„Vėl grįžtu į mažų lūkesčių etapą, kai viskas, kas vyks geriau, nei tikėjausi, prilygs stebuklui“, – sako antrojo vaikelio besilaukianti LRT RADIJO laidos „Pastumdom“ vedėja ir knygos „Svoriomanija. Mano kelionė iki 100 kg ir atgal“ autorė Aistė Simėnaitė. Ji į realybę žvelgia be rožinių akinių, atvirai kalba nepatogiomis temomis ir neabejoja – nebūtina būti tobulais tėvais. „Man gražu matyti, kaip žmonės deda pastangas ne tam, kad būtų tobuli, o nusuka nuo savęs prožektoriaus šviesas ir stengiasi sukurti tarpusavio ryšį“, – sako ji.
– „Trukt už vadžių – vėl iš pradžių“, – rašėte, dalydamasi naujiena, jog šeimoje bus antras vaikelis. Kas šįkart kitaip?
– Viskas daug buitiškiau. Viena vertus, esame jau kažkiek patyrę tėvai, todėl ir pačią naujieną apie nėštumą priėmėme daug ramiau ir konfeti ant kiekvieno kampo nebesprogdiname. Netgi nėštumo savaičių taip kruopščiai neskaičiuojame – jei kas paklausia, kiek laukiuosi, turiu pasitikslinti programėlėje.
Dėl to jaučiu ir tam tikrą kaltę – nesvarbu, kad tai antrasis vaikas, norisi, kad viskas vyktų taip pat didingai kaip pirmąkart. Tiesa, nerimo netrūksta ir dabar, turbūt, kaip ir visi tėvai, per kiekvieną patikrą pas gydytoją jaudinamės dėl vaikelio sveikatos.
– Panašu, kad lauktis pradėjote kone tuo pat metu, kai radijo eteryje pasirodė jūsų kuriama laida apie tėvystę „Pastumdom“.
– Pirmoji laida eteryje pasirodė, kai jau laukiausi. Ir kai kurie pašnekovai apie tai sužinojo anksčiau nei mano mama. Pradinis nėštumo etapas buvo nepatogus – nuolat jaučiausi mieguista, mane labai pykino, tad įspėdavau laidos svečius, kad jei atrodys, jog man nemalonu, tai tikrai ne dėl mūsų pokalbio, o dėl mano savijautos. Galima sakyti, anksčiau nei savo artimiesiems apie nėštumą laidoje pranešiau ir nacionaliniu mastu. Laimė, išskyrus mano vyrą, niekas to nesuprato. (Nusijuokia.)
Svoris bus jautresnė mano dalis, į kurią visą gyvenimą turėsiu atkreipti daugiau dėmesio.
– Esame įpratę kalbėti apie gražiąsias motinystės puses, bet savo socialiniuose tinkluose ir laidose gvildenate ir labai nepatogias temas. Ar pastebite, kad apie tėvystę pradedame kalbėti atviriau, mažiau ją romantizuodami?
– Taip, labai tuo džiaugiuosi ir man svarbu pačiai nebūti problemos dalimi. Laukdamasi pirmo vaikelio, necukruodama dalijausi patirtimis, nes atrodė neteisinga, kad visi aplink laimingi ir gražūs, rodo nudailintą kasdienybę, nors realybė ne visai tokia.
Aš pati susitikti su pirmagime ėjau įsivaizduodama, kad vaikas visada verks, būsiu nepamiegojusi, neturėsiu kada apsitvarkyti, o namuose bus krūvos neplautų indų. Ir man buvo stebuklas, kad vis dėlto ne – vaikas verkia ne visada, namai atrodo geriau, nei tikėjausi, atradau naują moto: „Dulkės guli, reikia ir man prigulti.“ (Juokiasi.)
Bėda ta, kad visi labai norime būti tobuli tėvai, verti dešimtuko, nors esu tikra, kad neišėjus iš proto tokio rezultato pasiekti neįmanoma. O gal užteks aštuoneto? Tai taip pat geras pažymys, reiškiantis „gerai“, o tai yra daugiau nei pakankamai.
Man gražu matyti, kaip žmonės deda pastangas ne tam, kad būtų tobuli, o nusuka nuo savęs prožektoriaus šviesas ir stengiasi sukurti tarpusavio ryšį. Kartais daug svarbiau ne tai, kad namuose niekas nepakelia balso, o tai, kad jį pakėlę moka atsiprašyti.
