Trylika metų logistikos srityje, vadovaujamos pareigos tarptautinėse įmonėse ir sėkminga karjera Vokietijoje Artūro Čižiūno nebetenkino – vieną dieną nusprendė viską palikti. Šiandien, jau du dešimtmečius kurdamas interjerus, jis sako, kad didžiausia klaida – likti darbe vien dėl uždarbio.
Viso pokalbio su Artūru Čižiūnu klausykite čia:
– Kiek metų tu išdirbai logistikos srityje?
– Logistikoje dirbau 13 metų, o interjere jau esu 20 m.
Studijavau jūreivystės mokykloje Klaipėdoje, tuo metu vyko organizacijų pertvarka, keitėsi įstaigų pavadinimai, patalpos – vokiečių kompanija toje pačioje įstaigoje įkūrė atskirą pastatą, skirtą mokytis transporto vadybai. Kadangi jau ketverius metus mokiausi jūreivystės, nusprendžiau prasitęsti studijas – jau pažinojome dėstytojus ir aplinką.
Tuo metu logistika buvo visiškai nauja sritis, reikėjo susipažinti su vadybos mokslais, tuo metu tokių mokslų ir nebuvo, reikėjo pramokti vokiečių kalbos, buvo prižadėta, kad mokysimės dvi dienas, o kitos dienos bus skirtos praktikai (...). Pasirinkau vokiečių kompaniją ir joje praleidau šešerius metus.
– Ar tais laikais dirbti užsienio kompanijoje buvo iššūkis?
– Atėjau kaip nereikalingas praktikantas, visi buvo užsiėmę savais reikalais, tačiau man buvo įdomu dirbti tarptautinėje kompanijoje. Supratau, kad man reikėtų nepaleisti profesijos, daryti viską, kad po praktikos galėčiau pasilikti įmonėje.
Susikūriau sau atskirą skyrių, tapau vadybininku, vėliau tapau skyriaus vadovu – išsikėliau iššūkį, ieškojau klientų, nors tuo metu dar nebuvo interneto, ieškodavau klientų spaudoje.
– Kas nutiko, kodėl nusprendei, kad logistikoje tau ne vieta?
– Dirbau Klaipėdoje, man pasidarė ankšta, mane „nupirko“ kompanija, kuri ieškojo žmogaus Vokietijoje – kelerius metus dirbau ten, grįžęs į Lietuvą dar kelerius pasispardžiau ir tada supratau, kad išsisėmiau (...).
Vadovo darbas man pasidarė nebepatrauklus, supratau, kad noriu kūrybinio darbo, kuriame galėčiau toliau skleistis – nesu žmogus, kuris gali sėdėti vienoje vietoje, vis ieškau naujovių, įkvėpimo, spyrio, kad galėčiau judėti pirmyn.
– Kaip tu pradėjai kurti interjerus?
– Manau, kad kažkas buvo mano viduje, jaučiau spalvas, derinius – estetikos reikėjo ir logistikoje. Tikrai susidurdavau su iššūkiais, kaip sukrauti krovinius, sudėlioti, kad visi tilptų taupiai ir atsakingai. Tai reikalavo pedantiškumo.
Per vieną dieną priėmiau sprendimą, kad nuo rytojaus nebedirbsiu. Visiems tai buvo didelė staigmena ir šokas.
Pats savęs klausiau, kada įvyko tas lūžis – atsimenu, kad tuo metu jau buvau įsigijęs savo būstą, laukiau, kol jis bus pastatytas. Mano svajonė buvo gyventi aukštai ir turėti vitrininius langus – svajonė išsipildė, dėl to buto buvau priverstas grįžti namo (...).
Džiaugiuosi, kad tada priėmiau tokį sprendimą, nors net draugai bandė mane atkalbėti, – viskas vyko prieš didžiąją krizę. Per vieną dieną priėmiau sprendimą, kad nuo rytojaus nebedirbsiu. Visiems tai buvo didelė staigmena ir šokas – kas nutiko, duosime automobilį, pakelsime atlyginimą, mane tikrai bandė sustabdyti, tačiau aš supratau, kad ne pinigai mane motyvuoja. Jei į darbą eini kaip į kančią, pinigai to nepakeis. Tris mėnesius norėjau skirti laiko sau.
– Ar pasukti į interjero dizainą tave pastūmėjo noras pačiam įsirengti savo būstą?
– Prieš stodamas į jūreivystę svarsčiau apie architektūros studijas, tačiau turėjau nunešti taburetės eskizą ir pagalvojau – na, jau ne. Mano studijose taip pat buvo braižybos, tai mane ir pastūmėjo – turiu 3D matymą, tai nebuvo man svetima.
Įsigijęs savo būstą supratau, kad taip nenorėsiu gyventi, turėsiu griauti sienas, perdaryti erdvę. Iš pradžių konsultavausi su specialistais, bet vėliau pamačiau, kad tai mano sritis. Pradėjau ja domėtis, anuomet tai buvo ganėtinai nauja sritis.
– Ar tu esi savamokslis?
– Įgytą patirtį panaudojau kitoje srityje – pirmasis klientas buvau pats sau. Padariau vienintelę klaidą – sienas nusidažiau gelsva spalva, tokios buvo tuo metu tendencijos (...). Mano butas buvo pirmasis žingsnis į tą pusę, pasimokiau iš savo klaidų, turėjau sumanymų, kuriuos galėjau pritaikyti ateityje.
Įsigijęs savo būstą supratau, kad taip nenorėsiu gyventi, turėsiu griauti sienas, perdaryti erdvę. Iš pradžių konsultavausi su specialistais, bet vėliau pamačiau, kad tai mano sritis.
Antrasis užsakovas buvo mano draugė, kuri taip pat įsigijo būstą ir ieškojo pagalbos. Pagalvojau – kodėl gi ne. Taip po truputį plėtėsi mano žinių bagažas (...). Iki šiol esu akademinėse atostogose, galvoju, gal dar norėčiau sugrįžti į studijas.
– Psichologai kalba apie apsimetėlio sindromą – ar niekada jo neišgyvenai pakeitęs profesiją?
– Ne, jei tu dvejoji tuo, ką darai, gal tau tai ir yra neskirta. Jei netiki tuo, ką darai, niekas ir neišeis. Šioje srityje tai yra labai aktualu, jei žmogui siūlysi medžiagas ar spalvų derinius, kuriais nesi užtikrintas, jis labai greitai pajaus, kad pats dvejoji.
Jei žmogus neskiria laiko pokalbiui, susitikimui, jam tik įdomu, kiek kainuos mano paslaugos, tai, vadinasi, jam reikia tik techninio braižytojo.
Yra buvę ir atvirkštinių atvejų, kai klientui kažką pasiūlai ir tada dvejoji – ar jis sutiko iš mandagumo, ar jam vienodai (...). Kartais turiu patikrinti klientų budrumą.
Aišku, greitai supratau, kad turiu mokytis apie medžiagas, spalvyną – mokiausi iš kolegų architektų, interjero dizainerių, mokiausi ir iš jų klaidų, vėliau atsirado tarptautinės parodos, pradėjau važinėti į jas.
– Dizainerio profesija skamba labai romantiškai, kokia yra realybė?
– Kūrybinis procesas užima tik 10 ar 15 proc. viso proceso – ne daugiau. Visa kita yra juodas ir labai techninis darbas. Dalyvavimas renginiuose yra taip pat darbas, kur susipažįsti su naujomis technikomis, įrankiais, ir tai vyksta asmeniniu laiku (...).
Pirma turi save parduoti, kaip žmonės renkasi dantistus, taip jie renkasi ir dizainerius – pagal kūrybinį potencialą. Kartais viskas prasideda nuo kainos. Man sunku atsakyti į tokias užklausas, nes nežinau, ko iš manęs tikisi, koks tai klientas, žmogus.
Labai dažnai pats renkuosi klientus. Jei žmogus neskiria laiko pokalbiui, susitikimui, jam tik įdomu, kiek kainuos mano paslaugos, tai, vadinasi, jam reikia tik techninio braižytojo, kuris ištransliuotų jo idėjas.
