„Prisipažinsiu – apie „Euroviziją“ manifestavau nuo 2018-ųjų“, – LRT.lt sako šviesų dailininkas Paulius Varonenka, prisidėjęs prie eurovizinio „Katarsio“ pasirodymo. Bazelyje jis turbūt anksčiausiai nubundantis lietuvių delegacijos narys, prieš repeticijas dar spėjantis valandą pabėgioti ir vienintelis nubėgęs iki šalia esančių Vokietijos ir Prancūzijos. Tiesa, tai Pauliui nedidelis iššūkis, mat yra patyręs dar ne tokių nuotykių – jis yra per mėnesį numynęs 1000 km Kosta Rikoje ar tranzavęs Maroke ir kaip pats sako, atrodo, kad dar nespėjęs grįžti iš vieno nuotykio, jau galvoja apie kitą.
– Jau antrą savaitę su Lietuvos eurovizine delegacija leidžiate Bazelyje, papasakokite skaitytojams, kokios pareigos jums čia patikėtos.
– Paprastai tariant, atvykau čia tam, kad padėčiau sukurti scenoje ir televizoriuje matomą pasirodymo vaizdą. Dirbu kartu su režisieriumi Povilu Varvuoliu ir vizualizacijų kūrėju Ignu Blažiu, mano užduotis – sukurti vizualizacijas papildantį šviesų dizainą ir pagražinti tai, ką žiūrovas pamato ekrane.
Kadangi „Katarsio“ daina leidžia kurti minimalizmą, grupės pasirodyme to ir siekėme, norėjome išvengti įvairių „mirguliankų“ ir pompastikos. Pradėjome nuo ramaus, neapkrauto vaizdo, pereinančio prie intensyvesnio apšvietimo ir kulminacijos, kai chaosas pradeda kurtis iš šviesų ir vizualizacijų.
– Nuskambėjo pirmasis pusfinalis, galėjote išvysti antrojo generalinę repeticiją, ar pavyko pasiklausyti dainų, ar dėmesys labiau krypo į vaizdą scenoje, šviesas?
– Kaip režisierius negali paprastai žiūrėti filmo, taip aš nei televizoriuje, nei koncertuose negaliu nematyti bendro vaizdo. Susigadinu sau pramogą, bet man labai įdomu. O patirtis „Eurovizijoje“ iš esmės labai praplečia sąmonę, bendrą matymą ir galimybes.
Čia, vienoje didžiausių scenų, galima išvysti tai, ko kasdien nepamatysi Lietuvoje, bet sugrįžęs galėsi perkelti ant lietuviškos scenos. Pagauna toks įkvėpimas, kad, rodos, net rankos niežti – vieną dieną grįžęs iš arenos tiesiog sėdau braižyti naujos scenografijos. (Nusijuokia.)
Maža to, būdamas Bazelyje sutikau vieną iš socialiniuose tinkluose sekamų apšvietėjų. Jis atvyko su slovėnų delegacija, apsistojusia tame pačiame viešbutyje, kaip ir mes. Vieną rytą prie jo priėjau ir pasakiau, kad jį seku ir kad yra mano įkvėpėjas, taigi sutarėme vėliau susitikti. Labai smagiai pasikalbėjome, susibičiuliavau su visa slovėnų komanda. Džiugina tokios netikėtos pažintys ir besimezgantys kontaktai. Esu dėkingas grupei ir komandai, sukūrusiai progą man čia dalyvauti. Prisipažinsiu – apie „Euroviziją“ manifestavau nuo 2018-ųjų.
Šioje srityje esu jau devynerius metus ir ne viskas buvo tik rožėmis klota – netrūko ir pakilimų, ir nusileidimų. Buvo laikas, kai norėjau atsitraukti – per karantiną pradėjau aktyviai filmuoti, montuoti, prodiusuoti, dirbau su kemperiais, programavau. Sugrįžau 2021-aisiais, kai po karantino „Solo Ansamblis“ surengė koncertą Lukiškių kalėjime. Tuo metu tai buvo tarsi ženklas, nes po ilgo laiko tas koncertas tapo prioritetu. Po poros metų susipažinau ir su „Katarsiu“. Taip vėl savo profesijoje įgavau pagreitį. Matyt, tai daryti buvo sielos šauksmas, todėl esu dėkingas sau, kad nesustojau. Buvimas Bazelyje parodo, kad mano kuriamas menas nelieka nepastebėtas ir einu geru keliu.
Įsitikinau, kad jei ko nors labai labai nori, tai tikrai nutiks. Nežinia kada, bet nuosekliai dirbant, viskas nutinka. Visiems linkiu nenustoti tikėti tuo, ką daro, judėti savo kryptimi ir viskas bus gerai.
– Turbūt beveik per dešimtmetį šioje srityje spėjote padirbėti ir su kitais šalies atlikėjais. Galbūt net su visais...
– Bent jau su didžiąja dalimi. (Šypteli.) Ne su visais tiesiogiai, bet kadangi dirbu su įvairiais renginiais ir koncertais, vienaip ar kitaip teko padirbėti su maždaug 90 procentų mums žinomų atlikėjų.
– Bazelyje neretai vaikštinėjate su kamera rankose – kuriate vlogus, kuriuose pasakojate apie savo darbo užkulisius. Kaip sumanėte dalytis savo patirtimis?
– Aštuonetą metų dirbau laisvai samdomu apšvietėju, tačiau maždaug prieš metus supratau, kad, norėdamas nueiti toliau, vienas nieko nepadarysiu, taigi susibūrėme į komandą. Kadangi su kolega Edvardu sekėme jutubo kanalą, kuriame šviesų dailininkas iš JAV dalijosi savo kasdienybe, pagalvojome, kad ir mes turime, ką papasakoti bei parodyti, galbūt žmonėms bus įdomu. Taip atsirado mūsų kanalas „Faders UP“.
Iš pradžių tai darėme dėl savęs, norėdami kelti sau iššūkį. Pirmuosiuose įrašuose jaučiamas tam tikras nenatūralumas, nejaukumas, bet su laiku įsivažiavome, atsirado laisvumas. Džiugina, kad ir žmonėms tai įdomu.
– Neabejoju, kad skaitytojams Lietuvoje smalsu ne tik, ką čia dirbate, bet ir ką veikiate laisvu laiku. Jūs – vienintelis delegacijos narys, kuris per šias porą savaičių spėjo pabūti ir Šveicarijoje, ir šalia esančiose Vokietijoje bei Prancūzijoje.
– Iš tiesų Bazelis yra vienintelis Šveicarijos miestas, kuriame esu buvęs anksčiau, tad žinodamas, kad jis praktiškai yra trijų valstybių sankirtoje, pagalvojau, kad būtų smagu per vieną dieną nubėgti per jas visas. Pirmąją dieną nepavyko, bet antrąją susidėliojau 11 km maršrutą ir tikslą įgyvendinau. Bėgau labai gražiu taku palei upę, perbėgau Vokietiją ir Prancūziją jungiantį tiltą, pamačiau Huningue miestelį.
Beje, įamžinau gražių vaizdų, nes savo bėgimo ritualą kaskart filmuoju. Pradėjęs bėgioti taip buvau sutaręs su koučere. Tai buvo tarsi atskaitomybė prieš ją, o vėliau įpratau ir nebegaliu nefilmuoti.
– Koučerė, bėgiojimas – papasakokite daugiau...
– Turbūt santuoka pakeitė mano požiūrį. Pradėjau galvoti, kokių įsisenėjusių elgesio šablonų turiu, kur dėl to esu ir kas būtų, jei kažką pakeisčiau. Norėjosi sužinoti, kas išeis iš to, jei sąmoningai, perlipdamas per save, pabandysiu padaryti kitaip nei man būdinga. Savianalizė prasidėjo su bėgiojimu.
Beveik prieš metus su gyvenimo trenere nusprendėme, kad valandą per dieną turiu skirti sau. Kadangi mėgau bėgioti, ji pasiūlė tą laiką išnaudoti būtent taip. Iš pradžių pačiam buvo keista, tarsi nenatūralu, bet po truputį tai tapo būdu sąmoningai keisti įpročius.
Jau per pirmuosius metus turėjau labai įdomią vidinę kelionę, daug apie save sužinojau, išmokau įvairių pamokų. Labai įdomus procesas. Iš tiesų nuolat, be perstojo darydamas tam tikrus dalykus, pradedi apie save nemažai suprasti. Neužtektų laiko papasakoti, kokį darbą su savimi nuveikiau, bet įsitikinau, kad ne šiaip sau disciplinuoti žmonės dalijasi motyvuojančiomis istorijomis, kylančiomis iš to, ką jie daro kiekvieną dieną.
Dabar bėgimas man jau tapo tokiu pačiu įpročiu, kaip valytis dantis. Nepabėgioti man jau yra sunkiau, nei pabėgioti. Net ir tomis dienomis, kai atrodo, kad esu pavargęs ir visiškai neturiu jėgų, vis tiek atsikeliu apie 6 val., kad galėčiau bėgdamas valandą pabūti su savimi. Yra buvę, kad dėl to prieš skrydį lėktuvu atsikėliau ir 2 val. nakties. (Nusijuokia.)