Džiaugiuosi, kad netobulos, bet labai gražios tėvystės pavyzdžių galima išgirsti ir laidoje „Pastumdom“. Galbūt dėl to pavyksta kurti laidas, kurios turi ilgą galiojimo laiką, juolab kad jose – ne tik asmeniniai išgyvenimai, bet ir pokalbiai su specialistais. Norisi parodyti, kad yra visokių patirčių, ir priminti, kad kai kurie iššūkiai kyla ne mums vieniems.
– Užsiminėte apie lūkesčius laukiant pirmagimės. Kokių turite dabar?
– Vėl grįžtu į mažų lūkesčių etapą, kai viskas, kas vyks geriau, nei tikėjausi, prilygs stebuklui. (Nusijuokia.) Vėl grįžtame į etapą su pilvo diegliukais ir mažiau miego. Nors labai laukiu susitikimo su nauju žmogumi, jaučiu ir nerimą dėl dukters, kuri to nepasirinko, tačiau, tapus vyresne sese, jos pasaulis taip pat labai pasikeis. Noriu padaryti viską, kad naujas etapas ir prisitaikymas jai būtų kiek įmanoma lengvesni.
Su džiaugsmu priimu, kad esame ne tik vyras ir žmona, ne tik mylimieji, bet ir tėvai. Man labai patinka tokia mūsų partnerystė
– Daugeliui esate žinoma ir kaip knygos „Svoriomanija. Mano kelionė iki 100 kg ir atgal“ autorė. O svoris, kaip žinia, neretai tampa opiu klausimu besilaukiančioms ar neseniai pagimdžiusioms moterims.
– Svoris ir motinystė – ganėtinai svarbi tema. Net ir tos moterys, kurios dėl svorio anksčiau nesijaudindavo, pastojusios pradeda jį sekti, stebi, kaip jis keičiasi, stengiasi laikytis gydytojo rekomendacijų ir neretai išgyvena, išgirdusios, kad priaugo per daug ar per mažai. Statistika rodo, kad turėjusioms valgymo sutrikimų tai gali padidinti paūmėjimo ar atkritimo riziką.
Liūdna, kad prieš 2–3 mėnesius pagimdžiusios moterys jau skaičiuoja, kiek kilogramų joms „liko“, ir suka galvas, kaip juos numesti. Yra atvejų, kai mamos nerimauja ne tik dėl savo, bet ir dėl savo kūdikio svorio, tad trijų mėnesių mažyliui jau riboja pieną. Suprantu, kad jos tai daro ne iš piktos valios, o norėdamos savo vaikui geriausio, tačiau minėti atvejai rodo, kad šia tema kalbėti būtina.
– Kokios jūsų patirtys?
– Per pirmąjį nėštumą daug dirbau su savimi – mintis apie svorį stūmiau į šoną ir sau kartojau, kad šiuo laikotarpiu svarbiausia ne tai. Gims vaikelis, tada ir galvosim.
Iš aplinkos girdėjau įvairių komentarų: „pagimdysi ir svoris nukris“, „kai žindysi, sulieknėsi“, „vaikas pradės vaikščioti, neliks ir kilogramų“. Tik man taip nenutiko – dukra jau bėgiojo, o svoris nemažėjo.
Teko dar kartą rimtai pasikalbėti su savimi ir priminti, kad daugiau nei metus esu normaliai neišsimiegojusi, valgymo režimas vis dar nei šioks, nei toks, o kasdienybė – gan chaotiška. Paprastai kalbant, nesugrįžau į įprastą gyvenimą, todėl negaliu tikėtis, kad kūnas bus toks, kaip prieš nėštumą. Supratau, kad po to, ką jam teko atlaikyti, esu jam skolinga šiek tiek ramybės ir laiko. Bent pusmetį po to, kai nustosiu žindyti.
O nutraukusi žindymą per savaitę priaugau 10 kg. Kadangi tai buvo staigus svorio pokytis, užsiregistravau pas gydytoją ir sprendimo ieškojau su dietologu. Gaila, kad dalis žmonių pamiršta, jog savo kūną galime keisti tik su kompetentingų medikų pagalba. Juk ir nosį operuojamės pas chirurgus – kodėl galvojame, kad radikaliai pakeisti svorį galime kreipdamiesi į poros savaičių kursus baigusius mitybos specialistus?
– Ar daug darbo su savimi ir specialistais reikėjo, kad minėtose situacijose pavyktų išlikti racionaliai ir susikalbėti su savimi?
