„Stengiuosi pasidžiaugti tuo, ką pavyko įgyvendinti, kartais sustoti ir nebandyti lėkti labai greitais žingsniais į priekį, nes atrodo, kad taip laimė ir džiaugsmas kažkur pasimeta“, – LRT.lt sako atlikėjas Gabrielius Vagelis, lapkritį minėsiantis 30-metį. Per 15 m. scenoje jis yra patyręs abejonių, sėkmės skonį ir interneto komentatorių pykčio, bet į tai moja ranka. „Kas mane mėgsta, viską supranta, o kas manęs nemėgsta, tiesiog turi daugiau peno manęs nekęsti“, – šypteli jis ir tikina, kad ir atsidūręs skandalų sūkury geba įžvelgti šviesiąją pusę, o labiausiai padeda gyvenime tinkamai sudėlioti prioritetai.
– Ruduo – atlikėjams kiek ramesnis metas tarp vasaros koncertų ir žiemos darbymečio, vis tik jūs nutarėte jį išnaudoti ne atokvėpiui, o „Kelionei“ – koncertų turui per 20 šalies miestų.
– Tiesą sakant, nepavargstu nei vasarą, nei per žiemos darbymetį, nes koncertus stengiuosi išdėlioti taip, kad liktų laisvo laiko. Kai tenka dirbti diena iš dienos, nebelieka malonumo ir atsiranda monotonija. (Šypteli.) Taigi nebuvau labai pavargęs, o kadangi ruduo atlikėjams išties mažiau intensyvus metas, su komanda nusprendėme jį praleisti „Kelionėje“.
Tai jau antrasis mano koncertų turas. Pirmąjį surengėme pasirodžius mano debiutiniam albumui „Vėjai ir vanduo“, bet kaip tik tada prasidėjo koronaviruso pandemija, todėl koncertuoti reikėjo laikantis griežtų ribojimų, dalį pasirodymų teko atidėti ar atšaukti.
Taigi labai džiaugiuosi, kad šįkart galiu leistis į gerokai ilgesnę kelionę. 20 miestų – tikrai nemažai, bet ir gerų emocijų labai daug. Kadangi tai jaukūs, labiau akustiniai koncertai, o salės nėra labai didelės, po pasirodymo galiu susitikti su klausytojais, pabendrauti, nusifotografuoti, gaunu labai daug atgalinio ryšio. Ypač džiugina, kai žmonės pasakoja, kokie laimingi išeina ir kad jiems taip patiko, jog net įsigijo bilietą į kitą turo koncertą.
– Dar turui nepasibaigus, lapkričio 16-ąją, minėsite 30-mečio gimtadienį. Apvalus skaičius virpina emocijas?
– 30 – labai gražus skaičius. Matau savo tėvus, matau kitus mane supančius žmones, ir suprantu, kad džiaugtis gyvenimu ir atrasti naujų potyrių galima bet kokiame amžiuje. Taigi pats skaičius manęs neveikia, tačiau turiu pripažinti, kad kuo toliau, tuo dažniau susimąstau apie tai, ką jau pavyko, o ką dar norėčiau nuveikti. Bet ką visuomet primenu kitiems ir stengiuosi nepamiršti pats, tai pasidžiaugti dalykais, kuriuos pavyko įgyvendinti, kartais sustoti ir nebandyti lėkti labai greitais žingsniais į priekį, nes atrodo, kad taip laimė ir džiaugsmas kažkur pasimeta. Todėl visada stengiuosi pasimokyti iš to, kas nepavyko taip, kaip galbūt norėjau, ir pasidžiaugti tuo, kas pavyko.
– Ką šiandien pavadintumėte didžiausiais savo pasiekimais?
– Visi jie susiję su muzika. Pirmiausia tai yra didelė gerbėjų bazė – yra tokių, kurie atvažiuoja kone į visus mano koncertus. Tikrai ne kiekvienas atlikėjas gali džiaugtis, turėdamas tokių klausytojų. Taip pat kuria dainas, kurias dainuoja minios, kuriomis džiaugiasi. Man net laiškus rašo, kad mano dainos gydo sunkiomis gyvenimo akimirkomis, padeda atrasti save. Kai matai, kiek žmonių iš mano koncertų išeina laimingi, pakylėti... Ir kiek geros energijos gaunu iš jų. Mane tai daro laimingą ir man yra didžiausi pasiekimai.
– Net keista pagalvojus, kad minėdamas 30-metį galite paminėti ir 15-os metų scenoje sukaktį. Buvote moksleivis, kai pirmąkart sudalyvavote TV projekte. Sudėtinga tokiam jaunam patekti į pramogų pasaulį?
– Žinoma, tokiam jaunam žmogui gauti tiek daug dėmesio ir su tuo susitvarkyti yra be galo sunku. Tarsi iš niekur gauni didžiulį pliūpsnį. Su tuo gavau labai daug teigiamų ir gražių dalykų, taip pat daug ir neigiamų. Dėl to patyriau įvairių jausmų ir abejonių, ar tikrai reikėjo ten eiti, gal viską darau blogai... Visko buvo, bet džiaugiuosi, kad man visad pavykdavo susitvarkyti su savo galva, racionaliai susidėlioti dalykus, kurie man svarbūs, kurie gali daryti kokią nors įtaką, o kuriuos turėčiau palikti nuošaly.
– Ar pasirodęs pirmuosiuose projektuose jau galvojote, kad būsite atlikėjas?
– Ne... Vienu metu netgi supratau, kad visko tarsi per daug, nebuvau visiškai patenkintas tuo, ką tada dariau, muzika, kurią atlikau, todėl nusprendžiau padaryti pertrauką ir iškart po mokyklos išvykau į Londono universitetą studijuoti muzikos kompozicijos. Išbuvau ten ne visus metus ir supratau, kad labai pasiilgau namų, man labai trūko muzikos, scenos, todėl nusprendžiau grįžti. Turbūt tada ir suvokiau, kad noriu būti atlikėju.
Dar vienas didesnis lūžis įvyko pradėjus dirbti su broliu. Nors jis yra baigęs ekonomikos studijas ir muzikos niekada nesimokė, jam ji visada buvo labai įdomi. Turbūt darbas su broliu jam buvo galimybė prisiliesti prie muzikos, todėl pasiūlė dirbti kartu. Tai man tapo maloniu nuosprendžiu, kad muzika bus mano gyvenimo kelias. (Juokiasi.)
– Kad jau užsiminėte apie brolį, neįmanoma nepastebėti, kokį gražų santykį turite su savo šeima. Turbūt tai padeda išlaikyti pusiausvyrą gyvenime ir pramogų pasaulyje siaučiant uraganams.
– Visiškai. Labai daug priklauso nuo to, kokį burbulą turi aplink save. Man labai pasisekė, kad aš turiu tokį, kuriame esu saugus, jaučiuosi laisvai ir visuomet sulaukiu palaikymo. Man labai gaila, kai žmonės turi svajonių, nori siekti vienokio ar kitokio profesinio kelio, bet tėvai jų nepalaiko, galbūt bando per vaikus įgyvendinti savo svajones ar įpiršti savo nuostatas. Savo šeimoje su tuo niekada nesusidūriau – visada žinojau, kad vienokia ar kitokia forma mano gyvenimas bus kūryba, o tėvai mane visada palaikė.
– Pramogų pasaulis – ne tik kūryba ir malonus gerbėjų dėmesys. Buvo ne vienas garsiai nuskambėjęs atvejis, į kurį buvote įveltas, o interneto komentatoriai smaginosi drabstydamiesi ne pačiais gražiausiais komentarais ir juokeliais. Ar tikrai įmanoma užsiauginti tokią storą odą, kad tokie dalykai nepaveiktų?
– Tikrai įmanoma. Nuoširdžiai. Mane tai kažkiek veikia, bet stipriai – tikrai ne. Galbūt jei būčiau sukūręs šeimą ar panašiai, būtų sunkiau, nes tai veiktų daugiau žmonių. Tėvai, žinoma, dėl to jaudinasi, ypač mama, kuri dėl manęs yra pasiryžusi eiti kariauti, bet man pavyksta ją nuraminti. (Juokiasi.)
Aš suprantu, kad visa tai su manimi nesusiję, kad negaliu to kontroliuoti ar pakeisti, o jei negaliu, neverta ir nervintis ar jaudintis. Žmonės, kurie mane mėgsta, viską supranta, o tie, kurie nemėgsta, tiesiog turi dar daugiau peno manęs nekęsti. Jei jiems nuo to geriau – tegul, man nesvarbu. Juk iš tiesų kiekvienas tas komentaras yra ne apie mane, o apie žmogų, kuris rašo.
Kaip neseniai savo socialiniuose tinkluose pasakojo Ugnė Siparė, pikti komentarai tik kelia mano žinomumą ir didina žmonių įsitraukimą. (Nusijuokia.) Apskritai, kiekvienoje situacijoje, kad ir kokia bloga ji būtų, stengiuosi įžvelgti pozityvą ir į viską pažvelgti per humoro prizmę, tai taip pat labai padeda. Bet kaip ir prieš tai sakiau, svarbiausia, kad moku susitvarkyti su savo galva, kiekvieną situaciją įvertinti racionaliai ir atskirti, kurie dalykai man iš tiesų gali daryti kokią nors įtaką.
– O kokią įtaką kūrėjams ir atlikėjams daro tai, kad šiandien kūrinio sėkmė neretai matuojama perklausomis įvairiose internetinėse platformose? Galima nuo to atsiriboti ar tai vis tik diktuoja tam tikrą kryptį?
– Kad ir kaip neigtum, kad tokie dalykai nerūpi, tikiu, kad kiekvienam kūrėjui tai yra svarbu. Būtina išlaikyti save ir per daug nesusitelkti į skaičius, bet reikia į dalykus pažiūrėti ir per kitą prizmę bei atkreipti dėmesį į tai, kas žmonėms patinka labiau, kas mažiau.
Tiesą sakant, man ir pačiam dažniausiai patinka ta muzika, kuri patinka klausytojams. Ir kartais būna labai įdomu, kai leisdamas kūrinį nesi tikras, ar jis bus labai klausomas, bet jis tampa tikra bomba, arba atvirkščiai. Tarkime, kai leidome dainą „Dalis manęs“, tikrai nesitikėjome, kad jis sulauks tokios sėkmės, o galiausiai ją taip pasigavo, kad transliavo visos radijo stotys, žmonės norėjo, kad ji skambėtų jų vestuvėse ir panašiai. Tai buvo visiškas sprogimas.
– Vadinasi, kai išleidžiate dainą, patikrinate, kaip kapsi perklausos?
– Žinoma, ir aš, ir mano brolis, ir tėvai – visi sekmam. (Juokiasi.) Visuomet įdomu, žmonėms patiks ar ne.
– Nemažo dėmesio sulaukia ne tik jūsų dainos, bet ir šokių judesiai scenoje.
– Kai pradėjome kurti labiau elektroninę, šokių muziką, supratau, kad savyje turiu labai daug energijos ir ekspresijos, kurią norisi išlieti. Natūraliai atsirado judesys scenoje ir su laiku jo vis daugiau. Pastebiu, kad dabar man labai sunku scenoje nejudėti – tai tiesiog eina iš vidaus ir negaliu to suvaldyti. (Juokiasi.) Ir labai džiaugiuosi, kad viskas taip susiklostė, nes iš tiesų turiu dvi puses – lyriškąją ir tą ekspresyviąją. Jos abi man labai patinka ir be abiejų negalėčiau gyventi. Tiesiog viskas vyksta etapais – kartais labiau linkstu į lyriką, kartais – į ekspresiją ir šokį.
Tiesa, sakyčiau, kad koncertų turas „Kelionė“ yra tam tikras vidurys. Nors iš pradžių galvojome, kad tai bus labiau akustiniai koncertai, dabar jau matau, kad juose yra ir vieno, ir kito. Galbūt paskutiniai turo koncertai Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje bus labiau akustiniai ir su mažiau judesio.
– Sakote, kad toji ekspresija eina iš vidaus. Apskritai kartais atrodo, kad pats savyje netelpate...
