Televizijos ir radijo laidų vedėja, knygų autorė Lavija Šurnaitė savo profesinę karjerą televizijoje pradėjo kaip „orų mergaitė“. Šiandien jos žurnalistinis kelias tęsiasi jau daugiau nei dešimtmetį, o jame – šimtai pašnekovų, mokančių ją gyvenimo paslapčių kiekvieną dieną.
LRT.lt laidoje „Sentimentai“ L. Šurnaitė sako, jog žurnalistika šiandien ne tik jos veikla, bet ir gyvenimas, kuri moko laimės ieškoti kasdienėse akimirkose.
– Ką dabar išgyveni praeidama pro žurnalistikos institutą?
– Norą juoktis. Kai eidavau iki šito pastato, nežinodavau, kaip praeis mano diena. Ar daugiu laiko praleisi čia, ar nueisi į pilies gatvėje esančią kavinę ir ten kitais būdais pažinsi pasaulį.
Besimokydama žurnalistikos aš jaučiau visišką laisvę, kad galiu kurti, klysti, bet niekas dėl to neteis. Žurnalistika kaip terminas yra be galo platus, aš viena savo veikla jo negaliu aprėpti. Kai galvojame apie žurnalistiką, tikriausiai pirma galvojame apie žinias, publicistiką, tiriamąją žurnalistiką. Aš niekada savęs nemačiau būtent tokioje žurnalistikos formoje, man norėjosi kūrybiškesnės ir laisvesnės pusės, bet žurnalistika tai tikrai gali suteikti. Tau nebūtina būti skubančiu ir lekiančiu žurnalistu. Tai yra puiku, tačiau tai prieštarauja mano prigimčiai.
– Ką reiškia tavo vardas – Lavija?
– Mano vardas, kaip ir balsas, yra savotiška vizitinė kortelė, man pavardės sakyti nereikia. Tai suvokiau sąmoningame amžiuje. Mokantis žurnalistikos, man ir mano kursiokei patiko vienas vaikinas. Kartą jam paskambinome, ji prisistatė savo vardu, bet jis jos neatpažino. Ji pridėjo, kad jos draugė vardu Lavija – jis iškart prisiminė. Tada supratau, kad mano vardas yra ginklas, jame yra galios, galiu juo naudotis.
Lavija yra tėčio sugalvotas vardas. Jis – meniškos sielos žmogus, užaugęs su muzika, mylėjo britų roką, buvau priversta su juo klausyti kartu. „Love you“ jam skambėjo kaip Lavija.
– Ką tu atsineši iš savo profesijos?
– „Gyvenimo citrinos“ skaičiuoja 220 interviu, iš jų aš galiu išsirinkti begalę, kai man tekdavo sėdėti įsitempusiai ir klausyti sunkių istorijų. Iš tų žmonių tu pasisemi, iš „Gyvenimo citrinų“ aš gavau daugiausia emocinio užtaiso, tvirtybės ir įkvėpimo.
Per pirmąsias karo Ukrainoje metines aš kalbinau ukrainietę, kurios vyras tą pačią dieną išėjo į karą. Mes kalbėjome, kaip ji jautėsi, kai jie nesikalbėjo beveik metus, paskambindavo jai tik tada, kai jam buvo leidžiama. Susitikome dar po vienerių metų, per antrąsias metines ir kalbėjome apie tai, kaip jo nebėra, jis žuvo. Tada aš nežinojau, kaip man suformuluoti kitą sakinį, o ji buvo rami. Šios patirtys yra didžiulė dovana.
Man įdomu kalbinti nežinomus žmones, nes ir jiems tai yra įdomu. Jie tai dažnai daro pirmą kartą, be galo nuoširdžiai, be jokios pozos – tai yra esmė. Mūsų žymūs žmonės taip pat yra puikūs, tačiau žmonės, kurie su viešuma susiduria mažiau, jie ateina su dideliu noru, o ne todėl, kad reikia.
– Kaip jautiesi, kai kalbina tave?
– Dabar tai vyksta žymiai rečiau, nes aš turiu vidinę laisvę dažnai sakyti „ne“, nenoriu ir neinu. Tai atsirado iš ilgos patirties ir buvimo viešumoje. Kai viskas prasidėjo, man buvo 19 metų, televizijoje atsiradau kaip „orų mergaitė“ – tokia buvau žurnalistė. Aš mokiausi pirmame kurse, tuo metu dar skambėjo laikraščiai, mes viską sužinodavome iš jų. Mano tuometis draugas pastebėjo kvietimą eiti į televiziją – taip ir nuėjau, virš 80 merginų dalyvavo konkurse. Atrinko mus dvi ir pradėjome darbuotis tuose ypatinguose koridoriuose.
Tuo metu, tiems žmonėms, kuriuos laikiau autoritetais, paprastai galėdavau sakyti „laba diena“.
– Kada pastebėjai, kad žmonės tave atpažįsta?
– Viskas prasidėjo per „Labą rytą“. Tai buvo didžiulis šuolis, prie kurio man reikėjo priprasti, man reikėjo susivokti. Atsimenu kavinėje ar naktiniame klube prie manęs priėjo Rimas Šapauskas, mes nebuvome pažįstami, ir sakė: „Tu esi mūsų šeimos narys, mes atsikeliame rytais su puodeliu kavos ir sakome tau „labas, Lavija“. Tada supratau, kad per ekraną buvau įsiveržusi į žmonių namus.
– Ar kada nors galvojai apie kitą profesiją?
– Žurnalistika kaip kelias, kaip studijos, kaip mano veikla tapo mano gyvenimu, tai yra mano savasties dalis. Man tai yra mano saviraiškos dalis, nes aš su savo savybėmis šioje profesijoje jaučiuosi labai gerai, aš galiu panaudoti savo duomenis. Kur daugiau naudoti mano balsą – šaunu būti buhalteriu, bet ten balso nereikia. Kažkada esu pagalvojusi, be jokios arogancijos, jeigu mano balsas laikomas geru, gal tai yra Dievo dovana. Nusprendžiau, kol balsas skamba, aš turiu juo naudotis.
Man teko vesti įvairiausias laidas, bet aš visada rinkausi tokią pateikimo formą, kad tai būtų įdomu ir galėčiau atsiskleisti.
– Ar tu jautiesi laiminga?
– Prieš dešimt metų sakyčiau, kad jei nori būti laimingas, turi turėti tam sudedamąsias dalis. Dabar aš galvoju, kad laimė yra kasdienis dalykas, tai yra disciplina, tu renkiesi, ar nori iš mažų dalykų sukurti visumą, kurią vadinsi laime, ar toliau vaikščiosi ir galvosi, kad esi nelaiminga, nes kažko trūksta.
Ko išmokau iš savo pašnekovų – jie visi laimingi. Jų istorijos labai didelės, artimųjų netektys, galūnių netekimai, ligos. Tai yra požiūrio klausimas, požiūris yra mūsų supergalia.
– Ar tu esi jausmingas žmogus?
– Taip, jautrus ir jausmingas. Kažkada laikiau tai silpnybe, ypač kai esi skubančiame darbe, esi savotiškoje ekspozicijoje. Galvojau, kad jautrumas man sukuria nematomus čiuptuvėlius, galiu kitaip pajausti pasaulį. Galbūt jautrumas man duoda papildomų radarų, per kuriuos galiu kurti savo autentiką.
35-erių tuos čiuptuvėlius atgręžiau į save. Man susiformavo mintis, kad mano mintys ir jausmai gali sutilpti į knygą, dabar jų yra keturios.
Viso pokalbio klausykite čia:
