LRT laidos „Čia mano sodas“ vedėja Lina Liubertaitė sako, kad jos sodas nėra tobulas, bet jis ir neturi toks būti – galutinio rezultato čia niekada nepasieksi, tad galima labiau atsipalaiduoti ir žiūrėti į darbus kaip į terapiją. Ji pati po įtemptos darbo dienos neretai traukia į sodą, kur užsiima paprastais darbais ir nurimsta.
– Kai mokėtės mokykloje, turbūt niekaip nebūtumėte patikėjusi, kad vesite televizijos laidą apie sodus?
– Tikrai ne, viskas susiklostė per kitą pusę. Esu baigusi lietuvių kalbos bakalauro ir rinkodaros magistro specialybes. Pradėjau nuo darbo rinkodaros srityje tarptautinėse įmonėse, galvojau, kad savas verslas – tikrai ne man. Vis dėlto situacija pasikeitė, kai išėjau į motinystės atostogas.
Tuo metu persikėlėme į nuosavą namą ir pradėjome kurti savo aplinką. Aiškinausi, ką kieme sodinti ir kaip viską suderinti, bet ta informacija, kurią radau, man netiko ir nelipo. Gavau iš specialistų ir tokių atsakymų: „Tu nesuprasi, tai per daug sudėtinga“, o man norėjosi suprasti.
Taip man kilo mintis pačiai tą poreikį patenkinti ir organizuoti apželdinimo kursus – tokius, į kokius norėčiau eiti pati, būdama užimta, turėdama vaikų, darbą, neturėdama laiko, bet visgi norėdama gauti žinių apie augalų dizainą.
Taigi ėmiausi organizuoti mokymus, taip pat padėjau rašyti tinklaraštį „Geltonas karutis“. Kai turinio kūrimo srityje sustiprėjau, pajutau ir tendencijoms skirto renginio poreikį. Pradėjau organizuoti kasmetę aplinkos dizaino konferenciją „Garden Style“, kuri šį rugpjūtį vyks jau 10-ą kartą, tai didelis ir įkvepiantis renginys.
Be to, tekstais ne viską pavyksta pasakyti taip, kaip norėtųsi, todėl įkūriau „YouTube“ kanalą, kuris pamažu augo ir plėtėsi. Kartais mane pakviesdavo pakomentuoti su sodu susijusių klausimų portalai, radijo ar televizijos laidos. Na, ir kartą po vieno iš tokių interviu mane pakvietė vesti laidą LRT televizijoje – taip ir atsirado „Čia mano sodas“.
Filmuodama laidas mačiau nemažai atvejų, kai sodas išpuoselėtas, na, o namai sujaukti. Supranti, kad tas žmogus grįžęs iš darbo pirmiausia eina ne šluostyti dulkių ar gaminti šeimai vakarienės, o apeina savo sodą, – ir nieko čia blogo, tai kiekvieno asmeninis pasirinkimas.
– Koks buvo tas lemtingas jūsų interviu?
– Tai buvo laida „Beatos virtuvė“ – per patį kovido įkarštį mano namų terasoje parengėme kelis reportažus apie augalų sodinimą į vazonus. Vėliau laidos prodiuserė pasiūlė man pabandyti kurti visą sodams skirtą laidą. Atsakiau, kad pabandyti verta, nes Lietuvoje sodininkų tikrai daug, o LRT jiems skirtos laidos tuo metu neturėjo. Dabar yra nufilmuoti jau 4 sezonai.
Šią laidą laikau savo misija – noriu kalbėti apie sodus taip, kad patarimai būtų aiškūs, o žmonės suprastų, kad sodininkavimas – tai ne tik močiučių veikla, o įdomus, net azartiškas užsiėmimas, kuris kartu yra ir terapija, ir dar galinti atnešti naudos.
– Koks dabar, įgijus tiek patirties, yra jūsų pačios sodas?
– Mano pačios sklypui dėmesio vis pritrūksta. Be to, tikri sodininkai entuziastai su pirmąja saule puola prie darbų, o aš puolu prie mokymų organizavimo, mat žmonės tuo metu jais labiausiai ir domisi, o ir laidoms siužetus tuo metu tinka filmuoti.
Na, bet aš laikausi filosofijos, kad sodas neturi būti tobulas, tai yra nuolat besikeičianti erdvė. Dažna naujakurių klaida – jie tikisi, kad investuos lėšų, pasisodins augalų, pasidarys terasą, susidės betonines trinkeles – ir viskas taip ir bus. Bet vis atsiras naujų idėjų ir poreikių, tai yra normalu.
– O ką konkrečiau jūs savo sode mėgstate auginti, mieliau renkatės gėles, daržoves ar vaismedžius?
– Man labai rūpi pomidorai, auginu ir braškes, kita vertus, mane domina ir dekoratyviniai augalai.
Kai kurie aplinkos dizaineriai sako, kad mažame sklype reikėtų auginti augalus, kurie žydėtų ar būtų dekoratyvūs kuo ilgiau, nes vienas augalas turėtų „atidirbti“ ilgesnį laiką. Visgi mano atveju ši teorija nepasitvirtino. Man kaip tik patinka augalai, kurie žydi trumpai, nes dėl to tu gali gerai pajusti metų virsmą. Kad ir tos pačios forsitijos, kurios pražysta ryškiai geltonais žiedais ankstyvą pavasarį, – tai trumpas, bet efektingas pavasario šauksmas. Taip pat ir sakuros, alyvos.
Arba dekoratyvinė obelis, kurią auginu savo kieme, – man labai patinka tas jausmas, kai žinau, kad ji tikrai žydės, ir to laukiu... Kai tas augalas pražysta, džiaugiesi juo penkis kartus labiau, nei tuo, kuris žydi kelis mėnesius be sustojimo. Na, o kai žydėjimas pasibaigia, tu neliūdi – žiūri į augalą su dėkingumu, kad jis tą jausmą padovanojo, ir ramiai lauki kitų metų.
Bent jau man tas trumpas blyksnis sode labai svarbus.
– Jaučiasi, kad tą obelį tikrai mylite, o apie ką dar norisi kalbėti su meile?
– Jau minėjau pomidorus – esu tikra jų gerbėja. Tai – jungtinis mano ir mano tėvų projektas: kasmet kartu išsirenkame temą, kokius pomidorus norime auginti. Vienais metais rinkomės tik veislinius, o ne hibridinius, kitais – skyrėme dėmesį kuo didesnei spalvų įvairovei. Šiemet, pastebėję, kad daug įdomių pomidorų veislių galime įsigyti iš kitų augintojų, bet jomis neprekiaujama parduotuvėse, rinkomės priešingai – tik parduotuvinių sėklų asortimentą.
Kasmet auginu bent 20 veislių pomidorus, būtinai įvairių spalvų, didelius ir mažučius. Yra tokių, kurių laukiu pačių pirmųjų, turiu ir tokių, kurie išsilaiko kone per visą žiemą.
Mano favoritai – dideli mėsingi pomidorai, kuriuose ne per daug sulčių ir sėklų, minkštimas sviestinis, jie mėsingi ir tirpstantys burnoje. Tokių veislių yra nemažai, tai „Jaučio širdies“ veislės tipo pomidorai, pavyzdžiui, veislė „Ananas“ – viena ankstyvesnių, o vaisiai – geltoni.
– Bet kai norisi ir pomidorų, ir braškių, ir apie pavasarį pranešančių dekoratyvinių augalų, ar jums nekyla dilemų dėl to, kaip viską sutalpinti viename sklype?
– Išties sklypo planavimo klausimas aktualus daugeliui, pradžioje ir pati su tuo susidūriau – tu nežinai, kiek erdvės palikti dekoratyviniams augalams, kiek skirti daržui. Kai vaikai maži, reikia ir smėlio dėžės, ir žaidimų aikštelės, norisi ir serbentuko, kad vaikas galėtų nusiskinti uogytę.
Nemažai žmonių sako, kad daržo nereikia, kiti atvirkščiai – jo nori, o paskui visgi supranta, kad apsiėmė nuveikti per daug.
Aš dabar kaip tik stengiuosi mažinti lysvių skaičių, nes keičiasi viso sklypo koncepcija – pernai įsirengėme sporto kampelį su treniruokliais, o tam irgi reikia vietos.
Taigi erdvė nuolat evoliucionuoja ir keičiasi, tik visiems patarčiau turėti sklypo planą (galima jį pasirengti ir patiems). Nebūtina jo laikytis labai preciziškai, bet jeigu žinai, ko iš esmės nori, bus paprasčiau įgyvendinti pokyčius.
– Turbūt būna ir taip, kad filmuodama laidą labai užsinorite kokio nors įdomaus augalo...
– Tikrai būna, man rodos, pradedantiesiems pats sunkiausias dalykas – grėsmė pasimesti idėjų gausoje. Pamatęs gražų rytietiško stiliaus sodą gali užsinorėti jam būdingų augalų, takelių ar dekoro elementų, pamatęs gražų natūralistinio stiliaus sodą užsinori miskantų ar lendrūnų, o minimalistinis šiuolaikiškas kiemas taip pat atrodo gera idėja. Jau nekalbu apie pavienius augalus ir jų derinius, kurių taip pat norisi čia ir dabar.
Bėda ta, jog sklype visgi rekomenduojama išlaikyti vientisą stilistiką tam, kad jis atrodytų harmoningai, – ir labai sunku save apriboti.
Aš jau nebeskubu taip, kaip dariau, kai buvau naujakurė. Tam, kad sklype išliktų harmonija, stengiuosi augalus atkartoti. Tarkim, jei pasisodinu šilinių šalavijų ir matau, kad jie mano kieme puikiai auga, tai yra ženklas, kad galima jų įsigyti daugiau (ar po kurio laiko pasidauginti) ir pasodinti jų skirtingose sklypo vietose. Net jei visa kita sklype bus nesąmonė, tie šiliniai šalavijai skirtingose vietose bus vienas harmonijos įnešantis vardiklis.
O jei koks augalas mano sklype atrodys nelaimingas, sergantis, tai jo tikrai nedauginsiu ir nesijaudinsiu, jei jis po kurios žiemos neatsigaus.
– Tad jūs sugebate, apsilankiusi kokioje mugėje, be reikalo neprisipirkti augalų, kurie atrodo labai gražūs?
– Galvodama apie naują augalą dabar aš visada apsvarstau, kur jį pasodinsiu ir ar jis ten derės. Penki nauji augalai, sugrūsti vienoje vietoje, gali nebeatrodyti gražiai – kartais geriausiai atrodo vienas išraiškingas augalas tinkamame fone, o kitiems žalumynams telieka tylėti, kol reikšis tas gražuolis.
Mano auksinis patarimas tiems, kurie nori eiti į muges, bet neprisipirkti to, ko nereikia, būtų toks: jeigu nežinai, ko tiksliai tau reikia, bet labai nori patenkinti savo pirkimo poreikį, – gali įsigyti vienmečių gėlių. Joms tikrai atsiras vietos, kad ir vazone prie įėjimo, balkone ar terasoje. Vienmečiai augalai – tai ne medelis, kuris galiausiai pasieks 15 metrų aukštį.
– O kokios temos labiausiai domina jūsų laidos „Čia mano sodas“ žiūrovus ar tinklaraščio skaitytojus?
– Viena iš tokių temų – tie patys pomidorai, jie lietuviams labai svarbūs, daugelis juos augina. Pomidorai – kantrūs augalai, jie apdovanoja vaisiais ir tuos, kurie jiems neskiria tiek dėmesio, kiek reikėtų. O tas apdovanojimas labai kvapnus ir skanus.
Kita populiari tema – šiuolaikinis natūralistinis apželdinimas. Ši tema atsirado prieš gerą dešimtmetį, ji siejama su ekologiniu judėjimu, o populiari yra dėl to, kad skatina rinktis atsparius, nereiklius augalus.
Anksčiau buvo madinga auginti lepius dekoratyvinius augalus, kuriuos tekdavo daug tręšti ir purkšti nuo kenkėjų, tad tikrai buvo darbo. O dabar vis daugiau kalbame apie tai, kad sodas nereikalauja vergovės – jis gali gerai atrodyti, būti draugiškas gamtai ir neatimti per daug tavo resursų. Ne veltui dabar kiemuose ir viešosiose erdvėse matome vis daugiau smilgų, smulkių žiedelių ir paprastų augalų bangavimo gražiai atrodančiose jų grupėse.
– Sakote, kad natūralistinis apželdinimas atima mažiau resursų. Bet ar apskritai įmanoma žmogui, dirbančiam visą dieną, auginančiam vaikus, tvarkančiam namus, pačiam dar ir tinkamai pasirūpinti savo sodu ir daržu?
– Tikrai įmanoma, tai priklauso nuo žmogaus prioritetų pasirinkimo. Filmuodama laidas mačiau nemažai atvejų, kai sodas išpuoselėtas, na, o namai sujaukti. Supranti, kad tas žmogus grįžęs iš darbo pirmiausia eina ne šluostyti dulkių ar gaminti šeimai vakarienės, o apeina savo sodą, – ir nieko čia blogo, tai kiekvieno asmeninis pasirinkimas.
Kai kurie su vaikais sode leidžia ir vakarus, ir savaitgalius. Ir tai jų gyvenimo būdas. Na, o kitam darbas sode – tai prievartinė veikla, kurią reikia atlikti. Tas pats vejos šienavimas vienam yra darbas, kuris atliekamas sukandus dantis, o kitam tai laikas sau, kai išburzgi visus per savaitę susikaupusius rūpesčius, iškart matai gražų savo darbo rezultatą ir jautiesi patenkintas.
Ir aš po „Garden Style“ konferencijos tuojau einu į sodą daryti paprastų darbų, kad ir ravėti – po didelės įtampos tai man būna gera terapija.
