Šefas ir viena ryškiausių Lietuvos gastronomijos figūrų Liutauras Čeprackas atvirai kalba apie vienatvę ir šeimos svarbą, apie tai, kaip žmona ir vaikai pakeitė jo gyvenimą. O kartu – ir apie virtuvės pasaulį, kurio užkulisiuose slypi ne tik kūryba, bet ir didžiuliai išbandymai.
– Ar tu savo vaikystę praleidai virtuvėje?
– Mano mama nusprendė už mane – taip būdavo tais laikais, dėl tos priežasties mano šeimoje dominavo muzikantai. Man pasakė – ir tu būsi. M. K. Čiurlionio menų mokyklos atrankoje manęs paklausė, kuo noriu būti – ar smuikininku, ar pianistu, o aš atsakiau, kad noriu būti milicininku, mano mama nori, kad aš būčiau muzikantu. Aš nesupratau, koks rimtas turėjau būti, tačiau akivaizdu, kad muzikantu ir netapau.
Mano mama buvo choro dirigentė, senelis ir močiutė – baleto artistai (...). Mano tėtis, nors buvo muzikantas, nesprendė nieko, tačiau taip buvo daugelyje šeimų, mūsų visuomenėje moterys sprendžia daugiau.
– Kaip manai, ar užaugai šeimoje, kurios galva buvo mama?
– Manau, kad ne aš vienas, daug tokių šeimų, kuriose mama sprendžia, kur šeima važiuos atostogauti, kur mokysis vaikai (...). Nepamenu, kad tėtis tam prieštarautų.
– Dabar su tėvu bendraujate puikiai, kokie jūsų santykiai buvo anksčiau?
– Santykius su aplinka pradedi tvarkytis tada, kai pradedi tvarkytis su savimi savo galvoje. Prireikė laiko, kol pasiekiau vidinę taiką su savimi. Kitas dalykas – žmonos atsiradimas pakeitė mano gyvenimą, atsirado vaikai ir staiga gyvenimas pasikeitė. Anksčiau mano gyvenime buvo daug vienatvės – tai buvo gniuždanti būsena, nemanau, kad gyventi vienam yra gerai. Atsiradus šeimai, pradėjo tvarkytis ir mano santykiai su aplinka.
Su tėvu tvarkingai atstačiau santykius tik vėliau. Reikia nepamiršti, kad šeimoje vykstant skyryboms, vaikai tampa nematomomis aukomis, kurioms tenka aiškintis patiems su savimi. Sunku išsiskirti taip, kad vaikai nejaustų neapykantos vienam ar kitam tėvui. Aš niekada su tėvu nesu susipykęs, tik buvau išsiskyrusios šeimos vaikas.
– Apie šefus sklando įvairių gandų: stresas, alkoholis, narkotikai, seksas – ar tokia yra šefo kasdienybė?
– Šefo profesija garsesne pasidarė ne taip ir seniai, savaime suprantama, Pracūzijoje šefai buvo žinomi ir gerbiami (...). Šiais laikais niekas nebenori stresuoti, Lietuvoje žmonės išvis nedirba taip sunkiai, kaip užsienyje, nebent tie, kurie važiuoja arti į pajūrį ir užsidirbti.
Reikėtų atskirti du dalykus: virtuvės šefą, kuris užsiima amatu, ir virtuvės šefą, kuris turi restoraną. Paprastas virtuvės šefas yra paprastas virtuvės šefas, nežinau, ar turime tokių restoranų, kurie galėtų prilygti tiems restoranams, kuriuos matome filmuose – kur virtuvėje viskas taškosi. Jei esi žmogus, kuris valdo restoraną, prasideda visai kitas streso lygis. Savininkas neturi darbo valandų.
– Ar manai, kad filmuose kuriami stereotipai apie geriančius ir narkotikus vartojančius šefus yra perspausti?
– Šefai yra linkę į silpnybes. Tokia profesija – kai dirbi su maistu, o šalia dar yra vyno, kaip tu jo neparagausi.
– Ar tavo virtuvėje yra leidžiama paragauti vyno?
– Egzistuoja valandos po darbo valandų, bet jei klausimas, ar jie mėgsta papiktnaudžiauti – tikrai taip.
– Kaip manai, kodėl tu vedei vėliau nei įprasta, ar buvai per daug užsiėmęs darbu?
– Greičiausiai mane buvo įtraukę meilės romanai. Aš jų turėjau, dėl nieko nesigailiu, gyvenau spalvingą gyvenimą, dėl to šiandien neišgyvenu, kad kažko dar neišgyvenau. Mašinose save patenkinau, moteryse taip pat – turiu nuostabią moterį ir man nieko geriau nereikia.
– Kokios žmonos savybės tave pavergė?
– Mano žmonos gerumas. Ji yra nuostabi, puikiai randa kalbą su aplinkiniais, ji yra puiki mama ir puiki žmona, tikra mano draugė.
– Ką žmogus turi padaryti, kad Liutauras išmestų jį iš restorano?
– Su manimi tai nieko, nes man viskas yra nusišvilpti, blogiausia, kai nepadoriai elgiasi su darbuotojais. Aš tokių dalykų nelaikau galvoje, tai nėra svarbiausi mano prisiminimai, tačiau varinėjimai, bandymas apgauti reiškia išmetimą pro duris.
Viso pokalbio klausykite laidos įraše.
