Menininkė ir laidų vedėja Nomeda Marčėnaitė – nesumeluotai atvira, drąsiai žvelgianti tiek į save, tiek į pasaulį. LRT RADIJO laidoje „Genijaus kailyje“ ji susitinka su savo sielos giminaite Frida Kahlo ir atvirai kalba apie kūrybos galią, meilę, moteriškumą bei džiaugsmą būti savimi šiandien. „Mes su Vytu – kaip Boni ir Klaidas“, – šypsosi Nomeda.
– Jeigu galėtum pasirinkti, kokiame istoriniame laikmetyje norėtum būti gimusi?
– Aš esu labai patenkinta, kad gimiau būtent šiuo laikotarpiu. Man labai patinka, kad aš galiu balsuoti, mokytis, ką noriu, kad man nereikia sėdėt virtuvėje su vaikais. Aš esu be proto dėkinga moterims, kurios už tai kovojo, – aš pati esu feministė pačia gražiausia šio žodžio prasme, esu už moteris ir man patinka vyrai, kurie yra už moteris.
Aš esu įsitikinusi, kad kiekviename vyre yra moteris ir kiekvienoje moteryje yra vyras, kai mes galų gale susidraugaujame – man yra gražu.
Man patinka šitas laikmetis, išskyrus tai, kad pasaulis pasviro ant šono. Man būtų be proto įdomu pamatyti tai, kas dar bus. Aš esu labai smalsi ir manęs nė kiek nedomina mamuto medžioti ir vaikščioti susiveržus taliją. Nenorėčiau gyventi net Fridos Kahlo laikotarpyje, nes jis buvo nežmoniškas (...). Šiuo metu galime gana laisvai jaustis savo kailyje.
– Kas tavyje tau labiausiai patinka?
– Laiku paklaustas klausimas. Būdama dvidešimties būčiau sakiusi – niekas, o dabar – viskas. Tai yra darbas, labai rimtas darbas. O jaunystėje netikėjau savo grožiu, nes mano mama nesijautė graži. Tokius dalykus mes gauname iš kitų, mano tėtis sakydavo: „Jaunystėje tavo mama buvo visai nieko“, o aš į ją žiūrėdavau ir nesuprasdavau, apie ką jis šneka, man ji buvo nepaprasto grožio. Girdint tokias kalbas, sunku žiūrėti į veidrodį.
Kažkada norėjau nusišviesinti plaukus, nelabai pavyko, gavausi pablukusi ugniaplaukė. Kai pamačiau save su šviesiais plaukais, pagalvojau, kad atrodau kaip transseksualas, kuriam neišeina būti moterimi – pamačiau visus vyriškus savo bruožus, kurių aš tikrai turiu.
– Ar tavo gyvenime buvo įvykis, kuris nulėmė tolimesnę gyvenimo eigą?
– Visi mano posūkiai man yra labai tinkantys ir patinkantys. Šį rytą pagalvojau – o kas man manyje smagiausia, kas man teikia didžiausią džiaugsmą, be ko negalėčiau gyventi? Aišku, nekalbant apie vaikus, aš negalėčiau gyventi be meno, be dailės. Be rašymo dar galėčiau gyventi, nors išrašau visas savo traumas ir man lengvėja. Tačiau didžiausia mano terapija yra dailė: lipdymas, piešimas, galvoju, kad būtent taip žmonės sugalvojo meditaciją. Tuo pat metu tu nurimsti, tu kvėpuoji. Su savo moterimis taip žaisdavome, pasimatuodavome pulsą prieš piešimo seansą ir po to.
Vienintelis dalykas, kas dar reabilituoja žmoniją, tai yra menas. Tai yra dalykas, kuris kažkiek keičia pasaulį, nors pagal Maslovo [poreikių – LRT] piramidę, menas vis gi yra paskutinėje vietoje, dėl to labai gaila. Aš tą piramidę versčiau į kitą pusę.
– Kas tau yra kūrybiškumas?
– Kūrybiškumas yra gebėjimas veikti nestandartiškai, nestereotipiškai, rasti netipišką sprendimą. Tą mes turime iš prigimties. Mes esame labai kūrybingų žmonių palikuonys, nes jeigu jie nebūtų kūrybingi, mūsų čia nebūtų. Čia mes kalbame ne apie dauginimąsi, čia kalbame apie išgyvenimą.
– Ką beprotiškiausio esi padariusi dėl mylimo žmogaus?
– Aš visuomet darau kažką keisto. Mes per dažnai su Vytu darome nesąmones (...). Mes vienas kitą vadiname „gangu“, mes kaip Boni ir Klaidas, bet ką galėtume vienas dėl kito padaryti. Tik Vytas sako, kad aš chuliganiškai vairuoju, aš mėgstu paerzinti vyrus kelyje, nors mano automobilis neturi jokios galios – mano draugai mano automobilį vadina „gumbeliu“.
Kažkada Vytas davė draugišką patarimą – tu padaryk kažką dėl savęs. Aš dar balansuoju ant vaikystės traumų, tas matosi santykiuose su kitais žmonėmis.
– Kaip manai, kas geriau – ramus ar aistringas gyvenimas?
Man daug labiau patinka dramos, kurias aš susikuriu pati. Aš esu iš tų žmonių, kurie pasirenka artimus žmones ir tada jiems nieko daugiau nereikia. Man būtų per daug komplikuota, man neliktų laiko kūrybai. Man gyvenime pakanka harmonijos, aš džiaugiuosi savo gyvenimu su Vytu, mūsų gyvenimas labai įdomus.
Tačiau aš ir kitiems savo vyrams sakydavau, kad galiu susitaikyti su neištikimybe, jei tai manęs nežemina, tačiau jei jis mane tuo pradės žeminti – man taip netinka. Jei tai mane žemina, tai nebe seksas, tai yra sąskaitų suvedinėjimas.
– Ką tu manai apie atvirus porų santykius?
– Aš manau, kad tai turėtų būti abiem partneriams tinkamas dalykas. Kartais aš tuose santykiuose matau, kad tokie dalykai tenkina tik vieną pusę, turėtų būti bendros taisyklės. Tokiuose santykiuose gali būti tik labai laisvi žmonės ir labai pagiję, tai reikėtų gerai išsiaiškinti.
– Ar tiki, kad egzistuoja poros, kurioms tai tinka?
– Tikiu. Savyje turiu moterį, kuri galėtų tuo patikėti, jeigu mane būtų kitaip auginę, aš būčiau dar laisvesnė. Seksas man niekada neatrodė gėdingas dalykas, kaip ir kūnas. Mano tėvai nuogi vaikščiojo paplūdimyje, jie buvo bohemiški. Jaučiausi patogiai, viskas pasikeitė tik tada, kai atėjau į mokyklą ir visi pradėjo sakyti, kaip svarbu ieškoti kitos obuolio puselės, kuri yra tavo klasėje. Stebuklas, iš viso pasaulio tavo kita obuolio puselė turi būti tavo klasėje.
Viso pokalbio klausykite čia:
