„Įkvėpimas ir gyvenimo meilė ateina tada, kai jos neieškai“, – įsitikinusi Akvilė Kavaliauskaitė. Rašytoja, laidų kūrėja ir užkietėjusi gyvenimo nuotykių ieškotoja dalijasi savo brangiausiais gyvenimo sentimentais – pasakoja apie vestuves Trakuose, neišsipildžiusias svajones saulėtoje Maljorkoje ir geras istorijas.
– Kodėl Trakai tau kelia sentimentus?
– Trakuose pirmą kartą įbridau į ežerą. Trakuose tuokiausi – tai buvo juokinga istorija. Mes su vyru būtinai norėjome susituokti sausio 4 dieną, nes tai yra simbolinė mums diena. Tą dieną, prieš 10 metų, prasidėjo mūsų romantinė pažintis. Būtent tą dieną nedirbo Vilniaus santuokų rūmai, bet mes nenorėjome paleisti sumanymo. Pasižiūrėjome, kad dirba Trakų santuokų rūmai, pagalvojome – ir gerai. Daug kas sakė, kad tik mes taip galime.
Šarūnas yra operatorius, esame dirbę panašioje srityje. Prieš tai esame prasilenkę darbiniais klausimais, bet tik prasilenkę. Tai buvo įdomi diena, tik praėję Naujieji metai, kuriuos praleidau siaubingai sirgdama gripu. Aš išėjau iš namų, nes kažkur Filipinuose kažkas nusigrynino iš manęs labai daug pinigų. Išmušta prakaito išsiruošiau į banką. Tarpduryje Šarūnas sako – prastai atrodai. Grįžusi iš banko dar nusprendžiau su juo pasikalbėti ir dabar tas pokalbis jau trunka 11 metų.
– Ar jūsų vestuvių šventė jums praėjo kaip nuotykis?
– Nežinau, ar nuotykis, tai buvo keista logistinė nesąmonė. Tačiau santuokų rūmų ponios mus priėmė labai mielai, atvažiavo visi draugai. Jeigu darai vestuves vasarą, turi melstis ir keiktis, kad tik būtų gera oras. Kai darai vestuves sausio mėnesį, tau jokio skirtumo, koks oras, tu supranti, kad oras bus blogiausias, koks tik gali būti.
– Ar dabar sugrįžtate aplankyti kasmet savo tuoktuvių vietos?
– Aišku, kad ne. Mes kiekvieną sausio ketvirtą švenčiame taip, kaip mums išeina – kartais skrendame kažkur, kartais neskrendame, kartais einame į restoraną, kartais prabūname namuose, būna visaip, bet į Trakus niekada negrįžtame.
– Ką tau gyvenime reiškia meilė?
– Meilė mano gyvenime yra labai svarbi, aš nežinau, kas yra svarbiau. Pastebėjau, kad su metais, maždaug virš 30-ies, manyje tos meilės vis daugiau. Meilės viskam. Aš galiu mylėti savo seną draugę nieko iš jos nereikalaudama, nieko jos neprašydama, nepriekaištaudama, kad nesusitinkame. Tiesiog galiu ją mylėti ir leisti jai ramiai gyventi be jokio reikalavimo sau. Meilė manyje skleidžiasi, ypač tiems dalykams, kurie yra išlaikyti per ilgesnį laiką.
– Kokia yra tavo odė meilei?
– Aš esu gimusi vasario 14 dieną, ar tai nėra didžiausia odė meilei?
– Kada kūrėjui ateina įkvėpimas?
– Įkvėpimai ir ypatingos patirtys, kurios tavyje įžiebia norą kažką užrašyti ar kažką sukurti, ateina tau jų neieškant. Kuo labiau jų ieškosi, tuo labiau jų nerasi. Įkvėpimas ateina tada, kai užmiršti, kad jo ieškai, kaip ir gyvenimo meilė. Kai viską pamiršti, kai darai kažką kito, pamatai, kad kažkas į tave pasibeldžia ir nejučiomis pradedi traukti užrašų knygutę.
– Ar nuotykius ir patyrimus visgi galima susiplanuoti?
