Treneris Andrius Pauliukevičius ir jo žmona Ilka Adams kartu jau keliolika metų ir jiems nekliudo tai, kad jie yra iš skirtingų šalių ir skirtingų žemynų – moteris kilusi iš Namibijos. Pora augina penkerių metų dukrelę Adrianą ir laukia antrosios atžalos – jos ketino susilaukti anksčiau, bet planą atidėjo, susirūpinę dėl pasaulio būklės.
Kokia jų gražių santykių formulė? Portalas LRT.lt tęsia publikacijų ciklą apie poras, drauge per gyvenimą žengiančias ne vienus metus, ir domisi, kas joms padeda išlaikyti tvirtus santykius bei įveikti nesutarimus.
– Prašysiu atsiminti, kaip jūs susipažinote?
Andrius: Aš dirbau treneriu, ir kai sporto klube pradėjo lankytis ši žavi studentė, pradėjau ją kalbinti – tai yra, elgtis neprofesionaliai.
Ilka: Aš į Lietuvą atvykau 2007 m., o kai 2012 m. sutikau Andrių, jau buvau čia baigusi verslo vadybą ir rinkodarą tuomečiame Vilniaus Gedimino technikos universitete ir pradėjau studijuoti magistrantūroje Vilniaus dailės akademijoje. Sportuodavau ir seniau, bet apsigyvenusi naujame bendrabutyje pradėjau vaikščioti į artimesnį sporto klubą.
Andrius ten dirbo treneriu, aš tuomet lietuviškai dar kalbėjau labai prastai, o jis gerai kalbėjo angliškai ir galėjo viską paaiškinti, dar ir pasakė, kad nenori užmiršti anglų kalbos, tad jam naudinga pasipraktikuoti.
Taigi sporto klube nemažai apie viską draugiškai šnekėdavomės. Tai tęsėsi kelis mėnesius, bet laiko sportui iš jam skirtos valandos man likdavo gerokai mažiau. Galiausiai vieną dieną aš Andriui pasakiau: „Gal tu mane pakviesk kavos po treniruotės, tada ir pasišnekėsim, o dabar leisk pasportuoti.“ Ir jis netrukus mane pakvietė kavos – tada kalbos atsirado dar daugiau.
– Kuo jūs tada, pačioje pradžioje, vienas kitam patikote?
Andrius: Turbūt nepatikėtumėte, jeigu pasakyčiau, kad mane sužavėjo jos vidinis pasaulis – suprantama, pirmiausia atkreipiau dėmesį į jos išskirtinę išvaizdą (Ilka Adams – buvusi konkurso „Mis Namibija“ finalininkė, – LRT pastaba).
Ir bendrauti su žmogumi iš kito pasaulio krašto buvo įdomu – į viršutinę Afrikos dalį (Egiptą, Tunisą, Maroką) lietuviai dar važinėja, bet Namibija – gerokai piečiau. Bendraudamas pajutau, kad ir mūsų vertybės sutampa.
Ilka: Andriaus tipažas manęs pradžioje nesužavėjo – man patikdavo pasportavę žmonės, bet ne tokie akivaizdūs kultūristai, kaip jis. Bet man jis labai patiko kaip žmogus, kuris turi aiškius tikslus, ateities viziją. Mūsų vertybės sutampa, o ir vaikščioti į klubus ir barus nemėgome abu.
Vėliau žmonės galvojo, kad tai Andrius mane spaudžia sportuoti, sveikai maitintis – bet aš tą mėgau ir iki mūsų pažinties, o eidama į paskaitas nešdavausi dėžutę su savo maistu iš namų.
Kartą, kai jis atsidarė kompiuterį, pamačiau, kad ant jo darbalaukio – Kalifornijos vaizdas, nustebau, o jis pasakė, kad svajoja ten nukeliauti. Bet ir aš svajojau apie tą patį! Tiesa, vėliau šią svajonę įgyvendinome.
– O kuo vienas kitam patinkate dabar?
Andrius: Ji nepasikeitė, ir dabar yra labai graži bei palaikanti, ir tos savybės tik sustiprėjo. Dar kai pradėjome bendrauti supratau, kad ji bus puiki mama, nes studijuodama ji dirbdavo aukle ir mačiau, kaip rūpinasi prižiūrimais vaikais ir juos myli.
Ilka: Andrius yra labai rūpestingas žmogus ir yra labai šeimyniškas. Dar kai susipažinome, jis kiekvieną savaitgalį vykdavo pas savo tėvus į Ignaliną – keista girdėti, kad Vilniuje apsigyvenęs vyras tą daro. Dabar jis skiria daug laiko mūsų dukrelei, gali nuvežti ją pas gydytoją ar į treniruotę – man nereikia to prašyti kaip kai kurioms kitoms mamoms.
– Ar jūsų vestuvės vyko ir Lietuvoje, ir Namibijoje? Kokios jos buvo?
Andrius: Susituokėme 2014 m. lapkričio 8 d. – manau, nusipelnau pagyrimo, kad aš, būdamas vyras, atsimenu tokias datas (gal todėl, kad studijavau istoriją). Šventė vyko Namibijoje – kadangi gyvename Lietuvoje, su mano tėvais galime bendrauti ir taip. Ryšiai su tėvais labai svarbūs mums abiem, tad nusprendėme, kad reikšmingiausi mūsų gyvenimo įvykiai, kaip kad vestuvės ar vaiko krikštynos, turi vykti Namibijoje.
Taip pat man pasisekė – man ne prie širdies lietuviški švenčių papročiai ir žaidimai, kad jeigu laimėsi – turėsi išgerti, ir jeigu pralaimėsi – būsi priverstas išgerti (alkoholis Namibijoje irgi vartojamas, bet jų tradicijos man įdomesnės).
Per vestuves Ilka samdė pažįstamą dainininką, kuris atliko klasikines vakarietiškas dainas, tokias kaip „Nothing‘s Gonna Change My Love For You“ ar „I Will Allways Love You“. Šventėje buvo sąlyginai mažai žmonių – apie 70, nes aš buvau vienas, na, dar buvo atskridusi Ilkos geriausia draugė iš Vilniaus ir dalyvavo jau seniai Namibijoje gyvenanti lietuvė Sandra.
Tai – krikščioniška šalis, tik jie – evangelikai liuteronai, tad mus sutuokė ne kunigas, o pastorius (tarp jų skirtumas tas, kad pastorius turi žmoną, vaikų ir dar važinėja motociklu). Į konkrečią bažnyčią nėjome, ceremonija vyko lauke. O per šventinius pietus valgėme ne kiaulienos karbonadą, o antilopių mėsą.
Dabar kaskart, kai būname Namibijoje, nors tai paprastai nesutampa su mūsų vestuvių data, nuvykstame į tą vietą, rančą už 40 km nuo sostinės, kur jos vyko, ten pavalgome ar išgeriame kavos ir tiesiog pasigrožime gražia aplinka.
– Kai susipažinote jūs, Andriau, turbūt nelabai ką apie Namibiją ir žinojote?
Andrius: Taip, jūs diplomatiškai apibūdinote mano žinias – žinojau nelabai ką. Ir kai studijavau istoriją tuomečiame Pedagoginiame universitete, apie pasaulio istoriją mokėmės nedaug, daugiausia dėmesio neišvengiamai teko Europai.
Dabar jau esu buvęs ten 10 ar 11 kartų. Nežinantiesiems galiu pasakyti, kad tai – prezidentinė parlamentinė respublika, kaip ir Lietuva, politiškai ji yra saugi, ten nėra didelio organizuoto nusikalstamumo, nors smulkių nusikaltėlių, kišenvagių ir pan., reikia saugotis kaip ir visur kitur pasaulyje.
Valstybinė kalba – anglų, dauguma gyventojų krikščionys. Šalies plotas – kaip 11 Lietuvų, o gyventojų skaičius mažesnis. Šioje šalyje gyventojų tankumas vienas mažiausių pasaulyje, tad, kai po ją keliauji, gauni labai daug kokybiškos vienatvės – ji puikiai tinka tiems, kurie nori pailsėti nuo miesto triukšmo.
Žmonės ten šilti, atviri ir labai atsipalaidavę (nekritikuoju lietuvių, manau, taip yra dėl to, kad mes buvome ilgai okupuoti sovietų). Tiesa, Namibija buvo kolonizuota olandų, bet jų įtaka geresnė – šalyje net nėra tokio dalyko kaip lauko tualetai kaimo vietovėse.
Ilka: Labai džiaugiuosi tuo, kad Andriui patinka Namibija ir mes galime ten nors kartą per metus praleisti kelias savaites su mano artimaisiais. Kai nuvykę į Namibiją po ją keliaujame, ten visada tobulas oras atostogoms ir daug lankytinų vietų be minios žmonių, kartu pasiimame ir mano mamą.
– Jūs kurį laiką dirbote kartu, o dabar jau nebe. Kaip išsiskyrė jūsų keliai?
Ilka: Natūraliai ir be jokių pykčių. Aš, kaip ir jis, kurį laiką dirbau asmenine trenere, bet, kai gimė dukrelė, susimąsčiau, kad į darbą sporto salėje grįžti nenoriu – juk dažnai tenka dirbti vakarais, o kažkam reikės paimti vaiką iš darželio...
Susimąsčiau, kad noriu išmėginti kažką kito. Jau turėjau sekėjų socialiniuose tinkluose, pradėjau reklamuoti produktus, o dabar jau pati prekiauju suknelėmis ir papuošalais. Taip pat ir vedu treniruotes, bet to nebūtina daryti salėje, galima sportuoti ir namų sąlygomis. Jaučiu, kad galėdama dirbti iš namų galiu daug efektyviau išnaudoti savo laiką.
– Sakote, kad jūsų vertybės sutampa, bet smulkių nesutarimų namie turbūt vis tiek pasitaiko?
Andrius: Nežinau, ar mums tiesiog pasisekė, ar mes vienas kitą labai atsakingai rinkomės, bet mūsų vertybės dėl esminių dalykų tikrai sutampa. Mums nekyla nesutarimų nei dėl maisto ar dienos režimo, nei dėl laisvalaikio leidimo formų.
Bet neretai, kone kasdien, susibarame dėl kokios smulkmenos – batai ne ten padėti ar paltas ne ten pakabintas. Tas barnis tetrunka kokią minutę, jį pradeda tas, kuris tuo metu būna pavargęs, o kitam telieka numoti ranka.
Ilka: Iš tiesų mes skirtingos asmenybės, nors ir su tomis pačiomis vertybėmis. Tarkim, Andrius labai atsargus. Kai kur nors važiuojame kartu, jis, kad nepavėluotų, dažniausiai nuvyksta 15–20 min. anksčiau. O man atrodo, kad galima išeiti vėliau, ir būsi laiku – dėl to kartais susibarame.
Ir dar jis labai linkęs laikytis režimo. Jeigu mes išeiname susitikti su draugais – nors ir retai tą darome, jis nelinkęs nukrypti nuo savo dienotvarkės, nori grįžti namo 22 val. ir ruoštis miegoti, o man gal dar norėtųsi pasėdėti.
Na, bet smulkių skirtumų pasitaiko visose šeimose, dėl to turime ieškoti kompromisų ar tartis iš anksto. Tarkim, kai vyko mano geros draugės vestuvės, ji klausė, ar galėsiu pabūti iki galo – sutarėme, kad pabūsiu, o Andrius galės į viešbutį eiti anksčiau.
– O kaip auginate dukrelę, ar taip pat, kaip daugelis lietuvių, o gal kažką perėmėte iš Namibijos?
Ilka: Manau, vaikų auginimas Lietuvoje ir Namibijoje iš esmės panašus, nes Namibijos kultūra gana europietiška.
Andrius: Daugiau priklauso nuo konkrečios šeimos, ir kadangi mes abu sportiški, mėgstame laikytis režimo, sveikai maitinamės, daug būname gamtoje, palaikome artimus ryšius su šeima – vaikas natūraliai auklėjamas taip pat.
– Dabar gyvenate džiaugsmingomis vaikelio laukimo nuotaikomis. Ar visgi kirba ir nerimas, kad keisis nusistovėjusi tvarka?
Ilka: Dabar esu palyginti rami, ramesnė, nei buvau prieš kokius 3–4 metus. Seniau buvau nusiteikusi, kad tikrai susilauksiu pametinukų, vieno po kito. Bet, deja, Adriana gimė streso kupinu laikotarpiu – prasidėjo kovidas, paskui – karas. Ir gimdyti ją turėjau ligoninėje viena be jokio palaikymo.
Tuo metu buvo labai daug nerimo, nesaugumo jausmo – neaišku, ar bus darbo, ar dar kažko nenutiks, tad teko minties apie antrą vaiką kuriam laikui atsisakyti. Visgi pasirodė, kad mes toliau gyvename santykinai įprastu ritmu – ir dabar galiu džiaugtis laukimu.
Žinoma, mūsų namie gyvenimas taps kiek kitoks, Adriana jau bus mūsų pagalbininkė. Tik man atrodo labai svarbu, kad ji ir toliau gautų pakankamai mūsų dėmesio ir nemanytų, kad mažylis jį iš jos atima.
– Koks jūsų gražių santykių receptas?
Andrius: Kaip jau minėjau, labai gerai, kai vertybės yra tokios pačios – tuomet ir tikslai tokie patys, o visa kita jau gaunasi savaime.
Ilka: Labai svarbu namuose pasikalbėti, netylėti, kai kažkas nepatinka. O jei patinka – irgi nereikia tylėti, reikia kitam žmogui pasakyti komplimentą, parodyti savo dėkingumą. Ir dar svarbu vienam kitą palaikyti. Jei matai, kad vyrui darbe sunki diena, gali jam iš anksto paruošti vakarienę. Arba jei vyras mato, kad žmona pavargusi, gali vaiką išsivesti į kiemą pavažinėti dviračiu, kol ji pailsės.
Na, bet kartais galima ir patylėti – kai kyla ginčas, nebūtinai tavo žodis turi būti paskutinis. Žodžiu, kalbėtis reikia – bet kartais verta ir patylėti.
