Žemaitiją su Žiemgala sieja regioniniai parkai, kuriuose susijungia istorija, gamta, technologijos ir emocijos per skirtingus jutiminius pojūčius, dėl to jie pritaikyti lankyti žmonėms su negalia. LRT RADIJO laidoje „Atrask Lietuvą“ Gintaras Venckus iš Gamtos paveldo fondo supažindina, kaip pristatyti paveldą ir gamtą žmonėms su negalia.
Visą laidos įrašą perklausyti ir išgirsti išsamesnę informaciją apie regioninius parkus galite čia:
Žemaitijos ir Žiemgalos regioniniai parkai – pritaikyti tyrinėti visiems
Žiemgala – istorinė baltų žemė bei kultūrinis-etnografinis regionas dabartinėje Pietų Latvijoje ir Šiaurės Lietuvoje. Lietuvoje ši dalis priklauso Žemaitijos regionui, Latvijoje – Zemgales regionui. L. Jankauskienė ir Gintaras Venckus užsibrėžė tikslą Žiemgaloje ištyrinėti, kiek pojūčių erdvių galima atrasti bendroje dviejų valstybių teritorijoje besidriekiančioje zonoje.
„Žmonės didžiąją dalį informacijos įsisavina per regą, tačiau bandant tas teritorijas įvertinti ir kitais aspektais, paaiškėja, kad dalis jų gali būti pažintos ir kitais būdais – tai aktualu žmonėms su judėjimo, regos negalia.
Bandėme išsiaiškinti, kiek teritorijos jautriai atliepia žmonių su negalia poreikius. Paaiškėjo, jog šiose teritorijose yra ir tiltų, ir užtvankų, ir vandens malūnų, pažintinių takų, kurie yra įrengti salos dizaino principais.
Čia yra ir rūmų, dvarų, parkų, kurie turi jutiminių erdvių požymių. Dažnai apie tai tiesiog trūksta informacijos (...)“, – LRT RADIJO laidoje „Atrask Lietuvą“ sako G. Venckus.
Anot G. Venckaus, nors statistiškai Europos Sąjungoje 90 mln. žmonių su negalia, reikšminga dalis jų keliauti bijo arba sau neleidžia dėl klaidingų įsitikinimų.
„Teko bendradarbiauti su aklųjų atstovais, jie tiesiai šviesiai mums pasakė – nevažiuojame, nes mums ten nieko nėra. Mes su jais pasivaikščiojome pėsčiųjų takais, suteikėme dieną, pilną patirčių.
Kitas dalykas, reikia atkreipti dėmesį į klaidingą informaciją, suprasti, kad jei teritorijoje yra bent vienas laiptas – žmogus su [judėjimo] negalia bus priverstas grįžti“, – priduria jis.
Žemaitijos ir Žiemgalos regioniniai parkai
1. Kurtuvėnų regioninis parkas
Smaragdinėje Žiemgalos žalumoje įsispraudęs Kurtuvėnų regioninis parkas traukia ne tik gamtiniu, bet ir kultūriniu kraštovaizdžiu: piliakalniais, ežerynais, paslaptingomis pelkėmis, pažintiniais takais bei dvaro sodyba. Pirmojo Kurtuvėnuose įsikūrusio dvaro savininko Mykolo Jaugelavičiaus, vėliau kitų dvarininkų: Kęsgailų, Nagurskių, Oginskių, Tiškevičių pastangomis dvaras daugiau nei 450 metų buvo regiono kultūriniu centru.
Sodyboje lankytojai kviečiami susipažinti su senosiomis dvaro erdvėmis ir žengti į sensorinį sodą – įvairių poreikių lankytojams pritaikytą pabėgimo labirintą.
„Turime seną, žemaitišką trobą, tačiau gamtą čia galima pažinti gamtoje – šalia yra saugoma teritorija, viskas yra vienoje vietoje. Pas mus mėgsta atvykti ne tik mokyklos ar šeimos, bet ir įmonės, organizuojami patyriminiai žygiai, čia organizuojami ir kvalifikaciniai kursai mokytojams (...).
Žmonės čia mėgsta lankytis ne tik dvare, bet ir pažintiniuose takuose, jų turime net 14. Dažniausiai žygiai vyksta pėsčiomis, kai kur – dviračiais, atvykus į lankytojų centrą visada parekomenduosime, kur ir kaip geriausia keliauti“, – pasakoja Kurtuvėnų regioninio parko patarėja Lina Kinčinienė.
2. Ventos regioninis parkas
Ventos regioninio parko išskirtinę vertę sudaro unikali geologinė sandara. Ventos regioninio parko lankytojų centre galima pamatyti ir prisiliesti prie juros periodo uolienų, dinozaurų laikų gyvūnų liekanų – fosilijų, surasti krokodilo dantį. Informacijos centras yra papildytas Brailio raštu, pritaikytas žmonėms su negalia.
1992 m. įkurtas parkas užima beveik 10 000 hektarų plotą ir yra skirtas išsaugoti unikalų Ventos upės slėnio kraštovaizdį, upelių tinklą, giraites, kaip ir natūralią ekosistemą.
„Galime pasigirti naujai atrastais krokodilų dantimis – jų turime net porą, jiems maždaug 150 mln. metų. Per visus 15 metų, kol čia dirbu, tik tuos kelis ir radome, vieną iš jų atradau pats (...). Tiek vieną, tiek antrą dantį radome Papartynės geologinėje atodangoje, į kurią kiekvienas lankytojas gali nuvažiuoti ir ten pabandyti pakasinėti.
Niekur kitur to nerasite, kokiuose Druskininkuose tektų pakasti 400–500 metrų po žeme, kad atrastumėte juros periodo sluoksnį, o čia užtenka tik atsinešti laužtuvą ir pradėti tyrinėti“, – sako Ventos regioninio parko patarėjas Ramūnas Dulinskis.
3. Žagarės regioninis parkas
Žagarės regioninis parkas – saugoma teritorija Joniškio rajone, netoli Latvijos sienos. 1992 m. įkurtas parkas užima apie 8 500 hektarų plotą ir saugo unikalų Švėtės upės slėnio bei Žagarės miško kraštovaizdį, dolomitines atodangas bei ilgiausią Lietuvoje ozą.
Žagarės regioniniame parke esantis Mūšos tyrelio pažintinis takas yra įrašytas į Lietuvos rekordų knygą kaip ilgiausias pelkėje nusidriekęs lentų takas, kurio ilgis siekia beveik 6 km. Be to, tai viena iš nedaugelio Lietuvos vietų, kurioje dolomito uolienos atsiveria pačiame žemės paviršiuje.
„Lankytojų centras ir gamtos mokykla yra įsikūrę Žagarės rūmuose – čia galima susipažinti su parko teritorija ir susipažinti su ekspozicijomis, užsisakyti ekskursijų, edukacijų, čia galima pasilikti gamtos mokykloje ir net ne vieną parą. Gamtos mokykloje norime supažindinti su Žagare, kaip teisingai ir atsakingai elgtis gamtoje.
Mes stengiamės prisiderinti prie atvažiuojančiųjų poreikių (...)“, – priduria lankytojų centro administratorė Modesta Bielskienė.
