai sekasi vyrų pasaulyje, tačiau aš tiesiog buvau gera aktorė. <...> Tai nėra kažkas, ką galėjau pasirinkti, o būtent tai transseksualai ir daro – jie egzistuoja, bijodami gyventi, todėl lieka savo susikurtuose kalėjimuose.

Didžioji dauguma transseksualų niekada nepalieka tos spintos ir lieka įkalinti. Ilgą laiką ir aš priklausiau tai grupei žmonių ir, nors turėjau raktą, juo nepasinaudojau. Man reikėjo daug metų, kad išdrįsčiau prabilti, tačiau 2010 m. aš išėjau iš savo kalėjimo“, – džiaugiasi J. S. Remo.

Anot žmogaus teisių aktyvistės, nors prašymas, kad jos lytinis identitetas būtų pripažintas ir ji galėtų legaliai pasikeisti savo asmens dokumentą, buvo atmestas, ji sulaukė netikėtos pagalbos iš „Amnesty International“. Kartu su šia organizacija J. S. Remo pradėjo kampaniją ir rašė laiškus Norvegijos Vyriausybei, siekdama, kad valdžia atsižvelgtų į transseksualių žmonių problemas.

„Mažumų diskriminacija niekada nesuteikia nieko teigiamo ir neišsprendžia kitų problemų. Išankstinis nusistatymas sukelia diskriminaciją, diskriminacija – baimę, baimė sukelia pyktį, o pyktis – smurtą. Todėl gerbti įvairovę yra be galo svarbu“, – apibendrina J. S. Remo.

Džiaugiasi pokyčiais

M. Cashmanas Lietuvoje lankėsi ir 2007 m. bei 2010 m., tada, prisimena jis, LGBT padėtis Lietuvoje buvo visai kitokia, todėl akcentuoja, kad „Pride“ renginiai turėtų vykti ne tik norint švęsti, bet ir prisiminti, kaip milijonų žmonių pasiaukojimas mus vedė į priekį.

Anot svečio iš Jungtinės Karalystės, kovą dėl lygių teisių pradėjo ne mūsų karta – šias kovas pradėjo tūkstančiai kartų prieš mus. Politiko teigimu, už savo laisves turėtume dėkoti tiems, kurie pasisakė už tai, kas svarbu, kurie pasitraukė iš savo saugumo zonos ir išdrįso prabilti, bei tiems, kurie parodė, kad, puolant vieną žmogų, yra puolami visi.

M. Cashmanas prisimena savo pirmąsias „Pride“ eitynes prieš 15 metų Bukarešte – pirmą kartą jose dalyvavo keli šimtai žmonių ir keli tūkstančiai policijos pareigūnų, apsiginklavusių vandens patrankomis ir įvairiomis apsaugomis, o kai kurie žmonės, dalyvavę eisenoje, buvo su kaukėmis, kad išliktų neatpažinti.

Kitais metais M. Cashmanas vėl grįžo į eitynes Bukarešte, šį kartą eisena jau buvo šiek tiek didesnė, bet svarbiausia, džiaugiasi politikas, eitynėse dalyvavo mergina, kuri praėjusį kartą eiseną stebėjo iš tolo.

„Mergina prie mūsų prisijungė ir eitynėse dalyvavo kaip atvirai pasisakanti homoseksuali mergina, o jos tėvai ėjo kartu su ja ir taip ją palaikė. Jei per vienerius metus galime pakeisti vieno žmogaus gyvenimą į geresnę pusę, reiškia, pakeitėme pasaulį“, – šypsosi M. Cashmanas.

Kova vyksta visą laiką

Pasak politiko, pasinaudodami religija Jungtinėje Karalystėje žmonės neigia, kad heteroseksualių ir homoseksualių žmonių santykiai yra lygiaverčiai, bei vengia apie tai pasakoti vaikams. M. Cashmanas priduria, kad kova už žmogaus teises ir laisves vyksta visą laiką.

„Mes kuriame socialinį teisingumą, bet mūsų priešai iš tikrųjų niekada nepasitraukia“, – tvirtina jis.

M. Cashmanas akcentuoja Europos Sąjungos (ES) svarbą ir teigia, kad Europa rodo kelią, kuriuo turėtų eiti žmogaus teisės, o Baltijos šalys prie to prisideda ir formuoja visos Europos portretą. Politiko teigimu, nors LGBT padėtis Europoje gerėja, negalime sustoti.

„Žmogaus teisių pažeidimai nesiilsi, teisės nėra apsaugotos storu betono sluoksniu, joms visada keliami iššūkiai, o mūsų vis dar laukia ilgas kelias. ES gimė Antrojo pasaulinio karo metu iš žmonių vilties ir svajonių pelenų, iš krematoriumų pelenų visoje Europoje. <...> Tokiomis sąlygomis grupelė vyrų ir moterų susivienijo ir užtikrino, kad taip daugiau nebenutiktų, kad nebenusisuktume, kai valstybė, žmonių mažuma ar individas yra atakuojami“, – kalba M. Cashmanas.