„Matau žmones, kurie skaičiuoja paskutines gyvenimo dienas, bet jie nebūtinai yra nelaimingi“, – sako iš jų įkvėpimo neretai pasisemiantis LSMU Kauno ligoninės kapelionas, knygų autorius Benas Lyris. Anot jo, kartais tiesiog reikia pripažinti, kad ne viskas yra mūsų valioje, apkabinti šį gyvenimą ir patirtis, kurios buvo atsiųstos, kad ko nors išmoktume.
„Keliaudamas po Lietuvą dažnai pasakoju tokią istoriją. Kaune yra labai daug šarvojimo salių. Paprastai jos visos turi pasirašiusios kokį nors standartinį tekstą ir tą patį naudoja aprašydami visus velionius. Keičiasi tik nuotraukos. Bet yra vieni laidojimo namai, kuriuose nekrologas rašomas konkrečiam mirusiajam. Kartą pamačiau 34-erių metų vyro šermenis. Prie jo nuotraukos parašytame tekste buvo dviejų vaikučių klausimas:
– Kur dabar yra mūsų tėtis?
– Ten, kur visi geria skanią arbatą ir valgo skaniausią tortą.
– O kur esame mes?
– Čia, kur žmonės neturi vieni kitiems laiko“, – pasakojo Benas Lyris, Knygų mugėje pristatęs praėjusių metų pabaigoje pasirodžiusią savo knygą „365 įkvėpimai gyventi“.
Antrasis serijos „365 įkvėpimai“ tomas, skirtas ieškantiems vilties, ramybės ir šviesos savo gyvenimo kelionėje, taip pat skubantiems bei nuolat neturintiems laiko šiandienos žmonėms, kad bent minutę per dieną surastų laiko perskaityti trumpą mintį, kartais įkvepiančią, o kartais paskatinančią susimąstyti. Juk ir vienu trumpu sakiniu kartais galima padrąsinti eiti pirmyn. „Knyga yra apie įkvėpimus gyventi tada, kai gyvenimo nesimato, kai užklumpa sunkumai“, – priduria autorius.
Daugiau nei prieš dešimtmetį dvasininkas kaip kapelionas grįžo į Kauno klinikas, kuriose anksčiau pats kovojo su onkologine liga, padėti žmonėms ir jų artimiesiems išgyventi ligos ar netekties skausmą. Kaip ne kartą yra sakęs, darbas klinikose jį priartino prie realaus gyvenimo, o ne to, kurį visuomenė pratusi matyti: pagražinto, laimingo, bet netikro.
Ir knygos idėja gimė, kai Kauno hospisas kreipėsi į kunigą, kad šis aplankytų 39-erių moterį, kuriai buvo išplitusios onkologinės ligos metastazės. Darbuotojai įspėjo, kad moters vyras ir vaikų tėtis negali jos paleisti, yra piktas ant Dievo už tokį išbandymą, tačiau pati moteris labai norėjo susitikti su dvasininku. „Mudu susitikome, klausiausi jos ir galvojau – atrodė, kad ji ne 39-erius, o 100 metų nugyveno. Kiekvienas jos žodis buvo toks talpus“, – prisiminė autorius.
Dažnai jo įkvėpėjai – sutikti žmonės, nors kaip pats sako, dažniausiai eina padėti jiems, o jie tampa atsakymu į klausimą, kurį pats bandė išspręsti. „Matau žmones, kurie skaičiuoja paskutines gyvenimo dienas, bet jie nebūtinai yra nelaimingi“, – patikina jis ir sako, kad neretai patys skubame save nugalinti, užuot ieškoję galimybių.
Yra dalykų, kurių nei tu, nei kiti negali pakeisti – tokius dalykus tereikia pamilti.
Benas Lyris, „365 įkvėpimai gyventi“
Ne visada galime pakeisti situacijas, kuriose atsiduriame, bet galime pakeisti požiūrį į jas. „Labai daug dalykų žmogus galėtų padaryti, jei tiesiog paleistų gyvenimo kontrolę ir šiek tiek įsižemintų. Galime gyventi baimėje, bet galime tiesiog pripažinti, jog ne viskas yra mūsų valioje, ir apkabinti šį gyvenimą, šalia esantį žmogų bei patirtis, kurios buvo atsiųstos, kad ko nors išmoktume.
