Vasario 13 d. minima Pasaulinė radijo diena kaunietei Rasai Eugenijai Čižinauskienei labiausiai asocijuojasi su jos tėčiu Eugenijumi Karaliumi (1924–2002), kuris ne tik labai mėgo klausytis radijo, bet ir buvo tapęs jo veidu. Tiesa, jis pats apie tai nė nesužinojo, nes tai nutiko jau po jo mirties.
Rasa Eugenija prisiminė, kaip vieną dieną su vyru pietavo, fone buvo įjungta LRT TELEVIZIJA, ir ji, pakėlusi akis, pamatė ekrane savo tėčio vaikystės nuotrauką. Tokios savo tėčio fotografijos ji anksčiau nebuvo mačiusi, bet nesuabejojo, kad tai jis.
Ji susisiekė su radijo atstovais ir sužinojo nuotraukos istoriją – ją padarė Antanas Mickus apie 1929 m., vėliau su kitais autoriaus darbais ji pateko į Lietuvos centrinį valstybės archyvą. Ten buvusi nuotrauka kažkaip pakliuvo į rankas LRT archyvų skyriaus darbuotojams. Berniukas, su ausinėmis besiklausantis detektorinio radijo aparato, pasirodė labai simpatiškas – todėl jo fotografija ir tapo LRT RADIJO 90-mečiui naudota iliustracija. Taip pat ji panaudota ir „Lietuvos radijas 1926–2016. Faktai, kūrėjai, laidos“ viršeliui.
Rasos Eugenijos tėtis su savo tėvais, jos seneliais, gyveno Būkintlaukyje (Jurbarko rajone), o fotografas Antanas Mickus buvo iš Jurbarko. Kaip moteriai pasakojo jo sūnus, nuolat važinėdavo po apylinkes fotografuoti – taip jų keliai ir susikirto.
„Mano tėtis augo turtingoje šeimoje, diedukas buvo aukštas pareigas ėjęs geležinkelio tarnautojas, namie jie turėjo daug švediškų įrengimų ir namų apyvokos daiktų – nenuostabu, kad turėjo ir radijo aparatą. Girdėjau ir tokią istoriją, kad į dieduko namus žmonės rinkdavosi paklausyti radijo, juk patys namuose jo tais laikais neturėjo, jiems tai atrodė kone kaip stebuklas. O Varlaukio klebonas priekaištaudavo, kodėl žmonės sekmadieniais klausosi radijo, užuot ėję į mišias“, – pasakojo Rasa Eugenija.
Grįžęs iš tremties atrado buriavimą
Kai jos tėtis mokėsi gimnazijos paskutinėse klasėse, atėjus įtemptiems laikams jis padėjo partizanams, dėl to buvo ištremtas į lagerį Komijos srityje, kur praleido 10 metų. Iš tremties jis grįžo 1954 m., po Josifo Stalino mirties. Ištremta, tik į kitą vietą, buvo ir pašnekovės mama, su kuria tėtis kartu mokėsi gimnazijoje, o susituokė, kai grįžo į Lietuvą.
„Lageryje tėtis, gimnazistas, buvo laikomas išsilavinusiu, jis buvo paskirtas dirbti į elektrinę, o grįžęs parsivežė pažymą, kad jis elektrikas-inžinierius, galėjo ir Lietuvoje dirbti šioje srityje. Jis pradžioje dirbo elektrinėje Petrašiūnuose, po to, kai aš jau buvau pirmokė, kartu su mumis persikraustė į Elektrėnus ir dirbo ten“, – pasakojo Rasa Eugenija.
Ir darbe, elektrinėje, vyras nuolat klausydavosi radijo. Elektrėnuose jų kaimynai iš pradžių buvo vien rusai, tad namie radijo (senutėlio VEF aparato) vyras klausydavosi pasikišęs po antklode, kad kaimynams neužkliūtų. Taip pat jis atrado ir hobį, tapusį kone jo gyvenimu, – buriavimą. Įsikūrė Elektrėnų jachtklubas, į kurio veiklą E. Karalius labai įsitraukė, teisėjaudavo varžybose.
„Tėtis buriuoti mokė ir Algirdą Mykolą Brazauską, jiems netrukdė tai, kad vienas buvo komunistas, o kitas – grįžęs iš lagerio. Ir vėliau šis ryšys pravertė – kai kokiems buriuotojams reikėdavo išvykti į užsienį, A. M. Brazauskas iš karto pasirašydavo, kad partija išleidžia. Ir apskritai buriuotojai buvo padorūs žmonės“, – pasakojo pašnekovė, kurią tėtis kartais plukdydavo jachta, taip pat ir išmokė plaukti.
Kai buvo ruošiamasi 1980-ųjų olimpiadai, vykusiai Maskvoje, E. Karalius aktyviai dalyvavo su buriavimu susijusioje organizacinėje veikloje ir galiausiai gavo teisę vadovauti žaidynių buriavimo teisėjų brigadai. Pačios olimpinės buriavimo varžybos vyko ne Maskvoje, o Taline, Piritos įlankoje.
Netekties skausmą jautė 7 metus
„Aš labai didžiuojuosi tuo, kad olimpiados teisėjų brigadai vadovavo lietuvis, mano tėtis. Ir svarsčiau, kaip jį, buvusį tremtinį, saugumas galėjo leisti eiti tokias pareigas – bet, kai buvo formuojama teisėjų brigada, kandidatų duomenys buvo įslaptinti, matyt, dėl to mano tėtis niekam ir neužkliuvo“, – pasakojo Rasa Eugenija.
Prieš kurį laiką dėžėse su tėčio daiktais, kuriuos vis dar laiko namuose, ji aptiko Olimpinio komiteto padėką už žaidynių organizavimą, taip pat namuose yra daug su žaidynėmis susijusių suvenyrų.
Būtent iš namų 2002 m., palaužtas ligų, E. Karalius iškeliavo anapus, būdamas ant dukros rankų. Vėliau nebeliko ir mamos. Pasak pašnekovės, ji abu kartus netekties skausmą jautė maždaug septynerius metus – po to skausmo nelieka, taip pat nelieka ir graužaties dėl to, kad galbūt kažką negerai padarei, ir liekas džiaugsmas, kad tuos artimus žmones turėjai.
„Tėtis savo pasiekimais nesigirdavo, jis buvo labai kuklus, bet aš labai džiaugiuosi tuo, kad jis, nors daug iškentė tremtyje, sugebėjo ir daug pasiekti. Dar jis mėgo piešti, ir Lietuvos buriavimo federacijos ženkliukas sukurtas pagal jo piešinį. Ir dabar namie turiu pasikabinusi Piritos įlankos žemėlapį, kur vyko 1980-ųjų buriavimo olimpinės varžybos“, – pasakojo vienturtė dukra.
