Jau dešimt metų Lietuvoje veikia vadinamieji gyvybės langeliai, į kuriuos tėvai anonimiškai gali atiduoti savo naujagimius. Valstybė džiaugiasi, kad per šį laikotarpį pavyko išgelbėti ne vieną dešimtį vaikų, kurie vėliau yra sėkmingai įvaikinami. Tačiau vaikų ir paauglių psichiatras Dainius Pūras tvirtina, kad Lietuva turėtų ieškoti ir kitų būdų šeimos politikai stiprinti, mat gyvybės langeliai, specialisto teigimu, ne tik leidžia tėvams atiduoti savo vaikus valstybei, bet ir užkerta kelią vaikams susipažinti su savo tikraisiais tėvais.
Gyvybės langelis – speciali kapsulė pastato sienoje, kur galima anonimiškai palikti vaiką, o šis atsidurs medikų globoje. Asmens, kuris paliko kūdikį, niekas neieškos, jam teisinė atsakomybė dėl palikto vaiko taikoma nebus.
Diskusijos dėl tokių gyvybės langelių atsiradimo Lietuvoje prasidėjo dar 2005 m., šios specialios patalpos po ilgų ginčų šalyje atsirado 2009 m., ir šiemet sukanka dešimt metų, kai tėvai anonimiškai gali palikti savo naujagimius gyvybės langelyje.
Pirmasis gyvybės langelis atidarytas 2009 m. lapkritį Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namuose. Šiuo metu, kaip LRT.lt informavo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba (VTAT), Lietuvoje iš viso veikia 10 gyvybės langelių: be Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namų, gyvybės langeliai yra Kauno Prano Mažylio gimdymo namuose, Kauno krikščioniškuosiuose gimdymo namuose, Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namuose, Klaipėdos universitetinėje ligoninėje, Algimanto Bandzos socialinių paslaugų namuose, Šiaulių moters ir vaiko klinikoje, Marijampolės miesto ligoninėje, Alytaus sutrikusio vystymosi kūdikių namuose, VšĮ Tauragės ligoninėje, VŠĮ Jonavos ligoninėje.
Susigrąžino 11 vaikų
VTAT duomenimis, nuo 2009 iki 2019 m. gegužės mėnesio gyvybės langelyje palikti 64 vaikai. 2011–2019 m. statistika rodo, kad gyvybės langeliuose rastos 29 mergaitės ir 24 berniukai.
Anot VTAT Įvaikinimo ir globos skyriaus vedėjos Agnės Marčiukaitienės, gyvybės langeliuose dažniausiai paliekami 1–3 dienų amžiaus naujagimiai, rečiau – kūdikiai iki kelių mėnesių amžiaus.
„Paminėtina, jog buvo 2 atvejai, kai vaikai gyvybės langelyje buvo palikti ir vyresnio amžiaus, tai yra 1,7 metų ir 8–9 mėn. amžiaus“, – pasakojo A. Marčiukaitienė.
Kaip numato teisės aktai, įstaiga, radusi vaiką gyvybės langelyje, surašo jo radimo aktą, kuriame nurodo vaiko radimo vietą, laiką, lytį, būklę, aprašo jo išvaizdą. Jeigu randamas vaikas, prie kurio nėra palikta dokumentų iš sveikatos priežiūros įstaigos arba vaiko gimimo pažymėjimo, kurie leistų nustatyti vaiko motinos tapatybę, kviečiamas policijos pareigūnas, jis surašo protokolą apie vaiko radimo aplinkybes ir šį dokumentą perduoda VTAT. Kol vaikas bus apgyvendintas šeimoje, jo laikinoji globa nustatoma globos centre ar globos institucijoje, išskyrus tuos atvejus, kai vaikui būtinos sveikatos priežiūros paslaugos.
Įstaiga, kurioje įsteigtas gyvybės langelis, rastą vaiką nuveža į sveikatos priežiūros įstaigą ne vėliau kaip per 1 darbo dieną nuo vaiko radimo gyvybės langelyje, kad būtų patikrinta jo sveikata. VTAT skyrius, gavęs informaciją apie gyvybės langelyje rastą vaiką, informuoja asmenis apie galimybę globoti vaiką. Norintys jį įsivaikinti tai gali padaryti tik tada, kai surastam vaikui sueis 3 mėnesiai.
Kaip aiškino A. Marčiukaitienė, gyvybės langelyje palikto vaiko motina ar tėvas gali kreiptis, norėdami susigrąžinti vaiką, kol jam sukanka 3 mėnesiai ir kol neįsiteisėja teismo sprendimas dėl įvaikinimo.
„Per 10 metų Lietuvoje iš 67 vaikų, paliktų gyvybės langelyje, 11 vaikų susigrąžino 10 biologinių tėvų“, – statistiką pateikė VTAT atstovė.
Vis dėlto, anot A. Marčiukaitienės, Lietuvos piliečių sąraše yra nemažai šeimų, kurios pasirengusios priimti vaiką, paliktą gyvybės langelyje, todėl beveik visi tokie vaikai (išskyrus tuos, kurių tėvai ar vienas iš tėvų pareiškia norą susigrąžinti, bei tuos, kurių sveikatos būklė yra sunki) yra siūlomi laikinai globoti su galimybe įvaikinti minėtoms šeimoms.
Trapi galimybė susirasti tikruosius tėvus
Kaip LRT.lt aiškino A. Marčiukaitienė, nustatyti, kokioje šeimoje gimė gyvybės langelyje paliktas vaikas, beveik neįmanoma, nes gyvybės langelio idėjos vienas esminių aspektų – siekis apginti vaiko teisę gyventi (siekiant įgyvendinti Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją) ir užtikrinti tėvų, palikusių vaiką, anonimiškumą.
Anot VTAT atstovės, dažniausiai gyvybės langelyje vaikas paliekamas be leidžiančių identifikuoti jo tapatybę asmens ar medicinos dokumentų, tad nėra galimybės išsiaiškinti, kokioje šeimoje vaikas gimė.
„Vaikas yra paliekamas, kaip nežinomų tėvų vaikas“, – pabrėžė A. Marčiukaitienė.
Vis dėlto, pasak specialistės, jei kartu su vaiku gyvybės langelyje randami tam tikri dokumentai (pavyzdžiui, išrašas iš gydymo įstaigos, kurioje vaikas gimė), iš kurių galima nustatyti galimų tėvų tapatybę, VTAT skyrius imasi veiksmų, siekdamas inicijuoti pagalbos vaiko motinai arba tėvui teikimą ir įgalinti šeimą auginti jų biologinį vaiką.
„Todėl tam tikrais atvejais, kai yra pakankamai duomenų apie galimą vaiko motiną, VTAT skyrius inicijuoja motinystės nustatymą“, – aiškino A. Marčiukaitienė.
Pasak jos, jei kartu su vaiku gyvybės langelyje paliekami tam tikri dokumentai, tam tikrais atvejais VTAT inicijuoja motinystės nustatymą.
„Tokiu atveju įrašas apie vaiko kilmę liktų jo byloje ir vaikas turėtų galimybę gauti informaciją apie savo kilmės šeimą“, – apie galimybę gyvybės langelyje paliktam vaikui vėliau susipažinti su savo tėvais užsiminė VTAT atstovė.
A. Marčiukaitienė reziumavo, kad gyvybės langeliai neužtikrina vaiko teisės susipažinti su savo tėvais, tačiau kitos alternatyvos gyvybės langeliams, anot jos, šiuo metu Lietuvoje nėra.
„Gyvybės langelis neužtikrina vaiko teisės žinoti savo kilmę, kadangi vaikas gali būti paliktas anonimiškai. Tačiau šiuo metu Lietuvoje nėra kitos alternatyvos, galinčios užtikrinti Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje įtvirtintą neatimamą vaiko teisę gyventi, todėl šiandien tai yra priemonė, kuria siekiama išvengti naujagimių palikimo jiems nesaugioje aplinkoje“, – akcentavo specialistė.
D. Pūras: nereikia savęs apgaudinėti
LRT.lt kalbintas vaikų ir paauglių psichiatras, Jungtinių Tautų (JT) Žmogaus teisių tarybos ekspertas D. Pūras mano, kad gyvybės langelių idėja turi nemažai trūkumų, vienas iš jų – įsivaizdavimas, kad gyvybės langeliai sumažins kūdikių nužudymų skaičių.
Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas toms valstybėms, kuriose yra gyvybės langelių, stipriai rekomenduoja atsisakyti šios ydingos praktikos ir išdėsto argumentus. Pirma, tyrimai rodo, kad manymas, jog gyvybės langeliai apsaugo nuo kūdikių nužudymų, yra iliuzija. Tyrimų duomenimis, į gyvybės langelius patenka ne tie vaikai, kuriuos tėvai nužudytų. Jei tėvai nebūtų atidavę vaikų, tai būtų juos auginę, bet nutarė atiduoti, nes yra tokia galimybė.
Mes nematome valstybės institucijų noro atlikti monitoringą, nes turbūt po jo paaiškėtų, kad, atidarius gyvybės langelius, nužudomų naujagimių skaičius išliko toks pats. Taigi valstybė surado būdą, kaip paskatinti žmones atsisakyti vaikų ir anonimiškai juos atiduoti valstybei. Tada Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas ir sako, kad gal galima surasti brandesnių metodų šeimai stiprinti, tėvams padėti, o ne siūlyti anonimiškai vaikus atiduoti į gyvybės langelius ir dar tuo didžiuotis“, – aiškino D. Pūras.
Psichiatras akcentavo, kad gyvybės langeliuose rasti vaikai iš esmės praranda galimybę susipažinti su savo biologiniais tėvais.
„Tai yra grubus žmogaus teisių pažeidimas. Aišku, daugelis žmonių pasakys, kad jiems nusispjauti į tokią teisę ir svarbiausia, kad esą išgelbėta vaiko gyvybė. Atkreipčiau dėmesį, kad, pavyzdžiui, kai kuriose valstybėse atlikti tyrimai rodo, kad į gyvybės langelius vaikus atiduoda visai ne mama, o, pavyzdžiui, sąvadautojai. Jeigu moteris yra išnaudojama sekso paslaugų, prostitucijos tinkle, ji pastoja, tai sąvadautojai labai piktinasi ir moters pagimdytas kūdikis yra atiduodamas, moters neatsiklausus“, – komentavo D. Pūras.
Pašnekovas pažymėjo, kad Lietuva, nutarusi įteisinti gyvybės langelius, nesuskubo įvertinti ir neigiamų šios idėjos įgyvendinimo pasekmių, nepagalvojo apie kitas šeimos, vaikų politikos priemones.
„Gyvybės langeliai skatina žmones neauginti vaikų, o juos anonimiškai atiduoti ir nereikia savęs apgaudinėti, kad mes tokiu būdu apsaugome vaikus nuo nužudymų. Apibendrinęs pasakyčiau, kad gyvybės langeliai turi daugiau minusų negu pliusų“, – reziumavo psichiatras.
Buvusi vaiko teisių apsaugos kontrolierė: pasiteisins, net jei išgelbėsim nors vieną gyvybę
Viena iš gyvybės langelių įteisinimo Lietuvoje iniciatorių, 2005–2010 m. vaiko teisių apsaugos kontroliere dirbusi Rimantė Šalaševičiūtė LRT.lt pasakojo, kad 2005 m. sudaryta darbo grupė svarstė dvi idėjas – gyvybės langelius ir anoniminį gimdymą.
Anoniminio gimdymo atveju būtų nuspręsta leisti motinai gimdyti vaiką ligoninėje anonimiškai, nepaliekant jokių dokumentų ir suteikiant galimybę atsisakyti pagimdyto vaiko. Vis dėlto, pasak parlamentarės, įvertinus visus ekspertų pastebėjimus, nuspręsta, kad gyvybės langeliai yra tinkamesnė alternatyva.
„Žinodami, kad būna negražių įvaikinimo atvejų, ir pabijoję, kad atversime kelią pasipelnyti gimdymo namų darbuotojams, negalėjome garantuoti, kad tokių atvejų nebus, anoniminio gimdymo atsisakėme“, – pasakojo Seimo narė.
R. Šalaševičiūtė teigė sutinkanti su D. Pūro pastabomis, kad gyvybės langeliai iš esmės gali nesumažinti kūdikių nužudymo skaičiaus. Vis dėlto, anot jos, net ir viena išgelbėta gyvybė reikštų, kad ši idėja pasiteisino.
„Kai pradėjome diskutuoti apie gyvybės langelius, susidūrėme su situacija, kai mama savo dvynius vaikus uždusino pagalve. Jos vienas iš motyvų buvo: vyras mane paliko, man vienai sunku, neradau kitos išeities ir depresijos apimta vaikus uždusinau.“ Tuo metu matėme naujagimių nužudymo statistiką, dabar tokių atvejų taip pat pasitaiko. Bet mes ir neprognozavome 100 procentų, kad, atsiradus gyvybės langeliams, neturėsime nužudytų kūdikių. Jeigu vertintumėme tą statistiką, tuos 67 vaikus, tai manau, kad 10 ar 15 vaikų, jei nebūtų atiduoti į gyvybės langelius, tikrai šiandien nebūtų gyvi. Aš visada sakiau, kad, jei, įsteigus gyvybės langelius, nors vienas vaikas bus išgelbėtas ir gyvens, vadinasi, gyvybės langeliai pasiteisino“, – dėstė R. Šalaševičiūtė.
Buvusi vaiko teisių apsaugos kontrolierė sutiko, kad didžiausias gyvybės langelių trūkumas yra tai, jog gyvybės langelyje paliktas vaikas praktiškai neturi šansų susipažinti su savo tikraisiais tėvais. Tiesa, anot pašnekovės, jei mėgintume taisyti šią spragą, galime pažeisti vieną esminių gyvybės langelio idėjos aspektų – anonimiškumą.
Pasak šiuo metu Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininke dirbančios R. Šalaševičiūtės, užsienio šalių patirtis taip pat rodo, kad vaikas, paliktas gyvybės langelyje arba pagimdytas anonimiškai, šansų susipažinti su savo tėvais, deja, neturi. Ji priminė, kad anoniminio gimdymo atvejais Prancūzijoje vaiką pagimdžiusi motina gali surašyti savo duomenis ir palikti voke, jį atplėšti galima tik jai sutikus, o vaiko dokumentuose telieka įrašas „pagimdė X“.
„Prancūzijoje tokių „X tapatybės“ – maždaug pusė milijono. Suaugę jie dažnai ieško biologinių tėvų, juos suradusi Prancūzijos Nacionalinė kilmės duomenų tarnyba dažniausiai negali padėti – kas antra motina atsisako savo vaikui atskleisti tapatybės paslaptį“, – aiškino R. Šalaševičiūtė.
