Dainininkas dainiaus vardu – Dainotas Varnas – prisimena savo vestuvių dieną, dalijasi įžvalgomis apie savo kūrybą, didžiąją sceną ir kelią į muziką, nuo kurio, kaip teigia jis, iš pradžių slėpėsi.
Viso pokalbio klausykite čia:
– Ar tavo tėvai kada nors siejo tavo vardą su būsima profesija?
– Ne kartą tėvų klausiau, kodėl esu būtent Dainotas, buvau vienintelis toks visoje mokykloje. Abu tėvai baigė Vilniaus universitetą, abu yra mokytojai, susipažino Pedagoginiame universitete, tėtis skambindavo gitara, mama dalyvaudavo folkloro ansamblio veiklose – juos suvedė muzika.
Tėtis sakė – dėl tų dainų lai jis ir būna Dainotas. Nors nuo muzikos stipriai bėgau, galvojau, kad man prikabino klišę. Gyvenime buvo visokių nuklydimų: ir su sportu, ir su atletika, vėliau bandžiau save atrasti ir kitose srityse, bet muzika visuomet buvo aplink.
Džiaugiuosi, kad grįžau prie muzikos, nors baigiau kultūros komunikaciją – esu „archyvistas“.
– Ar tu kada nors mokeisi muzikos?
– Ne, baigiau „Ąžuoliuką“, vėliau gėriau informaciją iš vokalo mokytojų, kolektyvų. Muzikiniame kelyje mane lydėjo daug ir įvairiausių žanrų – tai tapo mano akmeniu. Kai esi universalus, nėra labai gerai.
Bet man patinka dainuoti visus žanrus (...). Dabar sergu pop-kantri muzikos žanru, jis labai populiarus už Atlanto.
– Ar su Ieva esate aptarę klausimą, kokį vardą duosite savo būsimam vaikui?
– Tiesą sakant, ne, nenorime vaikui nubrėžti gyvenimo pagal suteiktą vardą. Duotume tokį vardą, kuris tuo metu būtų gražiausias, labiausiai tinkantis. Vardai visuomet turi asociacijų, todėl permąstome draugų vardus, bet savo vardo vaikui neduočiau, nors tai ir labai gražu.
– Koks tavo ir Ievos vestuvių momentas tau buvo pats gražiausias?
– Tikrai ta dalis, kai davėme vienas kitam įžadus. Mūsų šuo Fredis mums atnešė žiedus, ta akimirka buvo labai graži. Mes labai mėgstame lietuvišką simboliką, surišome trispalve juostele žiedus, juos mums ir atnešė mūsų augintinis.
Jis yra visiškai neišauklėtas šuo, bet atėjo prie mūsų, manau, tik dėl to, kad mus labai myli. Viskas vyko labai organiškai.
– Kaip tu ruošeisi įžadų ceremonijai?
– Leidau sau improvizuoti: nuoširdžiai, šiltai ir be lapelio. Ieva į tai pasižiūrėjo rimčiau. Mano širdis buvo kulnuose, jaudulio buvo daug, o kodėl – nežinia. Mūsų vestuvės buvo labai mažos, visi savi.
Jimas Carrey`is kažkada yra pajuokavęs, kad vestuvės yra jautrus momentas, nes taip myli savo antrąją pusę, kad nori, kad apie tai sužinotų visi, net Mokesčių inspekcija. Nors yra jaudulio, manau, kad tai yra ypatinga šventė ir ypatingas jausmas. Jausmas, kai savo antrąją pusę gali vadinti žmona, yra neapsakomas.
– Jei galėtum įsteigti fondą, koks tai būtų fondas?
– Krypčių ir norų yra daug. Kelias yra daug įdomesnis už finalą, bet jei viskas susiklostytų, su Ieva bandytume padėti meno žmonėms ir vaikams, kurie nori mokytis kurti. Kelias į meną yra labai sunkus, dėl to ir baigiau Vilniaus universitetą. Tėvai mane nuoširdžiai bandė atkalbėti nuo muzikos kelio, jis yra ne tik nepastovus finansiškai, bet ir sunkus emociškai.
Kartais jį pakelti yra labai sunku, juokauju, kad nemokamai atiduodame savo brangiai kurtą kūrinį už reakcijas. Todėl norėčiau turėti galimybę padrąsinti vaikus – kultūra yra viena svarbiausių šalies sričių.
– Ar tavo gyvenime yra žmogus, kuris padarė esminę įtaką tavo tolesniam gyvenimo keliui?
– Manau, kad taip, Vitalijus Neugasimovas. Jei su tuo žmogumi nebūčiau susitikęs, jei būčiau pasakęs „kitą kartą“, jei nebūčiau nuvažiavęs į Sietyno gatvę, nieko ir nebūtų įvykę. Jis yra neįtikėtino gerumo, gabumo žmogus. Galbūt jis teigtų, kad dainuoti nenori, bet jis buvo tas žmogus, kuris mane ir išmokė dainuoti.
Parengė Emilija Balcerytė