Juk dalykai, kurie yra nemalonūs, sunkūs, dažniausiai yra dovanos. Tik mes tų dovanų nerenkame, norime nuo jų pabėgti, tačiau turime suprasti, kad skausmas, netektis, baimė ar liūdesys – įprastas gyvenimo režimas. Gyvenimas niekada nėra tik pozityvus ar negatyvus, jis yra visoks, tad ir jį matyti reikėtų adekvačiai. Ir mums būtina pusiausvyra tarp įvairių patirčių.
<...> Lygiai taip pat turime suprasti, jog ir iš sunkumų galime pasisemti ko nors šviesaus. Juk nebūtinai sunkumai atneša tik bloga. Žmogus keičiasi per skausmą ir baimę, turbūt būdami komforto zonoje nesame labai nusiteikę ką nors keisti. Taigi turėtume paleisti kontrolę ir pasistengti padaryti geriausia, ką galime.“
Didžiausia gyvenimo pergalė yra pripažintas silpnumas.
Benas Lyris, „365 įkvėpimai gyventi“
Įkvėpimo Benas Lyris sakosi besisemiantis iš sutiktų žmonių, o stiprybės – iš suvokimo, jog yra tik žmogus, turintis savo galimybių ribas ir negalintis nudirbti viso pasaulio darbų. „Tarkime, kas savaitę gaunu sąrašą žmonių, kuriuos klinikoje turiu aplankyti. Kad ir 100. Anksčiau bėgau, stengiausi, bet supratau, kad vos spėju visus juos apeiti, tada pasakiau, jog geriau aplankysiu tik 20, bet skirsiu jiems kokybišką laiką. Aš, kaip žmogus, negaliu visų išgelbėti“, – mintimis dalijosi jis.
Vis dėlto didžiausia mūsų klaida, anot Beno Lyrio, yra tai, kad dažniausiai susitelkiame į dalykus, kurių mums trūksta, tarsi bandome tai išspręsti, bet nematome, ką turime.
„Kai žmogus ateina išpažinties, išsako savo nuodėmes, aš visad primenu, kad labai gerai jas išsakyti ir norėti jų atsisakyti, tačiau ne mažiau svarbu atpažinti savyje gražius dalykus ir juos skleisti, – pasakojo kunigas. – Apskritai, išpažintis pirmiausia yra drąsa pamatyti save Dievo žvilgsniu, Dievo šviesoj. Ne tam, kad save plaktume, o tam, kad norėtume tapti bent kiek geresni. Aš pats mokausi ne iš sterilių žmonių, kurie bijo suklysti ir nori visada būti teisūs.“
Dėkingumas, turtas ir laimė yra neatsiejami. Žmogus gali turėti daug, tačiau neišgyvendamas dėkingumo jis gali būti nelaimingiausias žmogus pasaulyje.
Benas Lyris, „365 įkvėpimai gyventi“
Kunigas ragina nekeiksnoti gyvenimo, o net ir tada, kai sunku, rasti dėkingumo: „Dėkingas žmogus yra labai turtingas, nes jis nesilygina su kitais, atpažįsta ne tuos dalykus, kurie įkalina, o gyvenimo dovanas. Iš tiesų niekas nevertiname to, kad galime kvėpuoti be deguonies aparato, kad galime gyventi be dirbtinės širdies, kad galime judėti... Tokius dalykus įvertini tada, kai netenki.
Išmokime atpažinti, kas yra tikras turtas. Kaip? Paklauskime savęs, ko neparduotumėte net už 100 tūkstančių ar milijoną eurų. Ko niekada nenorėtumėte atiduoti?“
Kaip rašė vienoje iš savo knygų, drąsus žmogus visada klauso savo širdies, o svarbiausia, kad atskiria, ar jo drąsa kyla iš baimės, ar iš laimės. Pasak jo, Dievas žmogų į būtį pakviečia kaip originalą, o sociumas mus padaro kopijomis, kurios nuolat lyginasi vienos su kitomis: „Kokią turtingą visuomenę turėtume, jei visi išgirstume, kaip geriausiai kiekvienas galime būti su kitais žmonėmis. Dievas prisiėmė mūsų prigimtį ir parodė, kaip būti žmogiškam, o būnant žmogiškam, tapti dieviškam.“
