„Pasirinkau uždirbti mažiau, bet pabandyti įgyvendinti tai, apie ką seniai svajojau“, – LRT.lt pasakoja Rūta Ašvydytė, prisimindama, kaip paliko darbą banke ir pasirinko turinio kūrėjo kelią. Šiandien ji žinoma humoristinių vaizdelių autorė ir tinklalaidės „Mokslas paprastai“ vedėja. Nors darbą socialiniuose tinkluose romantizuoti lengva, Rūta pripažįsta, kad kūrybinė laisvė ir galimybė būti savo laiko šeimininke dar nereiškia, jog šioje veikloje nėra iššūkių.
– Nemažai šiandienos paauglių svajoja apie turinio kūrėjo, influencerio ateitį, ar ir jūs kada nors turėjote panašių svajonių?
– Buvo, anksčiau žiūrėdavau nemažai skirtingų kūrėjų turinio jutube ir kartais įsivaizduodavau, kaip sveikinuosi su žiūrovais. Tik niekada nemaniau, kad tai iš tiesų įmanoma, todėl kelias į šią sritį nebuvo labai tiesus.
– Kaip jis vingiavo ir nuo architektūros studijų, darbo biure pasuko į socialinius tinklus?
– Esu linkusi į menus, bet per mažai, kad būčiau menininke, visad atrodė, kad turiu nepakankamai vidinės kūrybinės laisvės. Mokslai sekėsi, bet ir per daug moksliška savęs nelaikiau. Taigi po mokyklos įstojau į architektūrą, kuri man atrodė kaip aukso vidurys tarp meno ir mokslo. Be to, tėvai labai palaikė tokį mano pasirinkimą.
Vis dėlto dar studijuodama supratau, kad architektūra – ne man, todėl baigusi mokslus susiradau darbą banke – galvojau, kad padirbsiu kelis mėnesius, kol sugalvosiu, ką iš tiesų norėčiau dirbti. Taip jau nutiko, kad banke dirbau virš šešerių metų.
Socialiniai tinklai iš pradžių atsirado kaip laisvalaikio pomėgis – įsidrąsinau ir socialiniame tinkle paviešinau pirmąjį vaizdo įrašą. Kadangi sulaukiau labai gero atsako, norėjosi kurti daugiau. Juolab atsidūriau aplinkoje, kurioje buvo daugiau turinio kūrėjų ir supratau, kad nėra taip jau neįmanoma įsitvirtinti, kaip galvojau anksčiau.
Iš pradžių viskas vyko bandymų ir eksperimentų būdu, tačiau po truputį vis labiau išsigryninau, pradėjau kurti vadinamuosius komedijos sketchus, trumpus humoristinius vaizdo įrašus. Ši rinka nėra labai užpildyta, ypač tarp merginų. Pajaučiau, kad socialiniai tinklai laikui bėgant įtraukia vis labiau.
– Kiek sekėjų turėjote, kai nusprendėte palikti darbą banke ir socialiniams tinklams skirti visą savo laiką?
– Tikslaus sekėjų skaičiaus nepamenu, gal apie 20 tūkst., bet palikti banką nusprendžiau pastebėjusi, kad socialiniai tinklai užima labai daug laiko. Vis labiau įsitraukiau į turinio kūrimą, o motyvacija dirbti banke vis krito. Nors mano pajamos iš socialinių tinklų dar neprilygo algai darbe, jausdama sekėjų augimą ir palaikymą, nusprendžiau surizikuoti ir pabandyti. Atrodė, kad kitos progos nebus.
– Turbūt tokiam žingsniui reikėjo drąsos...
– Reikėjo, bet ne per dieną ji ir užaugo. Apsvarsčiau visus privalumus, trūkumus, garantijas, kurias prarasiu išėjusi iš banko, tačiau viską nusvėrė galimybė planuoti laiką ir kūrybinė laisvė. Pasirinkau uždirbti mažiau, bet pabandyti įgyvendinti tai, apie ką seniai pasvajodavau.
– Su kokiu aplinkinių požiūriu susidūrėte – ar žmonės vis dar laiko veiklą socialiniuose tinkluose nerimta ir neperspektyvia?
– Dar yra visokių požiūrių. Neseniai lankiausi pas tėvus, klausė, ar ką nors uždirbu, ar nereikia pinigų. (Nusijuokia.) Nepaisant to, kad jiems galbūt dar atrodo keista, jog mano pajuokavimai gali būti įdomūs žmonėms, matydami mano užsispyrimą ir tikėjimą tuo, ką darau, jie mane labai palaiko. Kas jiems belieka? (Nusijuokia.)
– Daugelis svajojančių apie tokią veiklą romantizuoja turinio kūrėjo darbą kaip labai įdomų ir nelabai sudėtingą. Kaip yra iš tiesų?
– Iš tiesų šią veiklą romantizuoti labai lengva, tačiau tam tikrų iššūkių tikrai būna. Nors darbą palikau dėl galimybės laisvai planuoti savo laiką, po tiek metų pastovaus darbo grafiko, nebuvo lengva priprasti prie laisvai samdomo žmogaus dienotvarkės. Juk galiu nieko nekelti ir nieko nedaryti, todėl tenka būti sau griežtesnei ir susiplanuoti dieną.
– Turbūt tarp iššūkių – ir įvairūs komentarai po įrašais...
– Aštrių ir piktų komentarų sulaukiu ne dažnai. Aišku, turint tokią veiklą, tenka suvokti, kad žmonės turės apie tave nuomonę ir daliai žmonių nepatiksi, turi tai priimti. Bet, žinoma, būna visaip. Vieną dieną piktas komentaras tavęs niekaip nepaveikia, kitą dieną suki galvą, kodėl nepatikai kokiai nors moteriai ir kodėl ji parašė ką nors pikto. Yra rizika užsisukti tarp tokių minčių, vis tik esu užtikrinta tuo, ką darau, todėl labai stipriai jie manęs neveikia.
– Turinį šiais laikais kuria ganėtinai daug žmonių, bet ne visiems pavyksta suburti daug sekėjų. Jums sekasi labai gerai, ar pavyksta užčiuopti, kas lemia sėkmę ir susidomėjimą?
– Iš tiesų socialiniai tinklai man kol kas dar yra sunkiai suvokiama rinka. Pradėjau nuo savo kuriamų laidelių, vėliau atradau humoristinį turinį, dabar atsiranda ir daugiau turinio, atskleidžiančio mano asmenybę. Anksčiau nesusimąsčiau, kad žmonėms tai gali būti įdomu, bet matau, jog jie domisi tuo, ką veikiu, ką pasakoju. Ieškau, bandau ir kartais pati nustembu.
Man pačiai buvo netikėta, kad žmonėms tokia įdomi mano keramika. (Juokiasi.) Kartą parodžiau savo lipdytą puodelį su kreivu veidu, kuris praktiškai yra nenaudotinas, bet yra mano namuose, o žmonėms tai buvo taip įdomu. Tai buvo vienas populiaresnių mano įrašų!
Aišku, yra tam tikrų taisyklių, kurių stengiesi neignoruoti. Pavyzdžiui, visi žino, kad įrašo pradžia turi būti įtrauki. Jei per pirmas sekundes nepagausi žmonių dėmesio, įrašo jie gali ir nežiūrėti, jis pasimes sraute, nors yra tikrai geras, įdomus ir juokingas. Taigi kartais tenka laviruoti, bet jokios taisyklės nepadės, jei nebus žmonėms įdomaus turinio. Deja, kartais ir pats nežinai, kas yra tas geras turinys.
Tikrai labai pagelbėjo ir antrosios pusės (Laurynas Zmejauskas-Safas – LRT.lt) pasidalinimas patirtimi. Be jo turbūt klaidžiojusi būčiau daug ilgiau.
– Kai susipažinote su Laurynu, jau kūrėte turinį?
– Taip. Mudu susipažinome, kai jis pastebėjo mane socialiniuose tinkluose. Tik tada dar aiškiai nesupratau, ką ten veikiau, kūriau ne reguliariai ir neturėjau jokių rėmų.
Iš jo mokiausi turinio kūrėjo disciplinos, be to, ilgą laiką buvau įsitikinusi, kad vaidinti nemoku. Pamenu, kartą jis pasiūlė drauge nusifilmuoti jo vaizdo įraše. Pusė kadrų buvo sugadinti, nes man niekas neišėjo, nuolat stabdžiau filmavimą. (Juokiasi.) Tačiau per gerą pusmetį įsidrąsinau ir paprašiau, kad jis mane nufilmuotų.
– Kai kurie turinio kūrėjai nebūtinai kuria originalų turinį, tiesiog panaudoja sėkmingą užsienio kūrėjų idėją ir perdaro lietuviškai publikai.
– Kadangi pati žiūriu kitų kūrėjų turinį, idėjų pasisemiu, tačiau stengiuosi nekopijuoti – lengvų kelių neieškau ir stengiuosi sekėjus sudominti savo kūryba. Auditorija mato mano pastangas ir jas vertina. Galbūt pats vaizdo įrašas jiems nebūtinai yra labai juokingas, tačiau jie mato, kad kūriau scenarijų, pasirūpinau kostiumu, filmavau, montavau... Jie vertina autentiškumą. Tai taip pat labai džiugina ir veda į priekį.