– Jeigu tu žinai, kad neišeisi iš kambario, tai tikrai nieko neatsitiks. Bet dauguma žmonių išeina iš kambario ir patiria daugybę išgyvenimų, gyvenimiškų staigmenų, tiesiog vieni jas fiksuoja ir apmąsto, o kiti paleidžia – jos ateina ir praeina.
Aš esu žmogus, kuris mėgsta nuotykius. Jei pamatau galimybę nuotykiui, aš esu žmogus, kuris sako – „darom“. Labai gerai prisimenu vieną E. Hemingvėjaus frazę: „Koks būtų įdomus pasaulis, jeigu žmonės, girti prisikalbėję apie dalykus, iš tikrųjų juos padarytų“. Aš esu iš tų žmonių, kuris sako, kad geriau padaryti nei nepadaryti.
Pirmas mano keistas sprendimas buvo 23-ejų metų mesti savo puikų darbą, kuris atitiko mano profesiją ir išvažiuoti į Maljorką būti dainininke baruose. Aš jaučiau, kad jei dabar nepadarysiu tokios nesąmonės, tai daugiau tokios progos nebeturėsiu.
Aišku, pinigai baigėsi greitai – norėjau būti dainininke, tapau dažytoja jachtoje. Su labai mažai pinigų stovėjau kelyje su visa manta, su kuria emigravau, sąskaitoje turėjau tik keliems skambučiams, bet net neturėjau kelių žmonių, kurių galėčiau paprašyti pagalbos.
Darydamas tokius dalykus tu pasitikrini kraštus, jie praplečia tavo akiratį. Dabar, kurdama laidą „(Ne)emigrantai“, aš suprantu tuos žmones. Suprantu, ką reiškia gulėti tobulame, saulėtame paplūdimyje, kai tu taip ilgiesi namų, kad gali numirti ir tau niekas niekada to neatstos.
– Ar tu esi žmonių žmogus?
– Kiekvienas galvoja apie save, bent kažkiek. Aš dažnai galvoju apie save. Aš esu iš tų žmonių, kuris nuolatos sprendžia kokią nors problemą, kažką planuoja, todėl dažnai dėmesys būna nukreiptas į mane, nes „Akvilė rašo knygą“. Mano vyras dažnai sako: „Kvaili patys išplauks, o genijams reikia padėti.“
Bendravime aš niekada nebuvau žmogus, kuriam turi būti nutiestas kilimas. Kartais po susitikimo su drauge suprantu, kad apie save kalbėjau tris valandas. Kartais taip būna, aš nesu tobulybė, negaliu sakyti, kad esu visų petys išsiverkti, niekada nieko neįžeidžiu. Žinau, kaip turėtų būti, bet ar mes visi darome taip, kaip turi būti? Toks gyvenimas yra nuolatinėje įtampoje ir nuolatiniame galvojime.
– Ar tu esi atviras žmogus?
– Yra dalykų, kurių plačioji visuomenė iš manęs nesužinos niekada, ir tokių yra nemažai. Kodėl – nes niekam nėra įdomu, niekam neįdomu, kaip tu jautiesi, ir su tuo reikia susitaikyti. Turėti mažesnį ratą žmonių, kuriems aš esu įdomi, bet būti jiems įdomi dėl to, kad kuriu, dėl to, ką pasakoju, dėl to, kad kažkur keliauju, yra geriau. Man geriau, jei mano knygą skaitys 1000 sąmoningų žmonių nei tūkstančiai žmonių, kuriems nereikia literatūros.
– Kas tau yra gera istorija?
– Gera istorija yra ta, dėl kurios grįždama namo taip greitai bėgi laiptais ir net į tualetą neužeini, kad tik kuo greičiau ją papasakotum vyrui. Tai yra gera istorija, kur sakai: „Palauk, dabar turiu tau pasakyti.“ Kiekvienam žmogui atsitinka tokių dalykų.
Man kažkada yra nutikusi labai gera istorija. Grįžau namo, pasakojau vyrui, pareflektavome, atslūgo adrenalinas ir tada sakau: „Pamiršau pasakyti, šiandien sudaužiau mūsų automobilį.“ Tai yra gera istorija.
Viso pokalbio klausykite čia:
