Dainininkas Ovidijus Vyšniauskas pasakoja apie sūnaus kelią į muziką, netikėtą žvaigždės tėvo statusą ir pirmuosius paties žingsnius scenoje, kurie, pasak jo, toli gražu nebuvo lengvi.
– Ar mėgsti klausytis dabartinės lietuviškos muzikos?
– Mėgstu, mėgstu viską daryti.
– Kaip atrodė tavo pirmieji koncertai?
– Visai kitaip nei sūnaus. Mano naujas statusas – esu žvaigždės tėvas.
– Ar nustebai, kai sūnus uždainavo tavo balsu?
– Aš žinojau, kad jis uždainuos, kad taip greitai – nesitikėjau, bet jis ne pliaže gulėjo, jis dirbo, turėjo tikslą. Net buvo nusiminęs, kad yra nereikalingas, aš jį raminau, bet į jo kūrybą visiškai nesikišau. Gal tik esu pirmas, kuriam jis ją pristato. Jei jis paklausia mano nuomonės, aš ją pasakau, tačiau muziką, aranžuotes, vokalą, žodžius – jis kuria pats, viskas yra jo.
– Kaip šiandien atrodo tavo koncertai, palyginti su tavo pradžia?
– Atsimenu kaip filmavausi Lietuvos televizijoje. Mane pastatė ant tokio kubiko rubiko, paleido muziką ir pasakė: „Dirbam.“ Aš nebuvau pratęs prie tokio dalykų, net nepataikiau į tekstą. Vienas režisierius sustabdė, užsirūkė ir pasakė: „Jūs kažką turite.“ Mano pradžia manęs neglostė, galvojau, gal man nereikia tuo užsiimti. Po „Eurovizijos“ grįžau piktas, bet man tai buvo naudinga.
„Eurovizija“ man ir toliau kišo koją. Per vieną iš „Eurovizijos“ finalų man įkišo koncertą Drevernoje. Pirmoje dalyje sėdėjo pilna salė, kai grįžau į antrą dalį, nebeliko nė vieno žmogaus, tik viena šeima. Ir tai jos galva pasakė: „Viskas, namo.“ Likau koncertuoti su personalu.
– Ar turite tokią dainą, kurią gerbėjai mėgsta, o jūs – negalite pakęsti?
– Turėjau tokią, bet nebeturiu. „Mažyte mano“ į vakarą dainuodavau nesuskaičiuojamą kiekį kartų, net sau naktimis pradėjau ją dainuoti. Mano mamytė buvo gydytoja, ji sakydavo: „Vaikeli, negerai.“ Padėjau ją į pagarbią lentyną, viskas, užtenka.
– Kiek metų jūs dainuojate jau tą dainą?
– Tai dainelei 38-eri metai.
Viso pokalbio klausykite laidos įraše.
