Po Kūčių vakarienės mūsų protėviai leisdavo vakarą burdamiesi, ieškodami atsakymų į rūpimus klausimus ir bandydami nuspėti ateitį. Kviečiame pasidžiaugti šeimos susibūrimu, prisimenant seniausius mūsų protėvių Kūčių burtus, papročius, spėjimus, o gal ir patiems juos išbandyti.
Visais laikais manyta, kad Kūčių naktis ypatinga, kai vyksta magiški dalykai ir net gyvuliukai prakalba. Tiesa, etnologas profesorius Libertas Klimka LRT.lt sako, kad geriau net nebandyti nugirsti, ką jie kalba, nes tai, ką išgirsite, jums gali labai nepatikti.
Anot L. Klimkos, dažniausiai mūsų protėviai prie Kūčių stalo sėsdavo danguje pasirodžius ryškiausioms žvaigždėms, o burdavosi jau po vidurnakčio.
„Etnologai yra užrašę apie 300 įvairių būrimų ir ateities spėjimo būdų. Manoma, kad labai daug jų būta susijusių su ūkiu ar derliumi, tačiau keičiantis žmonių gyvenimo aplinkybėms jie su laiku sunyko. Bene daugiausia išsaugota visais laikais aktualių būrimų, susijusių su spėjimais dėl būsimų sutuoktinių, vestuvėmis“, – vardija etnologas.
Daug būrimų siejasi su kaimu, aplinkos garsais ar ženklais, tačiau yra ir tokių, kuriuos, prisimindami mūsų protėvių tradicijas ir Kūčių vakaro pramogas, galime išbandyti ir miesto daugiabučiuose.
L. Klimka pasidalijo, kaip burdavosi ir kaip ateitį spėdavo mūsų protėviai.
– Vienas paprasčiausių – būrimas su kūčiukais. Užduokite jums rūpimą klausimą, į kurį galima atsakyti „taip“ arba „ne“. Galbūt abejojate dėl kokios nors kelionės, gauto pasiūlymo, mylimojo ar pan. Anot etnologo, galite klausti, ko tik norite. Galvodami apie savo klausimą iš dubens ištraukite saują kūčiukų ir juos suskaičiuokite. Jei ištraukėte lyginį skaičių, atsakymas yra teigiamas, jei nelyginį – neigiamas.
– Kitoks būrimas su šiaudu. Nors paprastai Kūčių naktį iš po staltiesės traukdami šieno šiaudą sakome, kad jis pranašauja ilgesnį ar trumpesnį gyvenimą, etnologas pastebi, kad ir šiaudo burtas gali pasufleruoti kur kas daugiau.
„Galite susigalvoti, kokį tik norite klausimą. Tarkime, šeimos galva užduoda klausimą, kuri mergina ištekės pirma. Visos traukia po šiaudelį, kuri ištraukia trumpiausią, ta greičiausiai ir ištekės. Spėjimai gali būti labai įvairūs, susiję su rūpimais klausimais, tereikia pasikliauti vaizduote ir tinkamai paklausti“, – sako L. Klimka.
Ištrauktas labai išsišakojęs šiaudas galėjo reikšti naujas pažintis, jaunai moteriai – vaikus, o senoliui – galbūt ir ligas. Jei ant šiaudo yra koks žiedelis ar varpa su sėklytėmis, vadinasi, kad metai bus labai turtingi, derlingi.
– Atsakymą į rūpimą klausimą per Kūčias gali pateikti ir vyšnios šakelė, tik ja reikėjo pasirūpinti iš anksto – Šv. Andriejaus dieną sode reikia nuskinti vyšnios šakelę ir pamerkti. Kaip ir buriant su kūčiukais, rūpimą klausimą reikia užduoti taip, kad atsakyti būtų galima „taip“ arba „ne“.
Jei Kūčių dieną šakelė yra pražydusi, vadinasi, kad atsakymas yra teigiamas, kad jūsų svajonė, noras ar siekis šiemet išsipildys. Jei šakelė sudžiūvo, pumpurėliai nubyrėjo, atsakymas į klausimą neigiamas. „Pats ne kartą šį burtą esu išbandęs ir tikrai būna, kad šakelė apsipila baltais žiedais“, – šypteli etnologas.
– Būrimas vašku. Ištirpintą vašką lašinkite į dubenį ir žiūrėkite, kokią figūrą išliesite. Jei dubenyje matote žiedą – tai gali reikšti vestuves, jei žiedas sutrūkęs – skyrybas. O galbūt išvysite namelio ar žirgo formą – paprastai kiekvienas įžvelgia ką nors, kas jiems labiausiai rūpi ir apie ką mąsto.
– Aplink dubenį vandens išdėliokite skirtingus daiktus, pvz., pinigėlį, rožančių ir knygelę. Į vandenį įmeskite kokią skiedrelę ar angliuką ir vandenį išsukite, kad susidarytų savotiškas verpetas ir žiūrėkite, prie kurio daikto skiedrelė sustos.
Jei sustojo prie pinigėlio – metai bus turtingi, galbūt nusimato geras sandoris ar sėkmė investuojant; jei prie rožančiaus – vestuvių nenusimato, o jei prie knygos – galbūt nusimato mokslo aukštumos. „Kiekvienas gali sugalvoti, kas jam rūpi ir aplink dubenį išdėlioti tai atspindinčius daiktus. Galvokite apie tai, apie turimus siekius ir skiedrelė parodys, kur jūsų laukia didžiausia sėkmė“, – pasakoja L. Klimka.
– Buvo tikima, kad Kūčių nakties sapnas – pranašiškas, o kad ryškiau sapnuotųsi, po lova galima pasidėti dubenį vandens ar iš pagaliukų, degtukų pastatyti nedidelį šulinuką. „Kaip aiškina etnologai, šulinys – tarsi skiriamoji riba tarp realaus ir menamo dvasių pasaulio. Buvo manoma, kad dvasios viską žino ir taip siunčia žinią“, – paaiškina L. Klimka.
Merginos nuo Joninių dažniausiai būdavo susidžiovinusios vainikėlį ir Kūčių naktį jį pasidėdavo po pagalve – tikėdavosi, kad taip susapnuos savo ateitį: vestuves, vaikelio atėjimą ar pan.
– Bene daugiausia išlikę visai laikais aktualių būrimų apie vestuves, būsimą sutuoktinį ir pan. Labai paprastas burtas su dviem lėkštelėm, atkeliavęs iš kiek vėlesnių laikų. Po viena lėkštute padėdavo žiedelį, po kita – rožinį. Nežinodama, kas kur yra, mergina vieną lėkštelę išsirinkdavo. Jei surasdavo žiedą, buvo manoma, kad tai pranašauja mylimąjį, vestuves.
– Būrimas su vardais. Merginos ant popierėlių užrašydavo įvairius vyriškus vardus, vaikinai – moteriškus. „Išsitraukus kokį nors vardą, buvo sakoma, verta susipažinti su žmogum tokiu vardu, galbūt pasiseks – suprask, likimo pirštas tokį vardą nurodo“, – pasakoja etnologas.
– Būrimas su batu. Paprastai merginos, paėmusios kokią klumpelę ar batelį, mesdavo jį durų pusėn. Jei batas nukrisdavo kulnu, tai reiškė, kad mergina dar pabus namuose, jei nosimi – kad jau metas išsikelti, ištekėti ar kur iškeliauti.
Mūsų protėviai turėjo ir labai įdomių burtų, į kuriuos būdavo įtraukiamos net ir vištos ar šunys, aplinkos ženklai.
– Kaime žmonės per Kūčias išeidavo į lauką ir klausydavosi, iš kurios pusės šunys loja. Buvo manoma, kad iš tos pusės sulauksi svečių, piršlių, o gal kokia kelionė į tą pusę laukia.
– Klausdavo šuns. Visos mergaitės iškepdavo kokią bandelę, o vidun įdėdavo ką gardaus. Savo bandeles jos išdėliodavo prie slenksčio ir pakviesdavo šunelį. Labiausiai džiaugdavosi ta, kurios bandelę suėsdavo pirmiausia – tai pranašaudavo sėkmę.
– Višta spėdavo būsimojo charakterį. Kur nors trobos kertelėje būdavo pastatomas veidrodis, lėkštelė grūdų ir stiklinė su vandeniu. Iš vištidės atsinešusios vištą, ją išleisdavo ir žiūrėdavo, ką ji darys toliau. Jei višta pripuldavo prie grūdų, tai reiškė, kad vyras bus geras darbininkas. Jei višta pažvelgė į save veidrodyje, vyras bus puošeiva. „O jei višta pirmiausia prieidavo prie stiklinės... geriau nereikėjo burtis“, – juokiasi etnologas.
– Apibėgęs tris ratus aplink trobą, žmogus priglausdavo ausį prie lango ir klausydavosi, kokius žodžius pirmiausiai išgirs. Jei nugirsdavo „skubėti“, „eiti“, „bėgti“, „lėkti“ ar pan., reikšdavo, kad galbūt metas apleisti namus, ištekėti ar kur iškeliauti. Jei pirmas nugirstas žodis buvo „sėdėti“, „tyliai“ ar pan. – reikšdavo, kad ateitis siejasi su pastovumu, namais.
– Eidamos į pirtį, merginos paskui save išbarstydavo smėlio takelį. Jei vėliau ant jo atsirasdavo koks basos kojos pėdsakas, buvo manoma, kad būsimas vyras bus iš to paties kaimo, jei pamatydavo bato pėdsaką, tikėdavo, kad vyras bus atklydęs iš miesto.
– Būdavo ir daugiau būrimų susijusių su pirtimi. Merginos į pirtį pasiimdavo veidrodį, kai šis apsitraukdavo garais, įdėmiai žiūrėdavo ir bandydavo įžiūrėti būsimojo veidą.
– Kryžkelės burtai. Kryžkelė, pasak L. Klimkos, etnologijoje taip pat ypatinga vieta. Kūčių vakarą mergina eidavo į kaimo kryžkelę ir nuo kelio pasiimdavo saują sniego. Ją nešdavosi namo ir laukdavo, kol ištirps. „Paprastai jo viduje būdavo kas įstrigęs, koks plaukas. Jei ištirpus sniegui mergina pamatydavo balutėje žmogaus plauką, vadinasi, būsimas vyras bus protingas, išmintingas žmogus, jei pamatydavo arklio ašutą – bus darbininkas, ūkis klestės, o jei kiaulės šerį – geriau reikėjo nesiburti, vardija L. Klimka.
– Buvo tikima, kad gyvūnai Kūčių naktį kalba, tik buvo tikima, kad geriau negirdėti, ką jie kalba – gali nugirsti ir tai, kas tau nepatiks, kokią nepalankią pranašystę, kuri išsipildys. „Yra net pasakojimas, kaip vienas šeimininkas nuėjo paklausyti, ką kalba jo arkliai. Pasilipo ant kopėčių ir klausėsi. Nugirdo, kaip arkliai sako, kad netrukus turės darbo – turės šeimininko kartą į kapines vežti. Tai išgirdęs šeimininkas taip nusigando, kad nukrito nuo kopėčių ir užsimušė“, – pasakoja L. Klimka.
