„Galima gyventi puikiai niekada nekeliant sau klausimų, galima gyventi blogai, neužduodant sau klausimų, bet kartais galima gyventi blogai ir dėl to, kad per dažnai sau užduodame klausimus“, – įsitikinęs Julius Neverauskas. LRT RADIJO laidos „Vasaros popietė“ svečias – medicinos mokslų daktaras, lektorius, supervizorius, gydytojas neurologas ir gydytojas psichoterapeutas – teigia, jog gamta, gyvenimo prasmė ir žmogaus vertybės yra trys, vienas su kitu stipriai susiję dalykai, negalintys egzistuoti skyriumi. Anot jo – sunku rasti sveiką žmogų, kuris nebūna gamtoje, taip pat sunku rasti laimingą žmogų, kuris savo gyvenimui kelia per daug sudėtingų klausimų.
– Kaip džiaugtis ne tik savo laisvu laiku, bet ir tuo laiku, kai dirbame?
– Tai nėra joks talentas, tai priklauso tik nuo žmogaus kompetencijos – to galima išmokti. Žmonės to pradeda mokytis nuo ankstyvosios kūdikystės iš savo mamos ir tėčio, tai yra pirmoji mokykla, ji yra labai svarbi. Jei mama ir tėtis buvo nekokie mokytojai, tuomet mums tenka mokytis iš naujo – tam reikia papildomų pastangų.
– Jūsų gyvenime didelį vaidmenį užima buvimas gamtoje. Kodėl?
– Mūsų visų gyvenimuose didelę vietą užima gamta, nes mes visi esame kilę iš gamtos. Mes esame šimtų tūkstančių kartų palikuonys, todėl mūsų smegenys yra pritaikytos gyventi gamtoje, o ne daugiabučio dvyliktame aukšte. Mūsų smegenys, kaip ir mikrobiota, veikia geriau, kai gauna informaciją iš gamtos. Man sunku įsivaizduoti sveiką ir gyvybingą žmogų, kuris nebūna gamtoje. Aš visiems patariu naudotis sensoriniais pojūčiais ir užmegzti ryšį su gamta: per regą, per klausą, per kvapą, per lietimą, per skonį.
– Ką reiškia „buvimas su gamta“?
– Miške galima vaikščioti dvi valandas ir nebūti su mišku, galima būti savo kentėjime, konflikte, savo mintyse. Aš siūlau užmegzti specialų ryšį per savo mintis ir emocijas, svarbu iš tiesų pasijusti gamtos dalimi, tik tada gausime tą naudą.
Visada kviečiu mažus vaikus auginti gamtoje, praleisti su jais kuo daugiau laiko gamtoje, kad jie galėtų pajusti ir šaltį, ir karštį, ir vandenį, ir lietų, svarbu, kad jie tyrinėtų aplinką. Tai stiprina jų nervų sistemą, psichologinę būseną, atsparumą. Gamta taip pat duoda išminties, žmonės, turintys stiprų ryšį su gamta, turi daug išminties, nes jie sugeba matyti kaitą ir prie nieko neprisirišti.
– Kasdieniame gyvenime sunku atitrūkti nuo elektroninių laiškų, žinučių, jos mus atakuoja, tampa sunku viską palikti ir išeiti į mišką. Kaip tai padaryti?
– Geras pasakymas – tai mus atakuoja, bet nėra jokio reikalo atsakyti į tas atakas. Psichoterapinėje praktikoje klientams duodu užduotį – aš jiems skambinu, o jie turi man neatsakyti. Mus atakuoja daug kas: ir geresni, ir blogesni dalykai, tačiau svarbu atsisakyti automatinės reakcijos į stimulus, mokėti įjungti išminties pauzes.
Žmonės ant manęs pyksta, kad neatsiliepiu telefonu, bet jie tai daro egoistiškai, nesupranta, kad aš užsiimu kitais dalykais. Jei būsime per daug mandagūs, pradėsime gyventi ne savo gyvenimą. Siūlau kurti harmoningą santykį, kai esame geri patys sau ir kartu esame geri su kitais, nesiekdami atitikti kitų žmonių lūkesčių.
– Esate vienas iš miško terapijos specialistų. Kas tai yra?
– Man nepatinka terminas „miško terapija“, aš jam prieštarauju, man labiau patinka terminas „gamtos terapija“. Gamtos terapija yra metodas kurti gydantį ryšį su gamta, kadangi gamta yra visa ko pagrindas.
– Kokio tipo žmonės renkasi podiplomines gamtos terapijos studijas?
– Ateina gydytojai arba psichologai, arba teisininkai, tie, kurie jau turi tam tikrą ryšį su gamta. Studijos užtrunka apie metus, jos yra intensyvios, jose daug informacijos (...) apie mišką, gamtą, kvantinę fiziką, psichoterapiją, sąmoningumą, santykius su žmonėmis ir t. t. Gamta yra terapeutas, o žmonės yra vedliai į jos terapiją, žmonės yra tik tie, kurie atidaro duris. Kai kurie ateina dėl savęs, kai kurie dėl to, nes nori vesti grupes, kurse dažniausiai daugiau vyresnių žmonių, jauniems žmonėms tai dar nėra įdomu.
– Kaip Jūs galvojate, kaip dažnai žmogui reikėtų kvestionuoti savo gyvenimą?
– Man labai nepatinka žodis „reikėtų“, aš sakau, kad mes nieko neprivalome gyvenime ir nieko nereikia, mes tik galime. Galima gyventi puikiai niekada nekeliant sau klausimų, galima gyventi blogai, neužduodant sau klausimų, bet kartais galima gyventi blogai ir dėl to, kad per dažnai sau užduodame klausimus (...). Mano nuomone, nėra universalios gyvenimo prasmės, žmonės turėtų kalbėti tik apie savo gyvenimo prasmę, nėra bendros gyvenimo prasmės, kiekvienas žmogus ją sukuria tiek, kiek jos ieško.
Žmonės, kurie nori gyventi sąmoningą gyvenimą, dažniau užduoda sau klausimus apie prasmę, tačiau tie klausimai nebūna per sunkūs ir ne per dažni.
– Ar pagrindinis klausimas, kurį turime kelti, yra susijęs su mūsų jausmais?
– Klausimai apie jausmus yra klastingi, kartais jaučiamės gerai ar blogai dėl disfukcinių dalykų, todėl geresni klausimai apie vertybes ir prasmę. Kartais mes ieškome prasmės net tada, kai mums skauda, kai bijome. Vertybės yra labai stiprūs įsitikinimai, dėl kurių nebijome nukentėti, dėl to žūsta tūkstančiai žmonių, tačiau vertėtų jas išsigryninti.
– Kaip mes gyvename šiuo metu? Ar mes susitaikėme su nerimu?
– Aš laikausi nuomonės, kad mes Lietuvoje šiuo metu gyvename patį saugiausią, patį geriausią ir klestintį gyvenimą visoje savo istorijoje – niekada dar tokio gyvenimo nebuvo. Labai tikiuosi, kad tai tęsis. Aplinkoje yra daug grėsmių (...), žmonės visuomet gyveno esant prievartai, ligoms ir karams, dabar paprastas žmogus gyvena daug geriau nei anksčiau. Niekas mums nežadėjo absoliučios gerovės, žmogaus smegenys nėra prie to pritaikytos. Man kyla klausimas, kas bus, kai dar labiau sustiprės dirbtinis intelektas.
Aš, kaip neuromokslininkas, tikiu tuo, kad žmonės nebus tokie dar kelis šimtus metų, turime transformuotis į kažką aukštesnio arba grįšime prie destrukcijos ir mesimės atgal.
Viso pokalbio klausykite čia:
