LRT žurnalistas, laidų vedėjas Ignas Andriukevičius sako, kad jau nuo mažumės kaupė pinigus – smagiau buvo sutaupyti nei juos išleisti. Pašnekovas su žmona visai neseniai metus gyveno Ruandoje, esančioje Rytų Afrikoje, ir pripažino, kad ten apsistoti ir mėgautis turistiniais malonumais yra nepigu.
LRT.lt tęsia interviu ciklą, kuriame žinomus žmones kalbina apie asmeninius finansus, kur išlaidaujama, o kur ne, kaip planuojamos išlaidos.
– Kaip nuo mažumės elgdavotės, kai iš artimųjų gaudavote kišenpinigių – atsidėdavote ar ką nors pirkdavote?
– Aš visada buvau gana taupus, žinodavau, kad tuos pinigus, kuriuos gaunu, atidėsiu didesniam ateities pirkiniui. Mano sesuo jaunesnė už mane, tai aš kartais mokėdavau jos paprašyti, kad iš savo taupyklės pasiimtų pinigų ir neva nusipirktume to, ko abu norėjome, bet iš tiesų galbūt manipuliatyviai elgdavausi su ja.
Atsimenu vieną atvejį, kai ji nuėjo iš taupyklės pasiimti pinigų, išsiėmė popierinį 10 litų banknotą. Tikrai žinojau, kad jai tėvai to neturėjo leisti, bet buvo susitarta – sakiau pasiimti pinigėlį, ji pasiėmė dar nesuprasdama pinigų vertės. Aš jos klausiau, ar jai tėvai leido pasiimti 10 litų, ji sakė: „Paėmiau pinigėlį.“ Pagalvojau, kad pati kalta, einam išleisti.
– Tai buvote apsukrus jau nuo vaikystės, žinojote pinigų vertę?
– Taip, kažkaip visada stengdavausi turėti pinigų, jei jų prireiktų. Aš ne taip mėgdavau juos leisti kaip tiesiog turėti. Gal man tai suteikdavo saugumo jausmą, kai turi pinigų, o kai kažko prireiks, užsinorėsi, galėsi nusipirkti. Dažnai įvertindamas, ar man to tikrai reikia, nepirkdavau. Sakyčiau, labai atsargiai elgdavausi su pinigais.
Mano sesuo jaunesnė už mane, tai aš kartais mokėdavau jos paprašyti, kad iš savo taupyklės pasiimtų pinigų ir neva nusipirktume to, ko abu norėjome.
– Galbūt kokiam nors daiktui vaikystėje norėjote taupyti pinigus?
– Vaikystėje didelių pirkinių gal ir nebuvo. Atsimenu, esu svajojęs apie dviratį, bet tėvai man pasakė, kad kai užaugsiu iki tam tikro ūgio, tada ir kalbėsime apie dviratį. Vėliau tėvai man jį ir nupirko.
Pamenu savo pirmąjį pirkinį, bet jau buvau pilnametis – įsigijau automobilį iš savo pinigų, tai buvo 1998 m. universalas „Opel Astra“. Aš tada labai džiaugiausi, jaučiausi toks tikras vyras, kad susitaupiau ir galėjau nusipirkti automobilį. Jis kainavo 3 800 litų.
Tuo metu jau buvau studentas, važiavau pirkti su kambarioku, kuris neva išmanė apie automobilius, padėjo apžiūrėti mašiną. Mes, aišku, pradėjome truputį kabinėtis prie mašinos, pardavėjas pamatė, kad esame tokie jauni, ambicingi vyrukai. Pardavėjas pasakė: „Vyrai, arba uždarote kapotą ir einame lauk, arba greičiau galvojate.“ Aš atvažiavęs supratau, kad pirksiu, nes pats ne tiek daug suprantu apie mašinas, atrodė visai graži, važiuojanti, viskas gerai.
– Ar pamenate, koks buvo pirmasis jūsų gautas atlyginimas? Kam jį išleidote?
– Tų atlyginimų buvo labai įvairių, jie buvo nedideli. Atsimenu, už savo pirmojo renginio vedimą gavau 15 litų, tai buvo kaip maisto talonas, maistpinigiai. Galbūt man ir du tokius talonus davė, tai galėjo būti 30 litų. Tas renginys man patiko, nes buvo merginų sporto varžybos, o aš buvau studentas, tai tarsi savo vietoje, buvo visai smagu, o dar už tai gavau pinigų.
Vėliau studijų metais esu dirbęs ir kitame radijuje, ten atlyginimai nebuvo dideli. Jei gerai atsimenu, alga būdavo 400–600 litų.
– Kokius pirmuosius darbus darote, kai banko sąskaitą pasiekia uždarbis?
– Aš mėnesio uždarbį pirmiausia skaičiuoju mintyse. Sukūriau šeimą, turime ir būsto paskolą, tai prioritetas yra ją padengti ir sumokėti mokesčius. Taip pat turime šunį, tad jis yra prioritetų viršuje.
Mes, žmonės, vieną kartą galime suvalgyti ką nors paprasčiau, kitą sykį geriau ir įdomiau, brangiau. Šuniui stengiamės išlaikyti bazinį maistą, kuris, be abejo, kainuoja. Žinoma, šios išlaidos nėra tokios didelės kaip būsto paskola, bet kai visa tai kartu sumoki, žiūri, kiek liko.
– Ar kaip nors stebite, kokios būna jūsų mėnesio išlaidos, ar sekti, kiek išleidote, nemėgstate?
– Labai mėgstu ir dažnai tai darau. Aš netgi pasiskirstau į tam tikrus krepšelius. Kaip tik neseniai galvojau, kad, gavęs atlyginimą, pradėsiu jį skirstyti į tam tikras proporcijas, tik jų dar nesusidėliojau. Tarkime, kažkurią dalį savo uždarbio skiri edukacijai, galbūt atsidedi po 50 ar 100 eurų, kad stiprintum anglų kalbos žinias, mokytumeisi kitos kalbos. Dalį pinigų ketinu atsidėti sportui, kad aš aiškiai matyčiau, kaip dėlioju tuos finansus.
Kol kas dar proporcijų neišgryninau, bet, pavyzdžiui, gavęs atlyginimą, 60–70 proc. skirčiau paskolai, maistui, buičiai, o 30 proc. galėčiau paskirstyti į kitus portfelius (sportas, edukacija, finansinės pagalvės kaupimas, kelionių krepšelis), galvoju taip ir pasielgti.
Grįžęs iš Afrikos noriu Lietuvoje žaisti tenisą, nes čia jo dar nesu žaidęs. Tenisas Lietuvoje yra žymiai brangesnis užsiėmimas nei Afrikoje, tad čia irgi reikia pasiskaičiuoti.
– Įprastai gyventojams rekomenduojama turėti 3–6 mėnesių finansų pagalvę nenumatytiems atvejams. Gal ir jūs stengiatės dalį uždarbio atsidėti ateičiai?
– Visada stengiuosi, kad ji būtų. Tik aš sau dar neatsakiau į klausimą, ar čia kažkoks vyriškasis pradas, kad tai yra labai svarbu, ar apskritai suaugusiam žmogui reikšminga. Kai turi planą, kaip, jei kas nors nutiktų, gali padengti kurį nors nenumatytą atvejį, tai, be abejo, truputį ramiau jautiesi sukaupęs finansų pagalvę.
– Atrodo, kad gana strategiškai žiūrite į pinigus. Gal visgi kartais pasiduodate ir emociniam pirkimui?
– Būna, visa laimė, kad tai pasitaiko su nedidelės vertės pirkiniais maisto prekių parduotuvėje.
Atsimenu, kai grįžau iš Afrikos (ten vis tiek kitoks gyvenimo būdas), į vieną prekybos vietą nuvažiavome apsižiūrėti buičiai daiktų. Pamačiau staliuką, kuriame yra integruotas oro filtras ir kolonėlė – pagalvojau, fantastika, kolonėlė prisijungia per belaidį interneto ryšį. Jeigu žmona būtų sakiusi „perkam“, būčiau tikrai įsigijęs.
– Tai žmona truputį pristabdė?
– Aha, tiesiog jau buvau tiek susižavėjęs staliuku, įsivaizdavau, kaip visus namus apsistatysiu naujausiais muzikiniais prietaisais, kaip juos visus sujungsiu per vieną telefoną, ir miegamajame, ir svetainėje gros ta pati muzika. Jeigu norėsiu, galėsiu tuos muzikos srautus atskirti ir pan. Tiesą sakant, aš vis dar to norėčiau, tik galvoju, kad tai dabar nėra prioritetas.
– Neseniai grįžote iš Ruandos, esančios Rytų Afrikoje, ten gyvenote maždaug metus. Koks ten vyrauja požiūris į pinigus?
– Galiu kalbėti tik apie žmones, su kuriais man teko susidurti. Be abejo, yra ir labai gerai gyvenančių, ir vargingų žmonių. Pagrindinis skirtumas lyginant su Lietuva – tų vargingai gyvenančių žmonių yra santykinai daugiau nei Lietuvoje. Tai labai pasijunta, jų vidurinės klasės nėra tiek daug kaip pas mus.
Esu pastebėjęs įdomią tendenciją, kad, ypač kalbant apie Afrikos regionuose gyvenančius žmones, jie galbūt ne visai projektuoja planų į ateitį.
Afrikoje gyvena daug žmonių, kurie mūsų, europietišku, supratimu gyvena gana skurdžiai, uždirbdami 100–200 dolerių per mėnesį. Ir net toks atlyginimas priklauso nuo vietos, kur dirba, provincijoje atlyginimai išvis yra maži. Duok Dieve, kad jie apskritai turėtų darbo, nes ten nedarbo lygis yra aukštesnis.
Kai pamatai tuos žmones, supranti, kad jie tikrai nediversifikuoja savo atlyginimo, jie tiesiog turi labai žemišką prioritetą išgyventi ir patenkinti buitinius poreikius. Tada supranti, kad su tuo žmogumi nėra ko kalbėti apie finansų valdymą, kai tų finansų iš esmės nėra.
Esu pastebėjęs įdomią tendenciją, kad, ypač kalbant apie Afrikos regionuose gyvenančius žmones, jie galbūt ne visai projektuoja planų į ateitį. Kai kuriems žmonėms, kurie gyvena šiek tiek geriau, sakydavau tokį pavyzdį: „Jeigu pasiūlyčiau žmogui duoti 50 dolerių šiandien arba 30 dolerių šiandien ir 30 dolerių rytoj, kaip manai, kurį pasirinks?“ Sako: „Neabejoju, kad 50 dolerių šiandien, nors ilgesnėje perspektyvoje uždirbtų daugiau.“ Jie koncentruoti į čia ir dabar, šiandien turiu pinigų, o rytojus yra nauja istorija.
– Kuo nustebino kainos Afrikoje – galbūt yra produktų, kurių kainos panašios, o gal žymiai mažesnės?
– Čia yra priešingas efektas – Lietuvoje įsivaizduojame (aišku, ne apie visą Afriką), kad šiuo atveju Ruanda turėtų būti pigi šalis, nes tai yra Afrikos kontinentas. Turiu pasakyti, kad čia yra visiškai mitas ir taip nėra – pigu tik tai, ką jie užsiaugina. Pavyzdžiui, pomidorai, kukurūzai, ryžiai, nors jie patys ryžius valgo iš Tanzanijos, nes šie yra skanesni. Ananasą gali nusipirkti už 1 dolerį, o jo skanumas yra neįtikėtinas. Atrodo tikrai pigu, bet visa kita, kas į šalį importuojama, be abejonės, yra žymiai brangiau, nes logistinė grandinė padidina kainą.
Mums, kaip europiečiams, pripratusiems prie fermentinio sūrio, ten buvo truputį keista, kad sūris Afrikoje gali kainuoti 2–3 kartus brangiau negu pas mus Lietuvoje. Tada pasižiūri į tą sūrio kainą už 15 dolerių ir sakai, kad nesąmonė. Tuomet tiesiog nevalgai sūrio.
Kai aš ten pagyvenau pusę metų, man nutiko toks įdomus atvejis. Tarsi pripratau, nepirkau dalykų, kurie man atrodė per brangūs. Tada nuvykau į komandiruotę Anglijoje, nuėjau į ten esantį prekybos centrą. Atsistojau prie sūrių lentynos ir pamačiau, kad sūrių kainos yra nuo 1 iki 3 svarų (priklausomai nuo sūrio kategorijos), pagalvojau, kad čia yra neįtikėtinai pigu. Tai aš to sūrio prisipirkau, sumokėjau 80 svarų, parsivežiau beveik pilną lagaminą įvairiausių sūrių. Mes su žmona tuos sūrius susidėjome į šaldiklį ir vėliau pusę metų valgėme.
– Jei kuris nors skaitytojas susidomėtų bent trumpam persikelti gyventi į Afriką, kaip manote, kiek finansų reikėtų atsidėti mėnesiui, kad būtų galima neblogai pagyventi?
– Tai priklauso nuo poreikių, nes čia greičiausiai reikia kalbėti apie turisto keliavimą. Su turistais Ruandoje ir turbūt kitur galioja tokia taisyklė: jeigu važiuoji į kokią nors lankytiną vietą, turistui kaina yra žymiai didesnė.
Mums, kaip europiečiams, pripratusiems prie fermentinio sūrio, ten buvo truputį keista, kad sūris Afrikoje gali kainuoti 2–3 kartus brangiau negu pas mus.
Pavyzdžiui, Ruandoje yra toks kalnų regionas, kur susijungia Ruanda, Uganda ir Kongo Demokratinė Respublika. Šioje valstybių sankirtoje laisvėje gyvena gorilos. Tai iš Ruandos pusės nuvažiuoti pažiūrėti gorilų turistui kainuotų apie 1,5 tūkst. dolerių žmogui. Jeigu esi užsienietis rezidentas, juo aš ir buvau Ruandoje, tai man kaina sumažėjo iki 600–700 dolerių žmogui per vieną dieną. Jeigu esu vietinis žmogus, galima ten nuvažiuoti pažiūrėti gorilų ir už 100–150 dolerių.
