„Kodėl mes dabar iš to darome tragediją, ar čia pavydas, ar čia kiti dalykai? Tie žmonės nieko neprašo, jie nori tokio dar vieno patvirtinimo, moraliai tai yra labai svarbu“, – LRT TELEVIZIJAI apie referendumą dėl pilietybės išsaugojimo kalba užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.
22 Europos Sąjungos valstybės leidžia turėti ne vieną pilietybę ir tik penkios – ne: Austrija, Estija, Lietuva, Nyderlandai ir Slovakija. Po mėnesio vyksiančiame referendume turime apsispręsti, ar sutinkame, kad Lietuvos piliečiams, kurie įgyja kitos europinės ar transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, būtų leista išsaugoti ir Lietuvos pilietybę.
Iki šiolei tokios galimybės nesuteikė mūsų šalies Konstitucija, todėl referendumas pakeistų 12 pagrindinio šalies įstatymo straipsnį. Vilniaus politikos analizės instituto apklausa rodo, kad nelabai tikėtina, jog referendumu būtų pakeistas Konstitucijos straipsnis, ribojantis pilietybės išsaugojimą. Balso teisę turi apie 2,5 milijono žmonių, kad referendumas būtų laikomas įvykusiu, balsuoti turi daugiau nei milijonas 250 tūkst.. Vadinasi, jeigu balsuotų daugiau nei 51 proc., visi jie turi būti „už“ pilietybės išsaugojimą, kad Konstitucija būtų pakeista. Apie tai – pokalbis su užsienio reikalų ministru L. Linkevičiumi.
– Ar jūs tikite, kad referendumas įvyks?
– Aš apie tai dabar nekalbu, aš kalbu realistiškai, kaip jūs sakote, visaip čia gali būti. Bet aš vis tiek noriu iš to pozityvią žinią įžvelgti. Tikrai tikiuosi ne be pagrindo, kad dauguma bus tik už pilietybės išsaugojimą. Ir tai vis tiek bus žinia. Jeigu tai nepavyks, o prielaidos tam yra, kad nepavyks, aš manau, kad mes vis tiek nenuleisime rankų. Aš tuo tikiu.
– Va, ir atsakėte, ar tikite, kad įvyks.
– Tai... Aš realistas ir kartelė pakelta labai aukštai, jūs gi žinote.
– Bet, ministre, net ne apie kartelę kalba. Seimas ar ne per ilgai ginčijosi, stumdėsi ir per mažai liko laiko, nes dabar faktiškai prasidėjo agitacija, viešinimas, net ne agitacija, likus penkioms savaitėms iki referendumo. O tai, mano supratimu, mažoka.
– Mažoka, na, bet vis tiek dabar ne laikas pirštais rodyti vieniems į kitus. Labai pritariu, kad per ilgai čia buvo, netgi pavartosiu žodį „klaidinami“, mūsų žmonės, nes buvo su tokiu dideliu entuziazmu aiškinama, kad štai, mes be Konstitucijos, Seime čia išspręsime tą pilietybės klausimą.
Pamenate, ir visko buvo, kol galiausiai po kelių bandymų Konstitucinis Teismas aiškiai pasakė, kad čia klaidžioti jau neverta: yra vienas būdas ir jis vienintelis. Tik ne visi suprato, bet dabar bandau pasakyti, kad tas referendumas, jeigu neįvyktų, tai nėra pasaulio pabaiga. Jis gali kartotis po kažkiek laiko.
– Bet ar jums neatrodo, kad jeigu šitas referendumas dabar nepavyktų, tai mes tuos piliečius kaip ir prarastume? Nes dauguma kalba, kad jeigu ne, tai mes jau tikrai atsisakytume Lietuvos pilietybės.
– Aš su jumis sutinku, bet tada, ką mes siūlome, koks kitas kelias? Vis tiek kito kelio nėra. Aš tikiuosi, kad taip neatsitiks, tikiuosi, kad vis tiek mes kažkaip tuos žmones išsaugosime.
