Jungtinėse Valstijose populiarėja vadinamieji rėkimo klubai. Čia žmonėms siūloma klyksmu atsikratyti įtampos. Rėkimo terapija paremta veikla, pasak klubų narių, padeda pasijusti geriau ir fiziškai, ir emociškai.
Vienas, du, trys – toks reginys, o veikiau šauksmas viename iš Atlantos parkų yra neatsitiktinumas. Rėkti čia žmonės susirinko specialiai.
„Klykimo ar rėkimo klubas – saugi vieta, kur žmonės gali išlieti emocijas. Mes tiesiog susirenkame parke, o prisijungi gali visi norintys. Ir visuomenė, ir individai per daug visko sukaupę, todėl tai proga atsikratyti įtampos“, – sako rėkimo klubo vadovė Katie Snyder.
Pagal poreikį išsirėkti žmonės susitinka kas savaitę, o kartais – tik kas mėnesį. Ilgainiui atsitiktinis klyksmas virto rėkimo klubu. Bet pradžia buvo kur kas kuklesnė.
Rėkimo klubą sumaniusi pora – Menis ir Elena – apie poreikį išlieti blogas emocijas prakalbo pasivaikščiojimo metu. Tada treneriui ir kvėpavimo pratimų specialistui Meniui staiga kilo mintis: „Tiesiog atsisukau į ją ir paklausiau: „Ar nenorėtum rasti kokią vietelę ir tiesiog išsirėkti?“ Ji sutiko: „Taip, norėčiau, bet jei ten bus žmonių?“ Atsakiau, kad tuomet paklausime jų, ar nenorėtų prisijungti prie mūsų.“
Idėjai įgyvendinti pora rado atokesnę vietą. Tačiau aplink vis tiek buvo žmonių, todėl prieš riksmo terapiją Menis nusprendė juos įspėti ir pakviesti prisijungti. Dalis sutiko. Pora prisimena, kaip kai kurie iš palengvėjimo net pravirko. Taip gimė Rėkimo klubo idėja.
„Ant plakato užrašėme: „Jei buvo prasta savaitė, ateik ir rėk kartu su mumis.“ Keletas žmonių stabtelėjo ir prisijungė. Visa tai dokumentavome ir vaizdo įrašą paskelbėme instagrame. Kitą savaitę atėjo penki žmonės, o dar kitą – jau ir dvidešimt. Po trijų savaičių kartu išsirėkti jau susirinko trys šimtai“, – pasakoja Rėkimo klubo bendrakūrėjė Elena Soboleva.
Idėja paprasta: balso išlaisvinimas padeda atsikratyti sukauptos įtampos. Bet Rėkimo klubo sumanytojai pabrėžia: tai ne tik riksmas. Kiekvienas susitikimas pradedamas kvėpavimo pratimais ir balso šildymu. Tada klubo dalyviai raginami apmąstyti, ką nori išleisti, ko atsikratyti, – tik tada rėkiama.
„Kalbame apie tikslą, kad už kiekvieno riksmo turi kas nors slypėti. Man pačiai tai buvo kitų žmonių ar savo pačios teisimas, taip pat savęs smerkimas. Kai rėkiu, rėkiu ant šio vidinio įpročio. Bandau išrėkti savo piktąją dalį“, – aiškina dalyvė Sarah Woolson.
„Pasaulyje vyksta tiek daug dalykų, kad malonu rasti akimirką ir sustoti, viską paleisti, kartu pabūti su kitais žmonėmis, kurie jaučiasi taip pat“, – sako dalyvis Matthew Macasiebas.
Vis dėlto rėkimo terapija, iš kurios šis klubas ir semiasi idėjų, nėra naujiena. Ją dar 20 a. 7-ajame dešimtmetyje aprašė Los Andželo psichoanalitikas Arthuras Janovas. Teigiama, kad rėkimas išties gali pagerinti žmonių savijautą – tiek fizinę, tiek emocinę.
„Klyksmas gali sukelti stiprią simpatinės nervų sistemos reakciją, bet po to žmonės jaučiasi daug ramesni. Manau, į tokius renginius ateina tie, kurie ieško ryšio. Jiems svarbus bendruomeniškumo aspektas. Tuomet organizme išsiskiria šiek tiek oksitocino – dar jį vadiname apsikabinimų hormonu, jis padeda žmonėms jausti ryšį. Taigi tiems, kurie to ieško ir kurie jaučia įtampą, tokie klyksmo klubai gali padėti abiem aspektais“, – komentuoja Emory universiteto psichologijos profesorius Kennethas Carteris.
Klyksmu laimės neprisišauksi – pabrėžia Rėkimo klubo nariai. O palengvėjimą? Teks pabandyti ir sužinoti.