Lygiai tas pats, jeigu važiuoji pasižiūrėti gyvūnų į safarius, laukinius parkus. Ten galioja tokia pati proporcija, tik pačios kainos mažesnės. Turistui iš užsienio ši kelionė gali kainuoti 200 dolerių žmogui, rezidentui užsieniečiui – 100 dolerių, o vietiniam – 25 ar 50 dolerių. Žodžiu, tos kainos labai skiriasi – jie taiko tokį modelį, jog jei esi užsienietis turistas, atvažiavai į mūsų šalį pasižiūrėti mūsų gamtos, būk geras, susimokėk, kad visi iš to uždirbtų.
Žiūrint iš šio taško, atsidėti reiktų visai nemažai, nes tai kainuoja. Aišku, Europoje nepamatysi laisvai lakstančių begemotų, liūtų ar žirafų, bet žiūrint į kitas pramogas, kurios darytų įspūdį, gali rasti žymiai pigiau. Jeigu jau nori pasižiūrėti gorilų už 1,5 tūkst. dolerių per dieną, tai tas pinigų krepšelis turi būti labai nemažas. Jeigu atvažiuoji kelioms savaitėms ar mėnesiui ir nori taip kasdien pramogauti, gali nemažai susimokėti.
– Tai, galima sakyti, tas pigumo įspūdis subliūkšta?
– Taip, jis labai klaidingas. Iš kitos pusės, tai priklauso nuo žmogaus poreikių – jeigu nori pamatyti vietinę kultūrą, tiesiog važiuok į kurį nors kaimelį, niekas iš tavęs pinigų neprašys, pasivaikščiok. Aišku, tada reiktų pasisamdyti vietinį žmogų ar gidą ir jis tau padėtų, jeigu kiltų kažkokių nesutarimų. Ne visi vietiniai mėgsta, kai ten vyksta kažkokios ekskursijos.
Nuvykau į komandiruotę Anglijoje, nuėjau į ten esantį prekybos centrą. Atsistojau prie sūrių lentynos ir pamačiau, kad sūrių kainos yra nuo 1 iki 3 svarų (priklausomai nuo sūrio kategorijos), pagalvojau, kad čia yra neįtikėtinai pigu. Tai aš to sūrio prisipirkau, sumokėjau 80 svarų, parsivežiau beveik pilną lagaminą įvairiausių sūrių.
– Grįžkime prie finansų temos. Apskritai, kokių taupymo patarimų turėtumėte skaitytojams?
– Reikia žiūrėti į atskirą atvejį, ar žmogus jau turi atliekamų finansų ir galėtų galvoti, kaip su jais elgtis, ar nori tų atliekamų finansų sukaupti. Jei nori sukaupti, turi žiūrėti, kur ir kam išleidi, pamatyti, kur galėjai pataupyti. Tada galima po truputį pinigų atsidėti kažkuriems tikslams, svajonėms, investicijoms.
Kitas atvejis, kai jau turi finansinę pagalvę ar tiesiog pinigų, kuriuos laikai banko sąskaitoje. Be abejo, čia turbūt reikėtų domėtis ir investicinėmis grąžomis, kurių yra įvairiausių, pavyzdžiui, investavimu į fondus. Aš čia dar esu žalias, tik pradedu domėtis, nes suprantu, kad 1 000 eurų įprastoje sąskaitoje po metų nebebus tas pats 1 000 eurų.
Tai bent jau žiūri, kaip išlaikyti tą pačią realią vertę. Vėlgi, investuojant reikia suprasti ir rizikas, jas įvertinti, kad paskui nebūtų didelių nuostolių ar kažkokių nuogąstavimų. Kitas dalykas – jeigu pinigus investuoji ir nori gauti grąžos, juos reikia padėti kaip indėlį ir laikyti ilgą laiką.
Dar girdėjau vieno protingo žmogaus pasakymą. Šiuolaikinėje visuomenėje mes kartais paskęstame rutinoje, ypač gyvendami mieste. Kai nori išeiti į miestą pasižmonėti, vienas žmogus sakė: „Nepravalgyk savo ateities.“ Smagu išeiti į miestą, bet reikia išlaikyti ribą, kad nepradėtum eiti į kavines kas antrą dieną, nes tiesiog tingi namuose gaminti valgį.
Kai pradedi skaičiuoti, kiek tau tai kainuoja pinigų, tai „nepravalgyk ateities“ yra geras posakis, malonumas nueiti į kavinę ar atsigerti vyno taurę ir suvalgyti pyragėlį yra trumpalaikis efektas, jis nesuteiks ilgalaikės grąžos. Kartais reikia susiturėti ir galbūt namuose ką nors pasigaminti, išeiti pasivaikščioti su šunimi ir prioritetus susidėlioti tinkamai, kad jie vestų į priekį.
