„Depresijos diagnozė mane labai piktino – maniau, kad šios „madingos“ ligos aš tikrai nepasigausiu. Keista, šia liga dabar serga daug žmonių, bet ji priverčia manyti, kad esi visiškai vienas“, – portalui LRT.lt pasakoja aktorius ir rašytojas Marius Povilas Elijus Martynenko, išgyvenęs nelengvą laikotarpį, o dalį patirčių sudėjęs į knygą.
– Pastarieji mėnesiai jums buvo nelengvi – išsiskyrėte su žmona, skyrybas lydėjo emociniai sunkumai, pablogėjo sveikata. Vis dėlto atrodo, kad apie visus išgyvenimus stengiatės kalbėti ramiai, atvirai, o neretai ir juokaudamas. Esate užgrūdintas gyvenimo, užsiauginęs storą odą?
– Turbūt čia ne odos storis – dar jaučiuosi neužsidaręs ir atviras pasauliui. Tačiau, net kai būna iš tiesų sunku ir tamsu, yra nemažai dalykų, už kuriuos jaučiuosi dėkingas. Tai – ir vaikai, ir kūryba... Jei susitelkčiau vien į tai, kas yra tamsu, būtų nesąžininga tų gerųjų dalykų atžvilgiu.
– Pristatote knygą „Kaip Tau – už €16“, kurios anotacijoje nurodyta, jog į knygą sudėjote dviejų vaikų gimimą, skyrybas, akies praradimą, tėvo kalėjime lankymą, transcendentalias patirtis ir mirties bei gyvybės artumą. Atrodo, kad viską išdėstėte lyg per kokią terapiją...
– Iš esmės rašymas man labai padeda, daugelį savo patirčių išverčiu į žodžius. Man tai ir yra savotiška meditacija, ryšys su pasauliu, žmonėmis. Tiesa, tuose tekstuose sudėtos mano prasmės ir džiaugsmo paieškos, vykusios dar ir iki daugelio smūgių. Knyga man buvo tikslas, kurio link judėjau, ir džiaugsmas, kurį patyriau ją rašydamas. Joje telpa tai, kas įstabiausia ir nuostabiausia gyvenime, ką aš aptinku ir kuo noriu dalytis. Nors knygos nepradėjau rašyti kaip terapijos, joje visko tiek daug, kartu ir gydančių dalykų.
Jei nebūčiau perskaitęs tiek daug eilėraščių apie meilę, galbūt mokėčiau kur kas skurdžiau mylėti.
– Kas joje gydančio, ką galbūt verta atrasti ir skaitytojui?
– Kiek pačiam tenka sugrįžti prie savų tekstų, juos redaguoti ar pan., randu ten daug užkoduotų prasmės žinučių, džiaugsmo, ten aprašytus mano santykius su žmonėmis, su mylimąja, su tėvu. Bet kai tik paleidžiu savo knygą į viešumą, kiekvienas ją skaitantis tam tikra prasme prisideda prie jos kūrimo ir atranda ką nors sau artimo. Vis dėlto mus vienija bendražmogiški dalykai.
– Sakote, sudėjote daug savų patirčių, tad kad ir banalokai skamba, jūsų knyga – tam tikras jūsų dienoraštis?
– Knygos priešlapyje parašiau, kad autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su autoriaus nuomone. Kiekvienas žmogus yra kintantis, tad kol jo gyvenimas nesibaigia, anksti vertinti ir nuspręsti, kaip viskas bus baigtiniame taške. Dienoraščio elementų ten yra – apie savo patirtis stengiuosi kalbėti kiek įmanydamas atviriau, nes toks yra mano kūrybos būdas. Bet kartu toje knygoje persipina realybė ir fantazija.
– Gal vieną dieną rašysite savo autobiografiją? Tikiu, išeitų ne vienas tomas.