– Kaip ir pati pastebėjote, sekėjams neretai įdomūs asmeninio gyvenimo užkulisiai. Kaip pavyksta išlaviruoti? Esate nusibrėžusi tam tikrą ribą, ko viešinti nenorėtumėte?
– Nesu gyvenimo būdo tinklaraštininkė, tad natūraliai išeina, kad savo gyvenimo rodau ne per daugiausiai, nors pasidaliju, ką veikiu kasdien, kas nutiko juokingo, kokį serialą ar filmą pamačiau ir pan. Bet ribos dar neatradau, dar ieškau. Galbūt kada nors nudegsiu ir pajausiu, kad per daug pasidalijau, tada galbūt reikės apsibrėžti griežčiau, bet kol kas viskas klojasi natūraliai.
– Minėjote, kad palikus darbą banke atsirado kūrybinės laisvės ir galimybė būti savo laiko šeimininke, ko dar atsirado?
– Kai pagalvoji, samdomas darbas užima net ne 8 valandas per dieną, o daugiau – reikia susiruošti, nuvažiuoti, parvažiuoti... Užtrunka apie 10 val. Tiek atidirbus, neretai trūksta ir laiko, ir energijos dar papildomai eiti sportuoti, užsiimti kitokiomis nors laisvalaikio veiklomis, susitikti su draugais ar su antra puse nueiti į pasimatymą. Sudėtinga. Ir aš buvau užsisukusi tame uždarame rate, todėl kai neliko samdomo darbo, mano kasdienybė pasikeitė.
Dabar galiu skirti laiko veikloms, kurias ne vienus metus atidėliojau – pradėjau daugiau siūti, megzti, nerti, pradėjau sportuoti, lankyti keramiką. Tai labai pagerino mano emocinę būseną, tapo mano saviraiška, kurios rezultatais galiu pasidalyti ir su sekėjais. Aišku, per daug to romantizuoti taip pat nereikėtų – tai nereiškia, kad visiškai neliko įtampos. Papildomą stresą kartais kelia tai, kad turiu pasirūpinti turiniu, daugiau eiti į renginius, daugiau bendrauti, filmuoti, kalbinti... Anksčiau tai nebuvo įprasta būsena.
– Jau antrą sezoną vedate tinklalaidę „Mokslas paprastai“, kurioje per juoko prizmę siekiate išnarplioti įvairius reiškinius ir kartu su mokslininkais rasti paprastus atsakymus į sudėtingus klausimus. Kaip vedėjos debiutui pasirinkote gan sudėtingą iššūkį...
– Sulaukusi pasiūlymo vesti tinklalaidę „Mokslas paprastai“, beveik nesvarsčiau – man labai patiko laidos formatas, be to, labai mėgstu gilintis į įvairias, kad ir labai nišines temas. Taigi laidos žanras man buvo labai artimas – galiu ir pajuokauti, ir daugiau sužinoti.
Tiesa, interviu žanras man nėra labai lengvas, tačiau „Mokslas paprastai“ formatas ganėtinai patogus – galiu leisti sau ko nors nežinoti, užduoti keistus, juokingus klausimus.
Visas „Mokslas paprastai“ laidas LRT rasite čia.
– Tik kai kalbamės su profesoriais, akademikais tarsi bijome kažką ne taip pasakyti, kvailą klausimą užduoti...
– Iš pradžių ir aš nerimavau, bet greit įsitikinau, kad visi laidos pašnekovai žino, kur ateina, jie supranta, kad mūsų pokalbis įvilktas į tokį formatą ir tiesiog džiaugiasi galėdami pasidalyti žiniomis apie dalyką, kurį puikiai išmano. Galbūt ir jiems patiems įdomu išbandyti kitokią pokalbio formą.
– Galbūt jau susimąstote apie naujus, kitokius projektus.
– Dabar daugiausia dėmesio skiriu savo esamoms veikloms ir noriu pasimėgauti šiuo gyvenimo etapu, laisvalaikio pomėgiais, savo kuriamu turiniu, tinklalaide „Mokslas paprastai“, nors tikiu, kad ateityje ką nors dar sugalvosiu.
– Ar kada susimąstėte apie tai, kiek ilgalaikė yra karjera socialiniuose tinkluose?
– Kai išėjau iš banko, kiekviena diena man buvo galvosūkis, ar gausiu kvietimų, pasiūlymų. Labai jaudinausi, bet dabar įsivažiuoju ir džiaugiuosi galimybe kurti bei susitelkti į tai, kas man patinka. Jei tai kada nors baigsis, būsiu laiminga pabandžiusi ir taip save išreiškusi. Ir jei taip nutiktų, manau, neprapulčiau – turiu išsilavinimą, patirties darbo rinkoje, taigi ką nors sugalvočiau. Kol kas sraigtai sukasi, o kaip bus vėliau, pažiūrėsim.
