„Mano geriausias vaidmuo – gyvenimas“, – viename interviu ištarė legendinė aktorė Gražina Balandytė. Teatro gerbėjų atmintyje išliko jos scenoje sukurti vaidmenys, kino mylėtojai iki šiol gali grožėtis juostose įamžintomis jos herojėmis, ne vienas pamena aktorę ir kitu amplua – kaip populiarios kulinarinės televizijos laidos vedėją. O kokia Gražina buvo kasdienybėje, atskleidžia leidyklos parengta publikacija.
„Anuomet asmeninis gyvenimas nebuvo afišuojamas, dirbome tame pačiame teatre, tačiau daug ko apie Gražiną nežinojau, – režisierius Gytis Padegimas pripažino, kad daug paslapčių jam atskleidė Jurgitos Lieponės knyga „Mūsų brangioji Gražina“. – Atsivėrė slaptos durys, ir pamačiau gyvenimą, vertą kelių serialų. Vaikystė – lyg vaizdai iš Šatrijos Raganos aprašyto dvaro, idilę sugriauna karas, pasakojimas apie tą metą prilygsta trileriui, vėliau – neįtikėtina istorija, kaip medicinos seselė tampa scenos žvaigžde. Mes pažinojome Gražiną visada linksmą, nešančią džiaugsmą. Dabar galime sužinoti, kas slypėjo po ta jos šypsena, koks sudėtingas tas kelias.“
Ar žinojote, kad Gražina Balandytė garsėjo ne tik kaip puiki kulinarė, bet iki šiol Kauno dramos teatre pasakojama, kokius pokštus ji krėtusi savo kolegoms? O koks garsus rašytojas jai po kojomis klojo bijūnus ir siūlė savo širdį? 10 įdomių faktų apie legendinę aktorę – iš neseniai pasirodžiusios žurnalistės, rašytojos Jurgitos Lieponės biografinės knygos „Mūsų brangioji Gražina. Gražinos Balandytės gyvenimo istorija“ (išleido BALTO leidybos namai).
Prarastas rojus
„Vaikystė – kaip prarastas rojus“, – skaudžiai ne kartą žurnalistams kartojo Gražina. Aktorės vaikystė prabėgo Tučių dvarelyje greta Telšių, jos mamos gyslomis tekėjo bajoriškas kraujas. Gražina nostalgiškai ne kartą pasakojo apie tetos iš Paryžiaus dovanų atvežtas lėles, prancūzę guvernantę, mokiusią ją ir penkeriais metais vyresnį brolį prancūzų kalbos, smagias keliones šunų tempiamomis rogutėmis į mišką.
Idilę nutraukė sovietai ir karas. Iš mylimų Tučių šeima pasitraukė 1945-aisiais, nuo okupacinės valdžios rankų pasislėpė mieste – Klaipėdoje. Šeima įsikūrė kuklioje palėpėje, Gražinos tėtis, kadaise studijavęs inžinerinius mokslus, gavo darbą – prižiūrėjo tilto statybą. Po kelerių metų susirgo plaučių uždegimu ir mirė. Gražinos mama našle liko būdama trisdešimt devynerių. Nelikus maitintojo, Stanislava, buvusi dvarininkė, įsidarbino Klaipėdos baterijų fabrike „Sirijus“. Darbas buvo pavojingas – burna pro žarnelę tekdavo traukti nuodingus chemikalus, kad skystis imtų bėgti iš statinių; alga – itin kukli, jos vos pakako vaikams išmaitinti.
Tučių dvarelį Gražina vėl išvydo tik po daugybės metų, buvo pernelyg skaudu grįžti į vietą, kuri atmintyje išliko kaip pasaka.
Pirmoji darbovietė – operacinė
Gražina svajojo apie sceną, tačiau turėjo padėti mamai sudurti galą su galu ir pasirinko kur kas praktiškesnes studijas – tapo medicinos sesele. Pirmoji darbovietė – Klaipėdos ligoninės chirurgijos skyrius, pareigos – instrumentatorė operacinėje. Po daugybės metų šaipėsi iš savęs, kad pirmą kartą atlikdama narkozę užmigo anksčiau nei ligonis. Gražinos pareiga buvo sterilizuoti instrumentus, paruošti juos operacijoms.