– Aš visiškas ekstravertas – esu garsus ir manęs visur daug. Tiesiog toks esu ir taip jaučiuosi geriausiai. Aišku, būna, kad išsitaškau ir mano baterija išsenka, tada nenoriu su niekuo bendrauti, norisi pabūti vienam ir vėl įsikrauti. Tačiau taip būna palyginti retai. (Juokiasi.)
– Vis tik nesate iš tų, kurie ir socialiniuose tinkluose linkęs per daug dalytis savo gyvenimo akimirkomis. Kur ta riba, kiek galite būti atviras, o ką esate linkęs pasilikti sau?
– Nenoriu kalbėti apie labai asmeniškus dalykus. Juos norisi pasilikti sau. Jei viską išdalysi, tau pačiam nieko neliks.
– Akivaizdu, kad rūpinatės ne tik savo vidinio pasaulio ramybe, bet ir kūnu. Ar scena verčia pasitempti, ar jums tiesiog svarbus rūpestis savimi?
– Sunku pasakyti, bet manau, kad jei ir nebūčiau scenoje, vis tiek stengčiausi. Nėra lengva scenoje ir šokti, ir dainuoti, bet man labai padeda sportas. Sportuoju ne kiekvieną dieną, bet keturis kartus per savaitę stengiuosi nueiti į sporto salę ir ten gerai išsikraunu. Valgau viską, tačiau apgalvotai, būtinai turiu išsimiegoti 8 valandas. Tiesa, norėčiau eiti miegoti anksčiau, tačiau kol kas nelabai pavyksta – esu naktinis žmogus. Bet iš esmės stengiuosi savimi pasirūpinti, man tai svarbu, nes dėl to jaučiuosi geriau.
– Žinau, kad dar neseniai įsirenginėjote svajonių namus. Galbūt juose jau įsikūrėte?
– Įsikūriau, bet jau galvoju apie naujus. (Juokiasi.) Norėjosi didesnio būsto, kad galėčiau namuose įsirengti ir studiją. Bet iš tiesų įsirenginėjimo rūpesčiai man patinka – labai mėgstu interjero dizainą. Jei ne muzika, manau, būtent interjero dizainas būtų mano pragyvenimo šaltinis, todėl tikiuosi, kad jo mano gyvenime bus daugiau.
– Kokie jūsų namai? Atrodo, kad turėtų būti saviti.
– Mano namuose – eklektiškas, Midcentury stiliaus įkvėptas interjeras, daug spalvų, faktūrų ir medžiagų. Man patinka, kai pagrindas yra ganėtinai neutralus ir nerėžiantis akies, tačiau jį papildantys dalykai, kuriuos galima lengvai pakeisti, yra įdomūs ir saviti. Masinės produkcijos daiktų juose palyginti nedaug – daugiausia tai yra baldai jau pagyvenę savo gyvenimą, atkeliavę iš antrų rankų. Kai kurie jų buvo atnaujinti, kai kuriuos palikau autentiškus, tokius, kokie buvo, – man gražu, kai ant baldo matosi jo istorija ir galima suprasti, kad jam jau 50–60 metų. Taip pat mėgstu, kai erdvė neapkrauta nereikalingais daiktais, kad jie neblaškytų ir netrukdytų bendram vaizdui. Vis tik man labai svarbi estetika. Jei daiktas praktiškas, bet negražus, niekada jo nesirinksiu. Greičiau įsigysiu ką nors gražaus ir šiek tiek nepraktiško.
– Namus turite, karjera klostosi sėkmingai, ką prie viso to pridėtumėte?
– Iš tiesų visko užtenka, norisi tiesiog įgyvendinti pradėtus projektus, su muzika susijusius planus, išbandyti ką nors naujo.
– Kokią svarbiausią pamoką iki šiol esate išmokęs?
– Geriau mažiau nei daugiau. Kalbu apie pokalbius, apie žmones, apie daiktus (to kol kas negaliu pritaikyti tik savo drabužinei) – apie viską. Geriau susidėlioti prioritetus, kas gyvenime svarbiausia, ir tam skirti daugiausia laiko. Turėti mažiau žmonių aplinkui, bet jiems skirti daugiau dėmesio ir kurti tvirtesnius santykius.