– Terapija yra kaip dantų priežiūra – kasdien neiname pas odontologą, bet turime pasirūpinti, kad būtų laiku atlikta higiena ir, jei reikia, užtaisyta skylutė. Nuo 17 metų į terapiją kas kažkiek laiko vis sugrįžtu. Nuėjau ilgą kelią, bet negaliu sakyti, kad tai baigtinis procesas – suprantu, kad svoris bus jautresnė mano dalis, į kurią visą gyvenimą turėsiu atkreipti daugiau dėmesio.
– Kokį požiūrį į savo kūną stengiatės išugdyti dukrai?
– Pagarba vaiko kūnui prasideda nuo suvokimo, kad jis yra savo kūno šeimininkas. Tad prieš ką nors darydami, visada dukros atsiklausiame arba bent jau įspėjame apie savo ketinimus. Pavyzdžiui, prieš paimdami ant rankų pasakome „Aš tave pakelsiu“, atėjus laikui maudytis – „Padėsiu tau nusiprausti“, „Ar galiu išvalyti tavo ausytes?“ ir pan. Tokio pat pagarbaus elgesio dukters atžvilgiu prašome ir aplinkinių.
Jų taip pat prašome nekomentuoti dukters išvaizdos. Akcentuojame, kad svarbu ne kaip kūnas atrodo, o ką gali. Su dukra dainuojame dainelę apie tai, už ką esame dėkingos kojytėms, pilvukui, nosytei… Dainos žodžiai keičiasi, bet esmė išlieka ta pati – dėkojame už tai, kad kūnas veikia, ir kiekviena jo dalis atlieka savo paskirtį, o ne už tai, kaip atrodo.
Ir kalbant apie mus, suaugusiuosius, normalu, kad ne visomis kūno dalimis esame patenkinti. Norėtume, kad kai kas atrodytų kitaip ar atitiktų nežinia kieno nustatytus standartus. Tačiau kokia to kaina? Ar verta badauti, jausti silpnumą, nerimą ir būti kankinamiems nemigos (tai dažnai nutinka drastiškai metant svorį) vien tam, kad kojos ar pilvas būtų lieknesni? Gal neverta savęs kankinti ir geriau pasidžiaugti, kad viskas puikiai veikia?
Bėda ta, kad visi labai norime būti tobuli tėvai, verti dešimtuko, nors esu tikra, kad neišėjus iš proto tokio rezultato pasiekti neįmanoma.
– Atsiradus vaikui atrodo, kad viskas sukasi apie jį, ir kai kurios mamos skundžiasi, kad pameta save, apleidžia savo poreikius…
– Mane erzina, kai vaikeliui vos pora mėnesių, o kai kurios mamos jau kalba, kaip svarbu prisižiūrėti, pasidažyti, nepamiršti savęs, kažkur išeiti ar neapleisti savo pomėgių. Gal pirmiausia tiesiog išgyvenkime tai, kas vyksta?
Manau, atsiskyrimas nuo savęs tokios, kokia buvau, gimus vaikui, yra natūralus – moters prigimtis nuo senų laikų buvo pasirūpinti ta maža gyvybe ir jos saugumu. Ir normalu, kad iš pradžių moterys tiesiog nori būti su vaiku, užuot ėjusios į sporto salę ar dar kur nors. Kam kelti joms nereikalingą spaudimą elgtis vienaip ar kitaip? Viskas turi vykti savu laiku.
Tiesa, dabar, kai laukiuosi antro vaiko, pastebiu, kad pati save šiek tiek spaudžiu kažkur išeiti ir ką nors nuveikti – suprantu, kad greitai tokių progų bus gerokai mažiau. Todėl leidžiu sau truputį pabūti ne namuose ir skirti laiko sau.
– O kaip santykiai su vyru? Neretai vaikų atsiradimas vadinamas nemenku išbandymu poroms, besistengiančioms išlaviruoti tarp tėvystės ir dėmesio vienas kitam.
– Labai svarbu suprasti, kad santykiai keičiasi. Utopiška galvoti, kad jie bus tokie patys, kokie buvo iki gimstant vaikams, ypač kol jie dar labai maži. Bet man patinka, koks mano vyras yra tėvas, patinka būti su juo tokiu ir su mūsų vaiku.
Be to, esame apdovanoti, kad dukra turi puikius senelius. Pora jų gyvena tame pačiame mieste, su anūke yra sukūrę labai gražų ryšį, turi noro, laiko ir galimybių su ja pabūti. Todėl beveik kiekvieną savaitę turime vieną vakarą tik mums su vyru. Iš pradžių tai atrodė sunkiai įmanoma, tačiau mums pavyko ir stengiamės tai išnaudoti: einame kartu pavalgyti, kažką pamatyti, o kartais tiesiog mėgaujamės galimybe ant sofos ramiai pažiūrėti filmą, kol mūsų dukra pasirūpinta.