Tačiau scenos trauka nugalėjo – medicinos seselė išdrįso nueiti į Klaipėdos teatre paskelbtą aktorių atranką. Kai išgirdo užduotį suvaidinti etiudą, perklausė, kas tai yra. „Mes paslėpėme adatą kėdėje. Pabandyk surasti“, – paragino kažkas iš komisijos. „Tiek ieškojau, kad net verkti pradėjau, ir neradau. Už tai, kad neradau, mane meno taryba išvarė į koridorių“, – viename interviu juokavo aktorė. Iš tiesų, niekas jos neišvarė, priešingai – teatro direktorius jai pasakė: „Mergyte, jei ir nenorėtum, mes vis tiek tavęs nebepaleisim.“
Kaip iš kino filmo
Juosta „Julius Janonis“ aukštyn kojomis apvertė Gražinos gyvenimą – ne tik todėl, kad ji įsirašė į anuomet itin retas kino aktorių moterų gretas. Filmavimo aikštelėje aktorė susidūrė su režisieriumi Raimondu Vabalu, Maskvos sąjunginio kinematografijos instituto studentu, atvykusiu atlikti praktikos. Filmo režisierius Balys Bratkauskas supažindindamas dar pajuokavo: „Žiūrėk, Vabale, kad tavęs Balandytė nesulestų.“
Jis neatsispyrė jos žavesiui. Po poros metų Gražina ir Raimondas atšoko vestuves, bet bendras gyvenimas truko trumpai – po trejų metų talentingų menininkų pora pasuko skirtingais keliais. „Jeigu antrą kartą gyvenčiau, lygiai taip pat tekėčiau ir lygiai taip pat sutikčiau išgyventi skyrybų skausmą. Net žinodama finalą taip pat daryčiau! Man labai pasisekė, nes patyriau didžiulę meilę, buvau nešiojama ant rankų...“ – yra prisipažinusi aktorė.
Įdomu tai, kad knygos autorė šeimos archyve rado ne tik režisieriaus laiškus mylimajai, bet ir Gražinos, jam rašytus. Antrasis aktorės vyras Andrius Čygas spėja, kad Raimondas Vabalas buvusiai žmonai juos grąžino, kai ši aplankė jį gulintį jau mirtinos ligos patale.
„Skaityti laiškus, kuriuose įsimylėjėliai buvo vienas kitam atviri, – tarsi į žmonių gyvenimą žvelgti pro rakto skylutę arba daryti nuodėmę. Įsibrauti į dviejų žmonių meilę. Imti, kas ne tavo. Liestis prie to, kas buvo šventa, tyra ir tikra. Kas labai asmeniška. Skaitydama laiškus maniau, kad knygoje jų cituosiu daugiau, tačiau netrukus supratau, kad tai būtų neteisinga. Man rodos, Gražina supyktų. Todėl išrinkau tik tai, kas man atrodė tinkamiausia“, – knygoje „Mūsų brangioji Gražina“ rašo Jurgita Lieponė.
Bijūnai po kojomis
Vyrų dėmesio Gražinai niekada nestigo. Ypač po skyrybų. Ji nesutikdavo būti lyginama su gražiausiomis to meto pasaulio aktorėmis, tačiau ir žurnalistams ne kartą yra pripažinusi: tarp vyrų turėjusi pasiutišką pasisekimą. Nors nebuvo kokia viliokė, save netgi vadino davatka šiuose reikaluose.
