„Sakyčiau, kad po šios knygos savotiškai pasveikau“, – apie savo romaną „Koplyčia“ sako architektas, muzikantas, visuomenininkas Algirdas Kaušpėdas, knygos puslapiuose supynęs tikrus savo išgyvenimus su menine išmone, realaus gyvenimo fragmentus su tuo, kas nutiko tik jo vaizduotėje.
Penkerius metus rašytas atviras ir skaudus, bet vilties kupinas A. Kaušpėdo romanas „Koplyčia“ pristatytas dar praėjusių metų rugsėjo pradžioje. Autorius su juo keliauja per Lietuvą, susitinka su skaitytojais, pristatė jį ir Knygų mugėje. Iš asmeninės patirties, iš egzistencinių ieškojimų ir iš kūrybinio ryžto gimęs kūrinys nori nenori ir skaitytoją priverčia susimąstyti.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- A. Kaušpėdo romanas „Koplyčia“ gimė iš asmeninės patirties, ypač dukters netekties ir sunkių išgyvenimų, tapdamas savotiška terapija autoriui.
- Romano pagrindinis herojus, architektas Leonardas Gražys, po dukters netekties leidžiasi į dvasinės ramybės paieškas ir vidinės koplyčios statybas, ieškodamas atsakymų per tikėjimą, atleidimą ir išganymą.
- „Koplyčia“ nagrinėja tikėjimo, atleidimo ir išganymo temas, o autorius A. Kaušpėdas dalijasi savo įžvalgomis apie šiuos dvasinio kelio etapus, pabrėždamas drąsą tikėti ir atleisti sau.
- Kūrinys yra autofikcinis romanas, kuriame autoriaus gyvenimo detalės persipina su menine išmone, palikdamas skaitytoją spėlioti, kas yra tikra, o kas – išgalvota.
- Romane yra įtraukti originalūs A. Kaušpėdo dukters Algės dienoraščio fragmentai ir jos kūryba, taip įprasminant jos atminimą ir leidžiant skaitytojams pajusti jos asmenybę.
Pasakojimas sukasi apie Leonardą Gražį – pripažintą architektą, Nacionalinės premijos laureatą, sėkmingą verslininką. Dukros netektis apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis, o po kurio laiko jis sulaukia ir neįprasto prašymo – suprojektuoti koplyčią žuvusiam užsakovų sūnui atminti. Užsitęsęs gedulas, piktnaudžiavimas svaigalais, kūrybinės kančios, negebėjimas susitaikyti ir atleisti virsta dvasinės ramybės paieškomis ir vidinės koplyčios statybomis. Net komplikuotas santykis su tikėjimu architektui nesutrukdo pasukti dievoieškos ir išganymo keliu – svarbu atkurti santykį su dukra, savimi ir Dievu.
Pagrindinio herojaus likimo vingiai persipina su autoriaus gyvenimo detalėmis, realybė – su menine išmone ir nugula autofikciniame romane, palikdama skaitytoją spėlioti, kas tikra, o kas – išgalvota.
„Norėjau, kad romanas manęs nevaržytų ir nebūtų per daug asmeniškas, kad herojaus lūpomis galėčiau kalbėti laisvai. Čia ir atsiranda dviprasmybė – nežinai, kur yra mano patirtis, o kur – fantazijos“, – pristatydamas „Koplyčią“ Knygų mugėje kalbėjo A. Kaušpėdas.
Jis ne kartą yra sakęs, kad šio romano greičiausiai nebūtų buvę, jei ne dukters mirtis ir sunkūs paties išgyvenimai. „Algės netektis mane labai stipriai paveikė. Pilkasis gedulas mane ilgai persekiojo, nes niekaip negalėjau sau to pripažinti, vengiau akistatos su skausmu ir kančia.
Rašymas tapo savotiška terapine patirtimi, bandymu išrašyti, įvertinti savo jausmus. Atsargiai, per kitą personažą. Tai leido parašyti nuoširdžiau, drąsiau. Sakyčiau, kad po šios knygos savotiškai pasveikau, tas etapas pasibaigė“, – Knygų mugėje prisipažino A. Kaušpėdas, savo romaną dedikavęs dukterims ir taip įprasminęs vienos jų atminimą.
Knygoje yra ir originalių a. a. Algės dienoraščio fragmentų, ir jos kūrybos. „Galima pajusti, kokia nuostabi, subtili ji buvo. Manau, kad daugelis jaunų merginų gali jos tekstuose atpažinti save. Yra ir jos eilėraščių, tiesa, ji rašė anglų kalba, bet kaip sugebėjau, taip juos išverčiau ir pateikiau skaitytojams. Nors ir nedidelis, jos atminimas išliks. Dėl to labai džiaugiuosi“, – sakė autorius.
„Koplyčia“ tarsi laikosi ant trijų pamatinių kolonų – tikėjimo, atleidimo ir išganymo. Pasak A. Kaušpėdo, tai savotiški jo įsivaizduojamo dvasinio kelio etapai.
„Viskas prasideda nuo tikėjimo. Jam reikalinga tam tikra drąsa. Kai žmogus iš tiesų tiki, tiki savaip, susigalvoja tikėjimo algoritmą, vaizdinį. Tik tada žmogaus tikėjimas yra nuoširdus, einantis iš vidaus, persmelkęs.
Kalbant klasikine prasme, tam ir egzistuoja religijos, šventi tekstai, kanonai ir kt., kas reikalinga, kad palengvintų žmogui ėjimą tikėjimo keliu. Tačiau gali būti visaip – žmogus gali nepraktikuoti tradicijos, bet būti dvasingas viduje, nes tiki svarbiausiomis vertybėmis“, – sako A. Kaušpėdas.
Įnikęs į dvasinius ieškojimus, pagrindinis „Koplyčios“ herojus ieško atsakymų, kalbasi su įvairiais žmonėmis – dvasininkais, tiksliųjų mokslų atstovais. Vienas jo pašnekovų – Profesorius.
„Nėra didelės paslapties. Susiklostė taip, kad pavyko prisikviesti prof. Vytautą Landsbergį. Jis geriau žinomas kaip politikas, visuomenės veikėjas, tačiau mažai kas jį kalbino kaip tikintį žmogų. Man pasisekė – pasikalbėjome apie tikėjimą, vertybes. Buvo ilgas pokalbis, dalį jo panaudojau“, – atskleidė A. Kaušpėdas. Jis minėjo ir susitikimus, diskusijas su Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų kapelionu Gabrieliumi Satkausku, sakė iš jų labai daug pasisėmęs.
Knyga ne tik nuvedė autorių į prasmingus susitikimus, bet ir stumtelėjo į naujas patirtis. Teko ir vienuolyne pagyventi, budėti naktimis, melstis su vienuoliais, patirti jų būtį. A. Kaušpėdas nebejoja, kad to reikėjo: negali rašyti apie tai, ko nesupranti, turi susipažinti, išgyventi.
„Žmoguje yra kibirkštis, kuri mus jungia su visuotiniu kūrėju, esame jo neuronas. Dėl to mums neramu, dėl to protas mus verčia kurti, teisintis, ieškoti prasmės ir tikslo, visada budėti, visada būti neramius. Ar tai blogai? Sunku pasakyti. Kai kas pasakys, kad tai visai nebudistiška, reikia siekti nirvanos. O man taip neatrodo – manau, reikia jaudintis, dalyvauti, būti, gyventi, būti visada įjungtam“, – įsitikinęs A. Kaušpėdas.
Vedžiodamas po savo „Koplyčią“, autorius aptaria daug kiekvienam svarbių temų, klausimų, stabteli ir prie atleidimo. Anot jo, dažnai nepastebime, kad esame kaltės kalėjime, ir nuolat kaltiname save. „Yra kaltės, gėdos kultūros, o mes, lietuviai, esame kažkur per vidurį – turime ir vienos, ir kitos. Todėl mums daug sunkiau.
Kalbant apie atleidimą, visų pirma reikia atleisti sau. Tai yra tam tikra atsakomybė, tam tikras išėjimas iš kapsulės, kurioje save uždarome. Tai reikalauja drąsos, ir tai jau yra įsipareigojimas. Aš įsipareigoju būti kitoks, įsipareigoju sau atleisti ir pakeisti save“, – kalba A. Kaušpėdas, mintimis versdamas savo romano puslapius.
„Koplyčia“ – trečioji garsaus visuomenininko knyga, jis taip pat yra knygų „Antiška“ ir „Gyveno kartą bičas ir kaimynas“ autorius. „Jei tik jaučiate norą pradėti rašyti, padarykite tai, – sako jis. – Svarbiausia nebūti abejingam, išjungtam.“