2004 metais, kai įstojome į Europos Sąjungą, vienas iš tikslų, viena iš keturių laisvių – laisvas asmenų judėjimas, kad žmonės galėtų keliauti, jaunimas galėtų pasirinkti aukštojo mokslo įstaigą kitose šalyse. Ir tai yra privalumas. Tad kodėl mes dabar iš to darome tragediją? Ar čia pavydas, ar čia kiti dalykai? Tie žmonės nieko neprašo, jie nori tokio dar vieno galbūt patvirtinimo, moraliai tai yra labai svarbu.
– O pas mus kalbama, kad jie turės daug privilegijų?
– Matote, pasas yra nei privilegija, tai yra daugiau. Tai tam tikra prasme dar labiau sutvirtina tą ryšį su tėvyne ir prievolėmis. Galbūt vienintelis dalykas – mokesčiai, bet tai irgi ne privilegija. Aišku, mokesčius moka ten, kur dirba, jeigu gyvena kažkur kitur, tai ten ir mokės mokesčius. Bet, jeigu kalbėsime apie tarnybą kariuomenėje, jau čia reikėtų koreguoti Karo prievolės įstatymą, nes jeigu nebūtų atlikta tarnyba kitose šalyse, ji būtų, be abejo, privaloma Lietuvoje.
– Bet jeigu jis ten galėtų tarnauti, tai būtų įskaitoma?
– Be abejo, jeigu tai yra NATO arba Europos Sąjungos valstybė, yra tokie mechanizmai, kad du kartus žmogaus neturėtų tarnauti. Čia dalykas tik tas, kuris reikalautų galbūt teisinės bazės paties patikslinimo, bet tai tikrai ne problema.
– Na, dabar dar būtinai pakalbėkime apie tai, kokių šalių piliečiams Konstitucijos pataisa galiotų?
– Konstitucijos pataisoje, yra įrašyta tokia abstraktesnė sąvoka „Euroatlantinės integracijos kriterijai“. Dar buvo siūloma konkrečiau kalbėti apie NATO valstybes, Europos Sąjungos.
– Čia turės dar būti atskiru įstatymu?
– Dar reikės konstitucinio įstatymo, kuriam keisti nereikės Konstitucijos – referendumo keliu. Akivaizdu, kad tai ne visos pasaulio valstybės, tačiau tos, su kuriomis mes galbūt įžvelgiame daugiau artumo vertybine prasme, saugumo ir kitais klausimais.
Tai dabar, jeigu, sakysim, buvo abejonės australams, tai dabar nėra problemų, jie taip pat yra įtraukiami į EBPO, kaip ir Izraelis. Žydų organizacijos kreipėsi, kad bus diskriminuojamos, tačiau pagal tą mūsų supratimą jos nebus diskriminuojamos. Taip kad ratas tikrai labai platus.
– EBPO šalys, jeigu, pavyzdžiui, tokios šalys, kurios dabar yra partnerės, na, kaip, pavyzdžiui, kokia nors Kinija, PAR, Indija.
– Tai ir Rusiją paminėkite.
– Taip, ir Rusija, kuri teoriškai ateityje gali tapti.
– Teoriškai ateityje, bet ne, tokių dalykų nėra. Aš ir sakau, kad čia yra gana ribotas ratas, nes yra nemažai nepatenkintų, kad čia tikrai ne visi įeina.
– Bet kaip tada, jeigu yra ir formuluotė referendumo klausime, „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais atvejais. Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę...“, tai tas pilietis pagal kilmę gyvena Kinijoje, Rusijoje ar Pietų Afrikos Respublikoje, bet jis negali turėti dvigubos pilietybės, tai yra išsaugoti savo lietuviškos. Kaip tada su ta prigimtine teise?
– Na, tai todėl ir kalba, kad tos jau konkrečios šalys bus apibrėžtos atskirame įstatyme. Mes dabar kalbame apie patį principą, nes principas neleidžia to apskritai, negali būti. Tai Konstitucijoje mes išspręstume, kad tai gali būti, o detales jau diskutuotume ir nustatytume parlamente, kaip ir dera. Ir tai būtų atsakymas į jūsų klausimą.
– O kaip tada Gruzija, Ukraina, Moldova?
– Na, va taip.
– Irgi kabo ore?
– Tada kabėtų ore, jeigu taip jau tiesiai atsakyti į tą klausimą. Na, bet yra tie reglamentavimai, kurių irgi daugelis reikalauja.