Tarp gerbėjų – ir garsus rašytojas Juozas Baltušis, kurį taip sužavėjo Gražinos talentas, jog svariai prisidėjo, kad ši iš Klaipėdos persikeltų į Kauną. Aišku, žavėjo ir ne tik aktoriniai sugebėjimai. Išliko temperamentinga literatūros klasiko telegrama: „Trokšdamas būti pirmuoju jau gimimo dienos išvakarėse stipriai apkabinu trenkiu visus Anykščių bijūnus po Jūsų kojom tvirtai laikausi likusių penkių procentų vilties ateičiai traukiu tūkstantį ilgiausių metų. Baltušis.“
Rašytojas, tuo metu išsiskyręs su žmona, aktorei netgi piršosi. Kartą atvažiavo į Kauną su puokšte ir dėže prabangių saldainių, užsuko į namus. Tiesa, šeimininkės nerado, tačiau romantišku nusiteikimu pasidalijo su Gražinos mama – ši patikino, kad nieko prieš, bet priminė, jog jiedu vienų metų gimimo. Kaip tokių planų įrodymas likusi dedikacija aktorei padovanotame rašytojo romane „Valiusei reikia Alekso“: „Mielai Gražinai Balandytei, vienintelei, su kuria dar eičiau į Zaksą (ir kuri visai nesiruošia eiti šituo adresu su manimi) – Juozas Baltušis. Vilnius, 1965. VI. 10.“
Vedybos iš reikalo
Sėkmingiau susiklostė antroji Gražinos santuoka – su inžinieriumi Andriumi Čygu nugyveno penkiasdešimt šešerius metus. Tiesa, prie santuokinio gyvenimo vyras priskaičiuoja ir ketverius draugystės metus.
„Dabar madinga gyventi nesusituokus, tuomet buvo kiek neįprasta, – pasakojo Andrius. – Tačiau gyvenau su mama ir seserų šeimomis, neturėjau kur žmonos parsivesti. Gražina glaudėsi teatro skirtame dviejų kambarių bute: viename kambaryje ji su mama, kitame – kolegė. Susituokti paskatino praktiniai sumetimai. Gerai sutariau su teatro direktoriumi, kartą jis pasikvietęs ir sako: „Susirašykite, teatras netrukus gauna paskyrimų butams, vieną paskirtume jums.“
Andrius nedelsė – su Gražina sutarė dėl vedybų (tiesa, viename interviu aktorė prisiminė, kad būsimas vyras kartą pareiškė: „Gražina, būk pasiruošusi – ketvirtą valandą eisime tuoktis.“ Ji neprieštaravo!), su pažįstama civilinės metrikacijos vedėja suderino tinkamą datą, o jo teta, įtakinga to meto Kaune, parūpino, kad jaunavedžiai įsitaisytų svarbių asmenų – dabar sakytume VIP – ložėje. Greta buvo kambarėlis, kur iššovė šampaną ir taip pažymėjo santuoką. Visas balius.
Viršelio žvaigždė
Nežinia, kam kilo idėja, kad debiutinio kultūros žurnalo „Nemunas“, pasirodžiusio 1967-aisiais, numerio viršeliui turi pozuoti Gražina, ryški to meto teatro ir kino žvaigždė.
Nuėjęs jos fotografuoti Romualdas Rakauskas pamatė ašarų pilnas aktorės akis. Kas tądien nutiko, Gražina nepasakojo. Fotografas neturėjo kur trauktis – į redakciją turėjo grįžti su nuotraukomis. Tokia – beveik verkianti – ir išėjo. Fotografiją gelbėjo žurnalo dailininkas: skruostuose padarė duobutes, tai veidui suteikė kažkiek linksmumo.
Tačiau kritikams užkliuvo ne liūdnas žvilgsnis – partijos šulams nepatiko prastai iškadruota nuotrauka ir nupjautas aktorės pakaušis. Tai nesužavėjo ir pačios Gražinos. Kai pirmojo numerio proga buvo pakviesta į balių „kaip viršelis“, ji turėjo argumentą atsisakyti: nenorėdama dalyvauti išsisukinėjo sakydama, kad kažkas „nupjovė“ pusę galvos ir ji liko be smegenų.
Mažas didelis vaikas
Gražina garsėjo aštriu liežuviu ir pomėgiu pokštauti. Yra pasakojusi, kaip nutarė pamokyti filmo „Julius Janonis“ operatorių, šaunų vedusį vyrą, mėgusi flirtuoti su moterimis. Gražina, paėmusi filmavimui skirtą peruką, įsliūkino į jo kambarį ir lovoje paguldė „čiūčelą“. Greta lovos dar pastatė iš kažin kur paimtą lagaminėlį, o ant kėdės pakabino suknelę. Tada lyg niekur nieko nužingsniavo į filmavimo aikštelę ir užsiminė, kad kažkas matė operatoriaus žmoną. Gandai, žinoma, pasklido greitai, ir į savo kambariuką nuskuodęs operatorius išties pamatė miegančią moterį. Bandė ją kelti, kol galiausiai suprato esąs apgautas.
Kauno dramos teatro folkloru tapo pasakojimai apie eibes, Gražinos iškrėstas aktoriui Algimantui Voščikui, kurį kolegos vadindavo Tata. Jis buvo didelis, lėtai kalbantis, mandagus ir labai naivus. Sykį per gastroles ji nupirko gėlių, pridėjo raštelį: „Sena meilė nerūdija. Algeli, lauksiu tavęs prie teatro esančio autobusų sustojimo. Kaip tada, prieš daug daug metų...“ ir paliko puokštę pas budėtoją. Po to visa trupė pro viešbučio langus stebėjo, kaip Tata nekantriai vaikštinėja po autobusų stotelę ir įdėmiai apžiūrinėja kiekvieną iš autobuso išlipančią ar įlipančią moterį.
„Man vienas iš linksmiausių jos pokštas, iškrėstas tam pačiam Algimantui Voščikui. Gražina šį įtikino, kad jam reikia nutraukti repeticiją ir skubėti į Vykdomąjį komitetą pasiimti garbės rašto. Šis ir nuėjo, o vėliau jai sakęs: būtum vyras – į žemę sukalčiau. Ji išties prikrėtė nemažai eibių, nes, kaip sakė pati, joje visada gyveno mažas didelis vaikas“, – pastebi Jurgita Lieponė.
Pats degi
„Andrius buvo Gražinos stabilumo garantas, jos ramstis, – įsitikinusi knygos „Mūsų brangioji Gražina“ autorė. – Graži jų meilės istorija iki pat paskutinio aktorės atodūsio. Kartais nejučia nusijuokdavau, kai jis pasakojo apie judviejų kasdienybę.“
Gražina tiesiog negalėjo pakęsti vieno sutuoktinio įpročio – kai jis valgydamas skaito laikraštį. Sykį patiekusi sultinį pakišo jam kiaurą šaukštą, skirtą putoms iš puodo išgriebti. Kad kažkas ne taip, į laikraštį įnikęs Andrius suprato ne iš karto. Kai kiauras šaukštas įpročio atsisakyti nepadėjo, Gražina pasielgė drastiškiau – padegė Andriaus skaitomą laikraštį. „Virtuvėje kažkas dega“, – pasakė jis, pajutęs degėsių smarvę. „Pats degi“, – ramiai atkirto Gražina.
Ir vyras kovojo su žmonos įpročiais. Ilgus metus bandė įveikti, jo manymu, patį blogiausią – rūkymą. Nors Gražina negalėjo savęs vadinti užkietėjusia rūkale – cigaretę užsidegdavo kompanijoje ir vakare, po spektaklio grįžusi namo. Andrių ypač erzino, kai užtraukdavo dūmą automobilyje. Atkaklus sutuoktinis išbandė ne vieną būdą įtikinti žmoną, kaip tai kenkia sveikatai. Kartą Gražina pašto dėžutėje išvydo voką, o ant jo – pažįstamą rašyseną. Parsinešė namo, atplėšė ir rado raštelį: „Rūkai – save žudai.“ Kartu pridėta informacija apie rūkymo žalą.
Andrius bandė ją priversti ir sportuoti – vieną dieną į namus atitempė dviratį-treniruoklį. Tačiau sportas, ir dar toks, Gražinai atrodė kaip reikiant nuobodus – tuo įsitikinti jai užteko vienos treniruotės. Tačiau buvo problema – ant treniruoklio įrengtas spidometras rodė, kiek juo nuvažiuota. Tad važiuoti dviračiu pasiūlė jų namuose dažnai apsilankantiems dukterėčios vaikams: „Minkit, vaikai.“ Tačiau ši apgaulė greitai išaiškėjo. Tiesa, nežinia kaip – galbūt paslaptį išdavė patys berniukai? Gražina neslėpė, kad sportas jai niekada nepatiko, o kojų ir rankų kilnojimas rytais – iš viso nesuprantamas. Tačiau aktorė labai mėgdavo šokti – užtekdavo išgirsti muziką. Tai, sakydavo ji, ir yra mano sportas. Šokti mėgo jie abu su Andriumi, net lankė šokių kursus.
Ponios Gražinos virtuvėje
Apie kulinarinius Gražinos sugebėjimus sklido legendos – puiki šeimininkė galėjo pamaitinti kolegas „iš nieko“. Kai kartą trupė gastrolėse Vilniuje su triumfu pristatė spektaklį „Biografija: vaidinimas“, režisierius Vytautas Čibiras visus pakvietė į svečius. Viengungio namuose vyno rado, tačiau ką tik nuo scenos nulipę aktoriai buvo pašėlusiai alkani, o šaldytuvas – tuščias. Gražinai toptelėjo mintis, kad ką tik vaidintoje pjesėje minima miltų sriuba. Ji nuėjo į virtuvę, spintelėje rado miltų, pusę apdžiūvusio svogūno ir lašinių odelių. Iš viso to ir išvirė sriubą. Visi su pasigardžiavimu ištuštino puodą.
Tuo, kad aktorė – puiki šeimininkė, galėjo įsitikinti ne tik jos kolegos ir bičiuliai, bet ir visa Lietuva: penkerius metus televizijoje – iš pradžių „Kaunas plius TV“, paskui LNK – gyvavo laida „Ponios Gražinos virtuvė“. Ji filmuota aktorės namuose. „Mūsų namų virtuvė tais laikais buvo gana šiuolaikiška, ką tik iš rusiškos į itališką pakeitėme viryklę, – vartydamas laidos archyvines nuotraukas pastebėjo Andrius Čygas. – Žiūrovai Gražinos laidas pamėgo, buvo didžiulis susidomėjimas – juk tai viena pirmųjų virtuvių televizijoje.“
Paskutinis pokštas
Gražina išėjo praėjus lygiai mėnesiui po savo gimtadienio – 2020 metų liepos 27 dieną. Septynetas jos gyvenime – ypatingas. Aktorė gimė 1937 metų birželio 27 dieną. Daug gyvenimo metų praleido 27-uoju numeriu pažymėtame bute septintame aukšte. Įeinant į namus, jai tekdavo surinkti šešiaženklį kodą, kuriame – du septynetai. Automobilio, kurį ji trumpai vairavo, valstybiniame numeryje irgi buvo du septynetai. Gražina palaidota Petrašiūnų kapinėse septintuoju numeriu paženklintame kvartale.
„Katafalkas neužsiveda“, – likus kelioms minutėms iki urnos išnešimo, Nacionalinio Kauno dramos teatro direktoriui Egidijui Stancikui šnibžtelėjo laidojimo paslaugas teikiančios įmonės atstovas. „Kaip tai neužsiveda?“ – paklausė jis. Juk prieš laidotuves žadėta, kad Gražinai, karalienei, skirs naujausią, patį gražiausią katafalką. „Nežinau, ką daryti. Naujausia mašina, bet neužsiveda“, – laidotuvių organizatoriaus balse jautėsi nerimas.
„Nieko tokio, čia juk Gražina, – prisimindamas pasakojo Egidijus Stancikas. – Kur ji – ten netikėtumai, ten griūva visi standartai ir taip yra visur. Mes, teatro žmonės, tą katafalką tiesiog užstūmėme. Nepamenu, ar mintyse, o gal balsu pasakiau: „Gražina, nepyk, jau reikia, važiuojam.“ Bet tos akimirkos jausmas palietė širdį. Pagalvojau, kad man tenka išlydėti Gražinos urną iš teatro, o ji nenori išeiti. Tarsi klaustų: kur jūs mane vežate?“
Ant kambario, tarp kurio keturių sienų Gražina praleido paskutinius savo gyvenimo metus, iki šiol kabo spektaklio „Biografija: vaidinimas“ skirtukas su iškalbingu užrašu: „Tylos! Vyksta gyvenimo repeticija.“
