Vidas Bareikis sako, kad muzika jo gyvenime atsirado ne iš meilės, o iš pareigos – ilgus metus jis ją vadino tėvų primestu keliu ir rimtai svarstė viską mesti. Tačiau vienas klasioko mestas įžeidimas tapo lūžio tašku, po kurio gimė naujas santykis su kūryba ir scena, pasakoja kovo 21 dieną 40-ąjį gimtadienį paminėjęs V. Bareikis.
– Kokia patirtis nurodė tavo gyvenimo kryptį?
– Turėjau du kertinius posūkius savo gyvenime. Kai mokiausi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, labai ilgai nenorėjau groti, tai buvo tėvų prievolė – buvau klasikinis pianistas. Labai tingėjau dirbti, profesionalaus pianisto kelias yra labai individualus, turi daug laiko praleisti vienas, tos darbo valandos man buvo per ilgos.
Sakiau, kad nebūsiu muzikantu, nekenčiau proceso. Kai reikėdavo ruoštis egzaminams, pirmus kelis mėnesius tinginiaudavau ir susiimdavau tik paskutinį mėnesį. Taip gyvenau nuo pirmos iki devintos klasės. Tačiau baigus devintą klasę iš specialybės egzamino gavau šešetą – tampiau liūtą už ausų. Toje mokykloje tai yra didelė tragedija (...), vienas mokinys pasakė man: „Neliūdėk, visi žino, kad esi prasčiausias iš visų.“ Gal jis bandė mane paguosti, bet jam nepavyko, kažkas mano galvoje pasikeitė.
Kitą vasaros rytą grįžau į mokyklą, pasiėmiau kūrinius ir visą vasarą juos pragrojau. Rugsėjo pirmąją atėjau pas savo mokytoją ir pasakiau: „Mokytoja, aš subrendau. Kadangi mokykloje būsiu dar trejus metus, praleiskime juos prasmingai.“
Esu dėkingas tam klasiokui, esame apie tai kalbėję. Pradėjau geriau groti, atsivėrė konkursų galimybės, pabaigiau savo klasę visai padoriai, tik tada mane patraukė į aktorinį.
Vienas mokinys pasakė man: „Neliūdėk, visi žino, kad esi prasčiausias iš visų.“
– Ar tavo profesijoje tenka kažką aukoti vardan to, ką darai?
– Manau, kad giliai panirus į kūrybinį procesą, aukoji šeimos laiką, savo realų gyvenimą, buitį, nori to ar nenori to, tai vyksta. Aš esu struktūruoto darbo šalininkas, nemėgstu chaotiško darbo, darbo naktimis, man taip netinka. Dėl to mano repeticijos turi valandas, turi planą, pradžias ir pabaigas.
Tačiau teatre ir muzikoje, net pabaigęs darbą laiku, namo grįžti tuščiomis akimis, tavo vidus nuolat verda. Dėl to mėgstu kūrybines stovyklas. Geriau savaitę išvažiuoti prie jūros ir tada grįžti į savo buitį.
Atsimenu savo darbą su studentais, tuo metu tikrai daug laiko teko aukoti darbui, ne santykiams, nors Adas visada liko mano prioritetu. Kartais, kai griežčiau pagalvoju apie kažkokį žmogų, tuo pat metu pagalvoju ir apie Adą, tada tas kitas žmogus nebeatrodo toks blogas, atsileidžiu.
– Ar tau kada nors teko lipti į sceną esant ekstremalioms gyvenimo sąlygoms?
– Traumų nepatyriau, nepaisant kaskadinių nesąmonių. Aš prieš koncertus pasitikrinu visus atributus, stengiuosi save saugoti (...). Kalbant apie žmogiškas situacijas, galiu pasakyti, kad man labai sunku prisiruošti koncertams, ypač jei jie yra pasikartojantys. Tačiau, kad ir kiek zyzčiau, po kelių dainų atsigaunu, taip pat yra su šaltu dušu – nenoriu lįsti į šaltą dušą, bet žinau, kad patirsiu adrenalino pliūpsnį.
Aš savo profesijoje esu labai laimingas, neturiu skaudžių istorijų.
Kartais, kai griežčiau pagalvoju apie kažkokį žmogų, tuo pat metu pagalvoju ir apie Adą, tada tas kitas žmogus nebeatrodo toks blogas, atsileidžiu.
– Kokią didžiausią staigmena tau yra padariusi žmona Indrė?
– Mes stengiamės kiekvieną dieną nugyventi ypatingai, džiuginame vienas kitą mainais, turime daug nerašytų taisyklių. Tačiau didžiausias siurprizas įvyko mūsų vestuvių dieną – ji paėmė mano pavardę. Manau, kad tokiam stipriam žmogui, kaip ji, antrą kartą prisiimti kito žmogaus pavardę yra nelengva (...). Niekada negalvojau, kad tokie dalykai gali turėti tiek svarbos, bet kita tokia Bareikienė, kurią labai mylėjau, buvo mano mama.
Aš esu labai didelis santuokos šalininkas. Žmonės turėtų rimtai pakalbėti apie savo ateitį, kad tarp jų neliktų jokių nuoskaudų (...). Dabartiniame kontekste, manau, kad piršlybos turėtų būti bendras sprendimas, todėl, kai šnekėjome apie pavardes, juokavome, kad iš dviejų žmonių turėtų gimti bendrystė – gal net jungtinė pavardė.
Manau, kad tokiam stipriam žmogui, kaip ji, antrą kartą prisiimti kito žmogaus pavardę yra nelengva.
– Ar turi atsakymą, kodėl tavo gyvenime įvyko skyrybos?
– Taip. Aš nemokėjau gyventi santykiuose. Kai susitinka du žmonės, abu žmonės turėtų viską dalinti per pusę. Nemanau, kad santykiuose tik vienas žmogus yra kaltas, – abu yra atsakingi. Mūsų atveju, atėjau iš išsiskyrusios šeimos, buvau perėmęs tam tikrus modelius ir juos atkartojau pirmuose santykiuose, nes tuo metu kitaip nemokėjau.
Manau, kad žmogui daug įtakos daro ir jo aplinka – antroji pusė, antrosios pusės šeima, ji gali būti tau dėkinga, gali tapti tavo mokykla, iš kurios semiesi pavyzdžių. Kartais atsitinka, kad pirmieji santykiai tampa pamoka, bet mokytis pradedi tik vėliau.
Viso pokalbio klausykite laidos įraše:
