Kai įsimylime, viskas atrodo kaip pro rožinius akinius. Nereikia jokių pastangų. Viskas lengvai plaukia tėkmėje – norisi būti kartu, kalbėtis įdomu, iš nesklandumų galima pasijuokti. Tačiau dažniausiai tai, kas prasideda darniai, lėčiau ar greičiau virsta nesupratimu, konfliktais ar atitolimu. Kaip tai nutinka? Apie tai, kur prapuola mūsų meilė, Ginta Gaivenytė kalbėjosi su geštalto psichoterapeute Daiva Vietriniene.
Daiva padeda poroms išrišti sudėtingus santykių mazgus. Pasirodo, dažnai nesklandumai susiję su nesaugiais prisirišimo stiliais. Kartais tikra (ir liūdna) tiesa, kad priešingybės traukia vienas kitą – pavyzdžiui, linkęs į nerimastingą prisirišimą žmogus kažkodėl pasirenka tą, kuris labiau linkęs į atsitraukimą.
Meilės chemija ir kas vyksta po to
Taip jau yra – kai hormonai valdo, viską regime kaip pro rožinius akinius. D. Vietrinienė aiškina, kad dideli lūkesčiai, susikurti santykių pradžioje, dažnai būna susiję su vadinamąja „chemija“.
„Hormonų sukeltas entuziazmas užmaskuoja tikrovę. Mes daug kalbame, kuriame svajones ir netikime, kad kažkas gali pasisukti visiškai kitaip. Tačiau traukai blėstant keičiasi ir santykis. Mes imame partnerį matyti kitaip. Ir būtent tada pradeda „lįsti“ prisirišimo stilius“, – tvirtina psichoterapeutė. Būtent antrosios fazės metu, kai jau nebėra „drugelių“, poros gali suvokti, ar stovi ant tvirto pamato, ar ant byrančio smėlio krūvos.
Kodėl žinoti apie prisirišimo stilius yra taip svarbu?
Apie prisirišimo stilius pirmasis ėmė kalbėti britų psichiatras Johnas Bowlby. Jis pabrėžė, kad mes, žmonės, nesame sutverti gyventi atskirai. Nuo pat gimimo mes ieškome saugumo. Pirmiausia – iš tų, kurie mus augino. Kai buvome vaikai, norėjome turėti patikimus suaugusius, kurie galėtų palaikyti ir nuraminti, kai būdavome nusiminę, susijaudinę arba išgąsdinti. Perėmę šią patirtį mes ir susikūrėme vidinį prisirišimo modelį – saugų arba nesaugų. Būtent ankstyvosios vaikystės patirtys lemia mūsų santykį su pasauliu – ir, žinoma, su partneriu.
„Daugelis mūsų augo su idėja, kad galia – tai nepriklausomybė, kad suaugusieji turi valdyti savo emocijas ir tik silpni, priklausomi nuo savo partnerio nori būti labai artimi“, – pastebi D. Vietrinienė. Tačiau tiesa ta, kad iš savo partnerio (kaip kažkada iš savo tėvų) laukiame rūpesčio, saugumo, priėmimo, palaikymo. Be šito poroje mes negalime gerai jaustis. „Kaip teigia į emocijas fokusuotos porų terapijos pradininkė mokslų daktarė Sue Johnson, kurios metodiką aš studijavau ir taikau dirbdama su poromis, jei norime būti fiziškai ir psichiškai sveiki, mums svarbu jausti prieraišumą arba emocinį artumą su mums artimiausiais žmonėmis“, – pasakoja porų psichoterapeutė D. Vietrinienė.
Keturi prisirišimo stiliai
Įsivaizduokite šokių aikštelę, kurioje žmonės šoka porinius šokius. Kiekvienas partneris juda savo ritmu, kurį išmoko vaikystėje. Prisiderinti vienas prie kito jiems atrodo neįmanoma, dėl to viskas virsta chaosu. Deja, būtent dažnai taip ir atrodo gyvenimo šokis, kai partneriai turi skirtingus prieraišumo stilius.
Saugus prisirišimas – tai idealas, kurio visi siekiame. Pasisekė tiems, kurie augo stabiliose ir empatiškose šeimose – jie linkę kurti saugaus prisirišimo santykius. Jie žino, kas yra pusiausvyra tarp artumo ir laisvės, išmoksta rūpintis savimi ir brangiais žmonėmis, yra abipusė pagarba ir pasitikėjimas, dėmesingumas. Jie gali konstruktyviai spręsti konfliktus.
Deja, dauguma mūsų yra linkę į nesaugius prisirišimo stilius. Nerimastingą, arba dviprasmišką, prisirišimo stilių turintys žmonės nuolat ieško savo vertės patvirtinimo kituose. Jie tampa pernelyg priklausomi nuo artimų santykių, todėl bijo būti palikti, nori tučtuojau išspręsti visus konfliktus, ir dažnai „perspaudžia“ reikalaudami iš kito žmogaus patvirtinimo: „Ar tu vis dar mane myli? Ar esu tau svarbi?“
Tokie žmonės vaikystėje „išmoko“, kad meilė yra nenuspėjama. Kartais ji suteikiama, kartais – ne. Todėl jiems labai baisu, kad partneris paliks. Būtent jie dažniausiai inicijuoja pokalbį ir bando jį užbaigti, net jei partneris nėra linkęs bendrauti. Santykiuose jie tampa „persekiotojais“, labai sunkiai išgyvena savo partnerio tylą ir šaltumą.
Vengiantį prieraišumą turintys žmonės dažnai išorėje atrodo ramūs ir nepriklausomi, elgiasi perdėtai savarankiškai. Veikiausiai jie augo šeimoje, kurioje buvo pasirūpinta materialiais dalykais, bet emocinis artumas niekam nerūpėjo. Gaudavo per mažai dėmesio, juos retai apkabindavo, glausdavo arba to nebuvo visiškai. Suaugę jie atsitraukia iškart, kai tik susiduria su konfliktu ar stipriais jausmais. Artumas juos gąsdina.
Kartais atrodo, kad aplink savo širdį jie pasistatė nematomą tvirtovę. Jiems sunku prašyti pagalbos. Sunku atvirai apie save kalbėti. Nori atidėti diskusiją apie ginčytinus klausimus, kad nurimtų aistros, o tada galėtų viską aptarti logiškai ir racionaliai. Taip pat jie linkę susitelkti į darbą ar pasinerti į hobius – tai padeda nukreipti dėmesį nuo nemalonių jausmų.
Neorganizuotas, chaotiškas prisirišimas – tai skausmingas „miksas“ iš abiejų prieš tai paminėtų prieraišumo stilių. Dažnai jų tėvai galėjo būti labai traumuoti. Vaikai patyrė fizinį ir emocinį smurtą. Taip jau atsitiko, kad jie kartu ir desperatiškai trokšta ryšio su kitu, ir jo bijo būti atstumti. Nepasitiki savimi, išgyvena nuolatinę atstūmimo baimę. Juos kamuoja chaotiškos, nenuspėjamos stiprios emocijos ir reakcijos. Kai nesijaučia saugūs, tokie žmonės gali net smurtauti.
Pasak D. Vietrinienės, dauguma porų, su kuriomis dirba, patvirtina populiarų posakį, kad „priešybės traukia“. „Vienas partneris dažnai būna vengiantysis, kitas – nerimastingai trokštantis artumo. Ir jie atsiduria užburtame rate, kuriame vienas reikalauja artumo, o kitas nuo jo bėga. Kuo stipresnis reikalavimas, tuo didesnis atsitraukimas“, – pasak psichoterapeutės, abu partneriai nori taip užsitikrinti saugumą, tik skirtingais būdais.
Nesibaigiantis „stumk trauk“
Įsivaizduokite: vienas partneris negali miegoti, kol konfliktas neišspręstas, kai kitas desperatiškai trokšta atsitraukti ir išvengti nemalonių emocijų. Nerimastingai prieraišiam žmogui tyla reiškia apleistumą. Ir atvirkščiai – vengiančiajam nuolatiniai reikalavimai atrodo kaip priespauda. Abu bijo – tik tą baimę nulemia skirtingos priežastys.
Pasak psichoterapeutės, vienam atrodo, kad jis negali eiti ilsėtis negavęs patvirtinimo, kad yra reikalingas. Kitas negali kvėpuoti, kai tiek daug emocijų, todėl nori kuo greičiau atsitraukti iš įtampą keliančios situacijos. Giliai širdyje abu nori meilės, tačiau vienas kito jie negirdi. Dažnai toks partnerių šokis ima sukti užburtu ratu. Kuo daugiau vienas persekioja, tuo labiau kitas bėga. Paradoksas, kad taip abu tarsi patvirtina vienas kito baimes.
Gera žinia yra tai, kad prisirišimo stilius nėra nulemtas dalykas. Žmogui gali būti būdingas ne vienas prieraišumo stilius. Skirtingi santykiai išryškina skirtingas žmogaus savybes, reakcijas ir jausmus. Įsisenėjusias žaizdas gali gydyti terapija bei saugūs santykiai. Sutikę saugų prisirišimo stilių turintį partnerį nerimastingi gali nusiraminti ir išmokti pasitikėti. Taip pat yra ir vengiamą prieraišumo stilių turintieji gali mokytis pasitikėti ir palaipsniui pasijusti saugesni. Pasak Daivos, padėti gali ne tik psichoterapija kaip metodika, bet ir pats santykis su psichoterapeutu, nes jame žmogus jaučiasi saugus .Tada jis ima atpažinti, kaip jaučiasi galėdamas pasitikėti.
Toksiškų santykių ratai, arba Kur dingsta meilė?
„Dr. S. Johnson, iš kurios mokiausi dirbti su poromis, pastebi tris toksiškų santykių ratus, tris kenksmingus elgesio modelius, kuriais naudojasi partneriai, kai jų prieraišumui kyla pavojus“, – pasakoja Daiva.
Pirmąjį modelį galime pavadinti „Atrask kaltą“ – tai nuolatinis ginčijimasis, kuris kaltesnis, nevedantis į jokį sprendimą. Kiekvienas partneris siekia save apsaugoti, todėl vyksta nuolatinis vienas kito puolimas, kaltinimai ir priekaištai vienas kitam: „Tai ne aš, tai tu viską darai.“ Galime matyti ir jausti tik tai, ką mums kitas padarė: „Aš matau ir jaučiu, kad tu mane skaudini.“ Daug sunkiau pastebėti ir pajusti, kaip mano elgesys atsispindi partneryje.
Antrasis nuodingas modelis – „Persekiojimas–bėgimas“. Vienas partneris reikalauja ir kabinėjasi, taip aktyviai protestuodamas prieš kito parnerio nenorą „aiškintis“, kas blogai. Antrasis tylėjimu priešinasi prieš jam reiškiamą kritiką ir puolimą. Dažnai jis gali atsitraukti ir palikti kitą neviltyje.
Trečiasis modelis – „atsitraukimas–atsitraukimas“. Kaip teigia Dr. S. Johnson, jei tai būtų šokis, tai šiuo atveju abu partneriai sėdėtų prie sienos. Jiems tarsi jau niekas nebesvarbu. Tarp partnerių tvyro įtampa, skausmas arba abejingumas. Stengiasi elgtis lyg nieko nejaustų ir neturėtų jokių poreikių. Šio bendravimo modelio problema – beviltiškumas. „Mes nesuderinami, turime daug trūkumų, todėl reikia užmaskuoti savo nemylimą „aš“. Partneriai ima tolti vienas nuo kito ir jaučiasi bejėgiai ką nors pakeisti, todėl vengia vienas kito.
Ką daryti?
Noras jausti ir palaikyti ryšį su partneriu yra įgimtas ir būtinas. Be jo mes nebūsime laimingi.
Todėl labai svarbu aptarti su partneriu, koks dominuojantis jūsų abiejų prieraišumo stilius ir kaip kiekvienas jį matote. Jei jaučiame nerimą, baimę, neaiškumą ir dėl to norime dar stipriau prisirišti, tai reiškia, kad mums trūksta saugaus emocinio ryšio.
Pastebėkite, kai įšokate į nuodingą santykių ratą ir pasirinkite jį nutraukti, t. y. atsisakykite taip elgtis. O jei jau jame užsisukote, kontakto su partneriu nesukursite. Rizikuokite ir atvirai kalbėkitės su mylimuoju apie savo išgyvenimus ir mokykitės priimti, ką sako partneris.
Pamatykite, kaip jūs atstumiate savo parnerį, kaip būtent parodote, kad prie jūsų prieiti jam nesaugu. Ar esate vienas kitam jautrūs, pasiekiami, nuoširdūs? Ar sugebate vienas kitam ištarti: „Matau tave, girdžiu tave, esu čia tau pasiekiamas“?
Pasak psichoterapeutės, tos priežastys, dėl kurių ginčijamasi, nėra tikrosios problemos. Tikroji problema – būtent emocinis ryšys.
