„Žmonės mane kartais pasitinka taip, lyg būčiau jų senas bičiulis – ir tai yra didžiausias įvertinimas“, – sako aktorius Giedrius Savickas. LRT.lt laidoje „Ant kabliuko“ jis prisimena savo vaikystės vakarus, praleistus vasaros stovykloje, besitreniruojant būsimai aktoriaus karjerai ir mokantis gyvenimo pamokų prie laužo, jis pasakoja apie pasaulį, kurį aplankė už mirusį tėtį, ir dalijasi mintimis apie tikruosius gyvenimo everestus.
– Ar su tavimi sveikinasi nepažįstami žmonės?
– Tikrai taip būna. Klaipėdoje iš turgaus ėjo močiutė su krepšiais, pamačiusi mane ji atsiduso ir pasisveikino, lyg būčiau jos senas bičiulis ar kaimynas. Kartą močiutė mane apkabino ir pasakė: „Aš tave vakare pažiūriu ir ramiai miegu.“ Tai yra geriausias apdovanojimas – ne komisija mane išrinko.
Dėl ko aš niekada neatsisakau važiuoti pakalbėti su moksleiviais mokyklose – jaučiuosi reikalingas. Man labai malonu.
– Kas tave labiausiai prajuokina?
– Aš krizenu iš daug dalykų, pavyzdžiui, mane dar prajuokina žmonės, kuriuos šaudo iš patrankų, man tai labai patinka. Dar man labai juokingi pasitikintys savimi rokeriai, kurie koncertuoja mažuose miesteliuose, šoka nuo scenos, o prie jos – tik 15 žmonių. Man per didelis pasitikėjimas savimi yra labai juokingas, kuo labiau tas pasitikėjimas savimi kelia tave į viršų, tuo skaudžiau krenti žemyn.
– Ar tiki, kad į apačią ristis yra lengviau nei kilti į viršų?
– Bet kai užlipi, viskas būna gerai. Su žmona ėjome šv. Jokūbo kelią. Lipome į kalną, buvau geros formos, puikiai pasiruošęs, jaučiausi didingas. Pro mane pralėkė 90 metų senukas, kuris ten ganė ožkas, – parodė man vietą.
– Koks gyvenime Everestas yra pats didžiausias?
– Gyvenime yra daug everestų. Žmonės, kurie augina didesnių poreikių vaikus, kiekvieną dieną kopia į Everestą. Esu sutikęs šeimą, kuri augina 9 vaikus ir 23 išleido į gyvenimą. Jų Everestas didelis, čia ne tas pats, kas perplaukti su baidare vandenynus – čia kiekvieną dieną turi irkluoti ir dar svetimais irklais.
– Ką gyvenime veikė tavo tėvas?
– Jis buvo ekskursijų biuro direktorius. Skaudžiausia gyvenime tai, kad tėvas pasisodindavo mane ir sakydavo – Giedriau, turi pamatyti Ameriką. Prieš pat Lietuvai atgaunant nepriklausomybę, jis labai džiaugėsi, negalėjo patikėti, kad galės dar laisviau keliauti. Ir numirė. Pasaulis atsidarė, jis galėjo keliauti, turėjo tam atidaręs biurą. Labai gaila.
Vėliau visą pasaulį apvažiavau su Oskaru Koršunovu, apkeliavau pasaulį už tėtį. Manau, kad mano akimis jis pamatė visus kraštus ir tą pačią Ameriką.
– Kuo tu gyvenime pildei tuštumą, atsivėrusią po tėvo mirties?
– Stovykla. Mokykloje aš nieko negaudavau, tik laukdavau vasaromis išvažiuoti į stovyklą prie jūros, kur Leonidas [Donskis] atveždavo mums Quentino Tarantino filmus, plokštelių iš Vakarų. Tas mane ir užpildė.
– Kodėl tave sužavėjo L. Donskis?
– Atsimenu, kai Leonidas iš Amerikos parsivežė „Nike“ sportbačius, o mes susitarėme jam nieko nesakyti, net nepaklausti, iš kur juos gavo. Jis bandė mums juos neakivaizdžiai pademonstruoti, bet mes susilaikėme nuo komentarų, kol jis galiausiai pratrūko. Net ir jam tai buvo svarbu – visi mes esame žmonės.
Mano draugai iš kiemo atvažiavo į stovyklą, o aš nemokėjau su jais šnekėti. Jie gėrė alų ir klausė, ko mes čia visi dainuojame susėdę prie laužo. Mūsų kieme nebūdavo gitarų, nebūdavo ir laužo, o ten būdavo. Iki šiol mes konkuruojame tarp būrių, kuris geresnis – pirmas ar antras, vis dar žaidžiame futbolą.
Taip pat skaitykite
Viso pokalbio klausykite laidos įraše.