Tiesa, susituokėme jau turėdami dukrą, po 10 metų kartu. Po vestuvių taip pat pavyko savaitei išvykti tik dviese, bet kelionėje vis tiek sėdėjome ir žiūrėjome senelių persiųstus vaizdo įrašus su dukra. Tiesiog su džiaugsmu priimu, kad esame ne tik vyras ir žmona, ne tik mylimieji, bet ir tėvai. Man labai patinka tokia mūsų partnerystė ir tėvystę priimu kaip labai gražų priedą prie to, ką prieš tai sukūrėme.
– Užsiminėte, kad susituokėte po 10 metų, jau būdami tėvais. Būna, kai kurie taip ir neprisiruošia kelti šventės, nebemato prasmės dar kažkaip įtvirtinti savo santykius. Kodėl jums tai buvo svarbu?
– Jei tai būtų buvęs tik statuso ar pavardės klausimas, jį greičiausiai būtume išsprendę, kai laukiausi pirmąkart. Tačiau mums norėjosi atšvęsti šią progą su artimais. Kada dar sukviesi visus brangius žmones? Ir buvo labai graži šventė su humanistine ceremonija.
Tiesa, prieš tai savo santykius turėjome įteisinti civilinės metrikacijos biure. Tąkart svečių nekvietėme, draugai pabuvo mūsų liudininkais ir mes su vyru tiesiog išvažiavome į „Guns N` Roses“ koncertą. Tai buvo diena mums, todėl savo šventėje džiaugėmės galėdami pabūti su visais.
– Nors turite tūkstančius sekėjų socialiniuose tinkluose, šeimos gyvenimo akimirkomis dalijatės nedažnai, vyro ar dukters nuotraukų – vos kelios.
– Toks mūsų šeimos pasirinkimas. Iš tiesų dukra yra labai įdomi, daug prikalba ir prisigalvoja, tad seneliai kasdien gauna jos vaizdo įrašų ar nuotraukų, bet to viešinti nenorime. Niekuomet nežinai, kas tas nuotraukas internete peržiūri ir ką su jomis daro.
Tiesą sakant, ne visada suprantu ir kitų tėvų pasirinkimą viešinti vaikų atvaizdą. Jei tai gražios nuotraukos, pavyzdžiui, iš šventės darželyje prie eglutės – gal ir nieko tokio. Tačiau kam dėti į internetą vaikus nuogus vonioje, išsipurvinusius, verkiančius ar per tantrumus?
Manau, kai kuriuos vaizdus geriau palikti šeimos archyve, o dar geriau – išvis neturėti neorių vaikų nuotraukų. Prieš ką nors viešindami, bent jau pagalvokime, ar vaikas, suprasdamas, ką norite padaryti, jums leistų, ar vis tik paprieštarautų.
– Daug diskusijų kelia ir klausimas, kiek laiko vaikai turėtų leisti prie ekranų. Kokie jūsų požiūris šiuo klausimu?
– Nemanau, kad reikia krypti į kraštutinumus. Mano dukrai yra dveji ir ji per televizorių yra mačiusi vos kelias laidas, kuriose dalyvavo jos tėvai. Telefonu naudojamės, kai norime paskambinti seneliams, kartais drauge peržiūrime jos nuotraukas ar vaizdo įrašus, pasklaidome prisiminimus ir tai tampa dar vienu įrankiu bendrauti. Taigi galima sakyti, kad ekranų naudojame nedaug, bet mūsų šeimai tai tinka ir per daug jėgų iš mūsų neatima.
Tačiau visada sakau, kad būnant tėvais reikia pasimatuoti, kiek viena ar kita iš mūsų pareikalaus. Ar smagu, kad vaikas auga be ekranų? Labai. Bet ar dėl to turiu nepaisyti savo emocinės būsenos? Nemanau. Jei jaučiate, kad baigiasi kantrybė ir atrodo, jog arba pratrūksite, arba apsiversite, nieko nenutiks, jei tąkart vaikui duosite telefoną. Tikrai pasitaiko situacijų, kai ekranas gali išgelbėti. Grįžtame prie to, ką jau aptarėme – nereikia krypti į kraštutinumus ar siekti tobulybės, užtenka būti gerais tėvais, vertais aštuoneto.