– Tai ministre, jeigu aš teisingai suprantu, einame į referendumą gegužės 12 dieną dar nežinodami, kokių šalių piliečiams šita Konstitucijos pataisa galiotų?
– Konkrečiai mes nežinome, bet tai nėra blogybė. Aš manau, tai yra vertybė, nes jeigu mes dabar įrašytume į Konstituciją, baigtinių šalių sąrašas būtų vėl problema.
– Dabar aš ta pačia proga, kad jau esate mūsų studijoje, labai noriu paklausti apie mūsų ambasadorių Remigijų Motuzą, ambasadorių Rusijoje. Jis yra atšauktas konsultacijoms dėl dviejų dalykų, nes tapo pažeidžiamas. Ir tas pažeidžiamumas, tai tos dvi sąlygos, yra grasinimai dėl Sausio 13-osios bylos. Ir jis apklaustas kaip specialusis liudytojas dėl vizos išdavimo Rusijos bankininkui ir jo sūnui, už ką neva duotas kyšis kitam buvusiam diplomatui. Ar ambasadorius būtų atšauktas, jeigu jis neturėtų to specialaus liudytojo statuso, tik dėl grasinimų Sausio 13-osios byloje?
– Sunku pasakyti, spręstume. Dabar tas sprendimas toks, įvertinus šias aplinkybes. Norisi ir tikrai detaliai išnagrinėti, nepadaryti klaidų. Pirmiausia, tai yra ir žmogaus interesai, sutikime. Tas pats specialusis statusas taip skamba galbūt grėsmingai, bet tai, pabrėžiu, yra statusas, kuriuo pasakoma, kad žmogui nepareikšti jokie įtarimai.
– Bet ar jūs turite bent menkiausių abejonių dėl ambasadoriaus sąžiningumo?
– Matote, abejonės yra a priori, kažkoks tikėjimas ar netikėjimas. Aš linkęs pirmiausia tikėti žmonėmis, o po to nusivilti, ne atvirkščiai. Dar ir dėl tų priežasčių, kadangi pareigos atsakingos ir atstovavimas šaliai užsienyje, tai mes neturėtume pernelyg lengvabūdiškai daryti išvadas anksčiau laiko. Mano požiūriu, turėtume vis tiek kažkaip solidžiau elgtis.
– Bet konservatoriai ragina prezidentę ambasadorių R. Motuzą apskritai atšaukti iš ambasadoriaus pareigų.
– Na, tai gal jie kažką daugiau žino, man sunku pasakyti.
– Bet jūs tokių sumanymų neturite?
– Aš gi sakau dar kartą: mes priimsime visus sprendimus labai atidžiai išnagrinėję ir gerbiame visas nuomones, patarimus. Aš viską suprantu, čia yra ir politikos elementų, tad norėtųsi, kad mes žiūrėtume grynai teisiškai ir politiškai, reikia įvertinti. Tačiau vis dėlto įvertinkime ir tuos faktus, kad tai yra asmuo, užimantis aukštas pareigas, kuriam šiuo metu nepareikšti jokie įtarimai, ir tai reikia įvertinti.
– Bet ar galima galvoti, kad dėl to atsiradusio pažeidžiamumo ambasadorius į Rusiją nebegrįš, juoba, kad jam iki kadencijos pabaigos teoriškai liko turbūt daugiau negu pusmetis.
– Aš nenoriu užbėgti už akių. Šiandien visi variantai yra įmanomi, matysime, kokia yra situacija, norėtųsi kuo greičiau ją dar aiškiau išsiaiškinti, ir tada mes priimsime atsakingai teisingą sprendimą, tikiuosi.
– Ir vėlgi dėl to paties pažeidžiamumo. Ar gali būti kažkokia užuomina, kad po tokių dalykų ambasadoriaus karjera yra baigta?
– Ne, tai čia vėl mes kalbame a priori. Priklauso nuo situacijos, aplinkybių. Baigta būna karjera tuo atveju, jei jis padaro nusikaltimą ar nusižengimą, arba reputacija pažeista tiek, kad jau ta prasme negali dirbti to darbo, tai čia taip viską reikia įvertinti.