– Autobiografija turbūt nebūtų tokia žavinga kaip biografija. Nors galima sakyti, kad kiekviena knyga, kurią parašiau, yra mano biografija. Nenutolstu nuo savęs. Tiesiog kol kas tikrasis pasaulis yra įstabus ir man kelia begalinį susižavėjimą. Turbūt iki tol, kol pradėsiu kurti visišką fikciją, praeis daug laiko. Tiesa, nežinau, ar šis pasaulis nustos mane žavėti taip stipriai. Bet kol kas fikcijų mano kūryboje yra kur kas mažiau negu mano akistatų su tikrove.
Kartais taip įpuolame į savo skausmus, jie atrodo tokie dideli, jog savimi užgožia viską.
– Deja, pasaulis moka stebinti ne tik gerąja puse, ne tik geri dalykai dedasi – visai šalia mūsų, Ukrainoje vyksta karo siaubas.
– Buvo pasakyta: kaip galima po Aušvico rašyti poeziją. Atrodo, kad tai buvo taip siaubinga, jog po to daugelis dalykų tiesiog neteko prasmės. Bet ir iki Aušvico buvo kuriama poezija, kuri nuo tragedijos neišgelbėjo.
Neseniai kutenau sūnų, jis juokėsi, o aš susimąsčiau apie šalimais vykstantį karą. Kokia prasmė kutenti vaiką, jei vyksta tokie siaubingi dalykai? Kokia prasmė kurti meną? Kokia prasmė ką nors apskritai kurti?
Vis dėlto tikiu, kad jei nebūtų nė vienos dainos apie brolybę, mano brolystės jausmas būtų kur kas mažesnis. Jei nebūčiau perskaitęs tiek daug eilėraščių apie meilę, galbūt mokėčiau kur kas skurdžiau mylėti. Aš tuo tikiu ir manau, kad tai, kas neturi apčiuopiamos naudos, turi visa tai pranokstančią vertę. Kūryba įkvepia ir kviečia į dialogą. Jei kažkas paveikslu, tekstais ar muzika sugebėjo pasėti manyje kažkiek meilės ir gėrio, galbūt ir aš sugebėsiu. Bent jau bandau tai daryti.
Norėčiau dalį pelno skirti Ukrainos vaikams, jų edukacijai ir knygoms pirkti. Galbūt atrodo, kad karo metu reikia kur kas daugiau negu knygų, bet, mano manymu, jos kalba apie prasmę. Kai pagalvoji, per visus karus buvo auginami vaikai, per visus siaubingus kataklizmus vaikai džiaugėsi ir buvo kutenami. Aš tikiu, kad tai turi prasmę.
– Gyvenime kiekvienas kovojame asmeninį karą, tiesa, esame linkę visuomenei parodyti, kaip puikiai mes gyvename, o apie savo pralaimėjimus, nesėkmes, netinkamus sprendimus ar pasirinkimus mieliau nutylime. Kodėl jūs nekuriate to tobulo savo gyvenimo vaizdo ir atveriate net ir ne pačias šviesiausias gyvenimo kerteles?
– Kažkada supratau, kad arba kalbėsiu atvirai, arba nekalbėsiu iš viso. Manau, kad man atvirumas dovanoja daugiau negu atima ar suteikia neigiamų dalykų. Visada yra baimės, pažeidžiamumo, iš to kylančio skausmo. Bet atvirumas paskatina kito žmogaus atvirumą ir dovanoja laisvę. Ta laisvė svaigina. Tai man yra didesnės dovanos nei skausmas, baimės ir visa, kas gali atsitikti blogo.
Jei susitelkčiau vien į tai, kas yra tamsu, būtų nesąžininga tų gerųjų dalykų atžvilgiu.
– Atvirai prakalbote ir apie tai, kad jums buvo pašalinta akis. Susimąstote, kad kažkas dabar klausys jūsų istorijos ir joje galbūt ieškos paguodos ir sąsajų su savais iššūkiais?
– Po skyrybų susirgau depresija. Ši diagnozė mane labai piktino – maniau, kad šios „madingos“ ligos aš tikrai nepasigausiu. Juk gyvenime buvo ir gero, ir blogo, bet vis tiek maniau, jog šio dalykėlio mano rankose tikrai nebus. Bet psichologė įrašė man tokią diagnozę. Keista, depresija dabar serga daug žmonių, daug jų kankina ir įvairūs nerimo sutrikimai, tačiau ši liga priverčia manyti, kad esi visiškai vienas.
Turbūt panašiai yra su daugeliu skausmų, nesvarbu jie yra fiziniai ar dvasiniai. Kadangi pastaruoju metu teko išgyventi nemažai, pastebiu, kad jie uždaro, truputį įkalina tavo žvilgsnį ir reikia valios pastangų pajudėti tų link, kurie tave supa, kurie yra šalia ir yra pasiryžę tau padėti. Aišku, suprantu, jog kartais taip įpuolame į savo skausmus, jie atrodo tokie dideli, jog savimi užgožia viską.
Žinau, kad lengva papulti į tas žabangas, bet man kažkaip pavyko iš jų išlipti. Žinau, kad yra žmonių, kuriems nepavyksta, bet tikiu, kad kito žmogaus patirtis ar jo išsakyti žodžiai gali padėti – jei jis galėjo laimėti prieš savo nelaimę, skausmą, gal ir man vertėtų pabandyti. Jei pasidalysiu savo pralaimėjimais ar pergalėmis, stebintys tai iš šalies galbūt suvoks, jog visa tai žmogiška.
– Kaip ir pats sakėte, panašu, kad išlipti pavyksta. Dažnai po didelių pokyčių žmonės kalba apie naują gyvenimo puslapį, naują skyrių, o jame norisi ir tam tikrų naujų vėjų. Galbūt todėl ėmėtės ir naujų veiklų, pavyzdžiui, su Arūnu Sakalausku kuriamos tinklalaidės..?
– Sakyčiau, kad visata yra ekspansyvi ir plečiasi, o gyvenimas yra dinaminė sistema, kurioje labai daug visokių kombinacijų. Net jei gyvename rutininį, įprastą gyvenimą, tos gyvenimo sistemos nei prognozuoti, nei nuspėti negali – nori ar ne, atsiranda kas nors naujo.
Kol kas tikrasis pasaulis yra įstabus ir man kelia begalinį susižavėjimą.
– O į praeitį dairotės? Ar, pavyzdžiui, atsiverčiate senas savo knygas ir kokios mintys apima?
– Jų būna visokių. Kai suvoki, kad tavo kūriniai yra labai netobuli, tai gali būti ženklas, jog progresuoji. Aišku, yra ir tokių, kuriuos paskaitęs paprasčiausiai pagalvoji – ką tuo metu mąsčiau, kaip aš sau tai leidau? Tuometiniam aš tai atrodė gera idėja ir aš jai tiesiog leidžiu egzistuoti toliau. Ji jau man nepavaldi.
– Sugrįžkime prie naujausios knygos. Laikais, kai dainos ir knygos keliasi į skaitmeninį formatą, jums svarbu rankose laikyti popierinę savo knygą?
– Į knygą sudėta mano kūryba tampa objektu, artimiausiu realybei, kurią galiu patirti visomis juslėmis – galiu ją matyti, liesti, galiu girdėti šiugždančius lapus, užuosti jų kvapą... Visi daug laiko praleidžiame virtualybėje, skaitmeninėse tvirtovėse, bet svarbus fizinis, apčiuopiamas būvis. Ypač tai suvokiu būdamas su vaikais. Jie nežino politinių aktualijų, karo temų ir pan., jiems svarbu tai, kas yra čia ir dabar. Knyga jiems ir yra mintys, esančios čia ir dabar. Gal tai ir menkas dalykas, bet man tai yra siaubingai daug.
