„Jeigu namuose būčiau tokia, kokia esu ekrane, pakviptų palatos sienomis“, – sako politologė, Mykolo Romerio universiteto lektorė Rima Urbonaitė. Todėl kalbėdama apie save ji atsiskiria nuo politikos ir dalijasi su ja nesusijusių sąvokų reikšmėmis: ką reiškia meilė, laikas, šeima ir dėmesys sau.
– Ar jūs sąmoningai nesidalijate informacija apie save? Ar visgi galvojate, tai žurnalistų kaltė, kurie domisi tik jūsų politinėmis įžvalgomis?
– Akivaizdu, kad tai yra mano darbas, viešumoje aš dirbu. Esu davusi kelis interviu, kurie yra apie mane, nes vienu metu mačiau tame socialinę prasmę, ypač per pandemiją – norėjau išsklaidyti tam tikrus mitus, ypač tuos, kad ligoninių palatos yra tuščios. Tačiau supratau, kad lyg ir neturiu, ką pasakyti, neturiu nieko naujo, ką galėčiau pasakyti. Mano požiūrį išduoda ir mano socialiniai tinklai, tikrai labai retai rašau ten impulsyviai ar neapgalvojusi.
Asmeninio gyvenimo socialiniuose tinkluose taip pat nerodau. Man atrodo, kartais perdėtas savęs rodymas yra nesaugus, nežinau, kodėl visi turi matyti, su kuo leidau vakarą ar ką valgiau pietums. Nematau tame didelės prasmės. Tačiau nesmerkiu žmonių, kurie tai daro.
– Kaip jūs gyvenate su savimi? Koks yra jūsų santykis su savimi?
– Aš mėgstu pabūti su savimi. Turiu draugų ir artimųjų, su kuriais kiekvieną dieną dalijuosi gyvenimu, tačiau su savimi turiu labai sveiką santykį. Aš komfortiškai jaučiuosi su savimi, man net reikia laiko tik su savimi. Tačiau tuo pačiu esu žiauriausias savo kritikas – pagirti save man yra sudėtinga, ypač darbine prasme.
Esu žiauriausias savo kritikas – pagirti save man yra sudėtinga, ypač darbine prasme.
Kartais tikrai paklausiu savęs – ką aš darau, gal esu, kur neturėčiau būti. Grįžusi namo po intensyvesnių dienų, prasukinėju tą patį interviu – turiu save stabdyti. Tačiau negaliu pasakyti, jog tai nepadeda man tobulėti. Todėl buvimas su savimi yra svarbus, ypač profesijoje, kur visi tave nuolatos vertina.
– Kaip jūs žiūrite į laiką? Sakoma, kad laikas yra vaistas, tačiau kartu jis yra ir vagis – vagia mūsų atmintį, jėgas, jaunystę – kaip jūs sugyvenate su savo laiku?
– Aš jaučiu laiką, be jokios abejonės. Paradoksalu, bet net į veidrodį pasižiūrėjusi jį jaučiu. Yra toks laikas, kai praeina dvidešimt metų ir veidrodis rodo nebe taip, tačiau šių dalykų nesureikšminu, tuo nežaidžiu, pasiremsiu premjere ir pasakysiu: „Yra, kaip yra.“ Aš vertinu per laiką sukauptą patirtį ir prisiminimus, manau, kad laikas vagia juos, tačiau yra tokių prisiminimų, kurių negalima ištrinti. Kartais pamirštu artimųjų veidus, bet kartais užtenka prisiminti tik kvapą.
Gyvenimas išfiltruoja svarbiausius dalykus, žiūriu į tai filosofiškai.
Buvau maža, kai palaidojome mano senelį, bet aš labai gerai atsimenu jo kvapą, nors neatsimenu jo veido. Yra dalykų, už kurių galima užsikabinti, ir neverta išgyventi dėl tų, kurie išnyksta. Gyvenimas išfiltruoja svarbiausius dalykus, žiūriu į tai filosofiškai. Aš laiko negarbinu ir nesakau, kad turiu nuveikti nesuvokiamai daug, žiūriu į jį kaip į tėkmę.
– Politikoje esate tiesmuka, o kaip yra gyvenime? Ar mėgstate rėžti, ką galvojate?
– Aš esu griežta ir principinga darbe, ten nėra kompromisų nei su sąžine, nei su principais. Net tada, kai į pokalbį kviečiu politikus, niekuomet negalvoju, kad jei užduosiu netinkamą klausimą, jie nebeateis. Jų, būna, ir į pirmąjį pokalbį neateina. Nesu žurnalistė, todėl mes dalijamės nuomonėmis, galiu neiti į kompromisą, galiu būti gruboka ar tiesmuka.
Gyvenime esu kitokia. Labai daug ko nesakau mamai, nes saugau jos sveikatą, nenoriu, kad ji susinervintų. Jos sveikata man yra svarbesnė nei mano noras pasakyti kažką tiesmukai. Gyvenime tas veidas yra kitoks, lygiai taip pat daug kas nežino, kad esu linksmų plaučių žmogus. Jeigu namuose būčiau tokia, kokia esu ekrane, pakviptų palatos sienomis.
Jeigu namuose būčiau tokia, kokia esu ekrane, pakviptų palatos sienomis.
– Ką jums reiškia meilė?
– Daug ką. Meilė tave įgalina, suteikia saugumą, jaukumą, suteikia tai, ko nerasi išoriniame pasaulyje, kuriame gyveni už namų sienų. Meilė yra vienas svarbiausių dalykų, nes galia yra žinojimas, o prasmė yra meilė.
Darbas yra, jo nėra, jis gali keistis, o apie meilę galvoji visada. Kai galvojame apie save artimuosius, gal ir tuos, kurių nebėra, prisimename tikrai ne diskusijas ar kartu nudirbtus darbus, lieka kiti dalykai. Tie kiti dalykai ir yra meilė.
– Kas jums yra šeima?
– Man atrodo, kad yra labai daug galimų variantų ir scenarijų – aš priimu viską. Aš neturiu didelės šeimos, turiu artimus žmones ir artimą žmogų, man nereikia štampų, savo pavardės net nekeisčiau ir nenorėjau to daryti. Aš pati augau didelėje šeimoje, be savęs dar turėjau tris brolius, veiksmo buvo labai daug.
Man šeima yra apie jausmą – ar jauti, kad turi šeimą, ar ne, ar nesijauti vienišas, ar gali būti savimi (...). Aš matau pačių įvairiausių šeimos modelių – man šeima yra apie artimus žmones ir tamprų ryšį.
– Patyrėte didelį sukrėtimą: jūsų didelėje šeimoje šiuo metu yra trys nariai – netekote tėčio ir brolių – ar tai nutiko seniai?
– Tėtis mirė per pandemiją, negali sakyti, kad buvo labai jaunas. Mes laukėme skiepų, jis į COVID žiūrėjo rimtai, bet skiepų nespėjome sulaukti, aišku, ne visada jie išgelbėja, dabar nebegaliu spėlioti (...). Tai, kas tuo metu vyko, buvo nepaaiškinama, net vietų palatose nebuvo – tai man neleidžia atlaidžiai kalbėti apie žmones, kurie tvirtino apie tuščias ligonines.
– Kaip sužinojote, kad tėčio nebėra?
– Tuo metu judėjimas buvo užkirstas, bendravome telefonu. Pabaigusi paskaitas paskambinau pasiteirauti, kokia situacija, bet gydytojai nedavė vilčių. Jie buvo labai korektiški, aš labai stebėjausi, jie turėjo tiek pacientų ir sugebėjo būti pastabūs, skirti laiko artimiesiems. Po kelių valandų dar kartą suskambo telefonas ir aš supratau.
– Kas nutiko jūsų broliams?
– Vienas mano brolis išėjo pats (...). Kitas brolis, deja, buvo nužudytas užsienyje – tai sudėtinga situacija. Aš nesu linkusi užsiimti savigaila, nors iš šono mūsų šeimos situacija atrodo tragiška. Kai noriu užsiimti savigaila, pagalvoju apie mamas, kurios slaugo neįgalius vaikus 24 valandas per parą. Pagalvojus apie tokius atvejus, lengva nusileisti ant žemės. Be jokios abejonės, tokias istorijas nešiojamės, bet išsiugdžiau filosofinį požiūrį į tai.
Viso pokalbio klausykite laidos įraše.