– Panašu, kad mėgstate mesti sau iššūkių. Socialiniai tinklai išduoda, kad nevengiate įvairių avantiūrų, kaip, pavyzdžiui, numinti tūkstantį kilometrų Kosta Rikoje...
– „Viskas įskaičiuota“ kelionės – ne man, visada buvau ganėtinai aktyvus ir labiau mėgau aštresnius pojūčius. Kai prieš metus bičiulis Pijus parašė: „Gal keliaujam?“, ilgai negalvodamas sutikau – turbūt tuo metu man kaip tik to ir reikėjo. Per 15 minučių išsirinkome kelionės datą ir kryptį – sumanėme per 30 dienų dviračiais įveikti 1000 km Kosta Rikoje. Maža to, pagalvojome, kad būtų įdomiau, jei dviračius iš Lietuvos siųstumės visiškai išrinktus ir vietoje turėtume surinkti nuo nulio. Ir tai buvo tik viena iš daugelio pamokų, kurias išmokome toje kelionėje.
Nuotykio pridėjo ir tai, kad jau pirmąją savaitę lėkdamas nuo kalno nusikritau nuo dviračio. Gydytojai davė nuskausminamųjų ir pasakė, kad tris savaites turiu ilsėtis. Aišku, nepaklausiau. Nors bičiulis į mane žiūrėjo kreivai, nepripažinau sau, kad skauda ir toliau myniau, kol nukeliavome numatytą atstumą. Lengva nebuvo. Sugrįžus į Lietuvą man vis dar skaudėjo, su turima informacija pasikonsultavus su bičiuliu gydytoju galimai kelionėje myniau su skilusiu šonkauliu.
Iš tiesų komfortas diskomforte yra varančioji jėga. Esu tikras, kad tobulėti galima tik išėjus iš komforto zonos. Tai labai sąmoningai pajunti, kai reikia susirasti, kur miegoti ar sugalvoti, kaip elgtis tam tikrose situacijose. Sprogo padanga, kažkas sulūžo, nutrūko grandinė – čia pat reikia kažkaip susitvarkyti. Visiškas diskomfortas labai įdomus, žinoma, Kosta Rikoje nekankinome savęs ir leidome pailsėti ir kartais pamiegoti hosteliuose, nors ir tai (prie 36 laipsnių karščio) nebūdavo labai patogu. Nepaisant visko, buvo įspūdinga kelionė.
– Yra buvę ir daugiau panašių kelionių?
– Viena įdomesnių buvo Maroke – su jau minėtu bičiuliu 10 dienų praleidome tranzuodami. Tiek visko nutiko. Jau pirmą ar antrą dieną pametėme ganėtinai vertingą kamerą, su kuria norėjome įamžinti savo kelionę. Po to, poilsiaujant dykumoje, užklupo dykumų audra, palapinę užnešė smėliu, negalėjome miegoti. Tranzuodami toliau, patekome į liūtį, stipriausią Maroke per 20-metį. Visus kelius nuplovė, taip pat ir vienintelį mūsų kelią į oro uostą, niekas nevažiavo. Iki tos vietos, kur keliai buvo pravažiuojami, – 50 km, kuriuos pasiryžome įveikti pėsčiomis.
Laimė, ties 30 km mus paėmė jauni vaikinai, pamėtėję ten, kur reikia. Kadangi supratome, kad dar turime laiko, spėjome nutranzuoti iki vietos, kur buvo filmuojami „Sostų karai“. Ir čia paminėjau tik pačius ryškiausius epizodus – toje kelionėje nuotykis sekė nuotykį. Nors ne visos patirtys tuo metu mums atrodė labai malonios, per laiką jos virto smagiais prisiminimais.
– Galbūt mintyse sukasi ir dar kokia nors kelionė?
– Iškart po „Eurovizijos“ su draugu ketiname nueiti taką aplink Vilnių. Iš tiesų prieš porą metų esu nužygiavęs 100 km žygį nuo Liepojos iki Lietuvos pasienio ir atgal. (Nors Prieš savaitę buvau nubėgęs maratoną). Beje, maniau, kad nueiti 100 km bus lengviau nei maratonas, tačiau klydau – tai buvo vienas sunkesnių dienos žygių, kuriuose esu buvęs.
– Ką jums duoda tokios patirtys? Taip norite paįvairinti kasdienybę ar patikrinti savo ribas?
– Pasąmonėje vis pagalvoju – jei galiu tiek, kiek dar galiu, kur ta riba? Kiekvienu tokiu iššūkiu išbandau save ir jei pavyksta, būna šventė. Ir, rodos, nespėju sugrįžti iš vieno nuotykio, jau galvoju, apie kitą, norisi sužinoti, ką dar galiu.
