„Kartais net sunku patikėti, kad tų pačių tėvų vaikai gali būti tokie skirtingi“, – apie pametinukus sūnus Ajų ir Herkų LRT.lt pasakoja verslininkė Erika Vitulskienė. Vyresnėlis, anot jos, savo būdu yra labai panašus į tėtį, operos solistą Merūną Vitulskį, tuo tarpu jaunesnysis Herkus – mažesnė mamos kopija.
Ką jie atsinešė iš vaikystės ir kaip šiandien auklėja savo vaikus? Portalas LRT.lt tęsia publikacijų ciklą, kuriame mintimis ir patirtimis dalijasi žinomi žmonės.
– Kaip prisimenate savo vaikystę, kaip buvote auklėjama?
– Mano vaikystėje buvo daug laisvės. Kadangi esu vienturtė, ožiukų netrūko, tačiau šeima visuomet viską sprendė pokalbiais. Su manimi buvo elgiamasi kaip su lygia: turėjau savo balsą, teises. Buvo klausiama bei atsižvelgiama į mano norus ir nuomonę. Tai man išugdė atsakomybės jausmą – visuomet labai atsakingai žvelgiau į tai, ką sakau ir ką pasižadu. Taip pat auklėju savo vaikus ir pastebiu, kad jiems tai taip pat ugdo atsakomybės už savo veiksmus jausmą.
– Žiemą į jūsų namus atkeliavo naujas šeimos narys – šuo Loris. Savo socialiniame tinkle užsiminėte, kad prieš tai vaikų atsakomybės jausmas taip pat buvo patikrintas, tiesa?
– Sūnūs šuniuko prašė porą metų, bet mudu su Merūnu pirkti neskubėjome, išties turėjome progų pasibandyti ir pasitikrinti. Kartą mūsų draugė išvyko į užsienį ir mums paliko prižiūrėti du savo šunis. Taigi sūnums pasakėme, kad jei tinkamai jais rūpinsis, vedžios ir rinks kakučius, galėsime pagalvoti ir apie savo augintinį. Kadangi berniukai tikrai gerai tvarkėsi, supratome, kad jie jau yra pasiruošę. Taip žiemą į namus atkeliavo mūsų Loris. Ir nenusivylėme, berniukai išties ganėtinai atsakingai juo rūpinasi.
– Turbūt auginti pametinukus yra ir labai smagu, ir labai sudėtinga.
– Daugelis sako, kad labai sunku auginti dvynukus. Tikrai, tai sunku. Tačiau niekas nesakė, kaip sunku auginti pametinukus. Sakyčiau, netgi dar sunkiau – vienas dar tik vartosi, kitas jau ropoja; vienas dar tik eina, kitas jau bėga... Buvo įvairiausių sudėtingų situacijų, kai nežinai, ko imtis, ir tenka suktis. Ir dabar būna visko – dažnai abu ko nors nepasidalina, nori tų pačių dalykų, ginčijasi.
Taigi iššūkių netrūksta, būna visokių dienų – kartais ir ašarą nubraukiu, kartais trumpam išeinu į balkoną pakvėpuoti ir pasižvalgyti į Vilniaus horizontus, kartais pasiėmusi šunį išeinu apsukti rato. Nori nenori, mamų kantrybė turi ribas, o psichologinis ir emocinis nuovargis duoda savo. Kuo jis didesnis, tuo greičiau kantrybė pasibaigia. Tiesa, pastaraisiais metais su vaikais jau esame sutarę, kad leistų man dažniau atsikvėpti ir pailsėti.
– Kaip sprendžiate iškylančius iššūkius?
– Pagrindinis dalykas – dialogas. Kadangi su manimi vaikystėje daug kalbėjosi, aš taip pat stengiuosi auklėti savo vaikus.
– Kaip vaikų priežiūrą dalijatės su vyru?
– Kuris turi laisvesnę dieną nuo darbų, tas daugiau būna su vaikais. Tiesa, kai Merūnas su darbais išvyksta į užsienį, viskas pereina į mano rankas. Kaip juokauju, likę su manimi berniukai gyvena sukarintu režimu – nustatau labai griežtas taisykles, kurių būtina laikytis.
– Ar turite kokių nors taisyklių, susijusių su šių dienų tėvų galvos skausmą keliančia problema – ekranais?
– Esame nustatę, kiek laiko berniukai gali naudotis ekranais, prižiūrime, kokį turinį jie vartoja. Kartais vaikams leidžiu prie ekranų pabūti ilgiau. Ne todėl, kad noriu patinginiauti ir pagulėti ištiesus kojas, tiesiog matau ir teigiamų dalykų – jie gilina savo anglų kalbos žinias, sužino kažką naujo.
Mūsų vyresnėlį labai domina mokslas ir istorija. Iš tiesų visa mūsų šeima domisi įvairiais dalykais – nuo „Titaniko“ ar Antrojo pasaulinio karo istorijos iki Čornobylio, radiacijos, NASA ar kosmoso platybių...
Pamenu, Ajus dar būdamas trejų jau žiūrėdavo „Praeities žvalgą“. Stebėdavausi ir netgi klausdavau, ar jis ką nors supranta. (Nusijuokia.) Tačiau jis patikindavo, kad viską supranta, ir žiūrėdavo toliau. Nors mudu su Merūnu mėgstame žiūrėti įvairią dokumentiką, nepamenu, kad būtume skatinę ją žiūrėti ir sūnus. Atrodo, kad jie patys viską susirado ir bandymo būdu visko išmoko. Jie labai imlūs ir smalsūs.
Jaunėlis, tiesa, labiau įsitraukęs į kompiuterinius žaidimus – matau, kad jis yra kiek azartiškesnis ir nori nugalėti. Tačiau iškart pastebiu, jei dėl ekranų pasidaro irzlesnis, tuomet keliaujame tai išsportuoti, pajudėti ir išvaryti visus ožiukus.
– Ar labai skirtingi jūsų berniukai?
– Labai. Kartais net patys negalime patikėti, kad tų pačių tėvų vaikai, kuriuos auginome vienodai, gali būti tokie skirtingi. Tiesiog neįtikėtina. Juokaujame, kad abu su Merūnu turime po mažesnę savo kopiją – Herkus yra labai panašus į mane, o Ajus – į vyrą. Todėl, kai su Ajumi nesusikalbu, paklausiu Merūno, kaip turėčiau elgtis, jo patarimai dažniausiai labai padeda.
Tiesa, labai padeda ir tai, kad esame išsiaiškinę savo vaikų meilės kalbą. Mūsų su Herkučiu meilės kalba yra prisilietimai, apsikabinimai, o Merūno ir Ajaus – dovanos, įvairios įdomios ir linksmos veiklos. Tai suvokdama stengiuosi prisiderinti ir savo jausmus išreikšti taip, kaip jiems labiausiai patinka.
– Kokių turite šeimos ritualų?
– Esame šį tą nusižiūrėję iš italų – vakarais būtinai susėdame prie bendro stalo, kartu valgome, bendraujame. Vaikai labai mėgsta ir itališką virtuvę – mocarelą, kumpį, salotas, makaronus...
Tiesa, makaronais nepiktnaudžiaujame – stengiuosi vaikus įpratinti prie sveikatai palankesnės, švaresnės mitybos. Juk kaip įprantame valgyti vaikystėje, taip paprastai maitinamės ir suaugę. Aš, pavyzdžiui, vaikystėje mėgau blynus, todėl ir dabar man nėra nieko skaniau.
Blynus arba karštus sumuštinius su vaikais valgome tik sekmadieniais, todėl jų visa šeima labai laukiame. Vaikai juos taip mėgsta, kad dar penktadienio vakarą primena, jog būtinai reikės iškepti blynų. (Juokiasi.)
– Ko jūs išmokstate iš savo vaikų?
– Man žavu žiūrėti, su kokia meile, susidomėjimu ir nuoširdumu Herkutis viską daro, jis taip įsitraukia, kad net lūpą prikanda... Jam viskas įdomu, šis vaikis sako, kad bus ir virtuvės šefas, ir krepšininkas, ir paveikslus tapys... Bet, kaip ir sakiau, kad ir ko jis imsis, net neabejoju, kad viską darys su meile, susikaupimu ir atidumu.
Ajukas labiausiai žavi savo pozityvumu, požiūriu ir labai giliais pamąstymais. Mane neretai nustebina, kokių įdomių minčių, kokių klausimų jam kyla. Atrodo, aš tokių gyvenime nesugalvočiau. Tačiau jis niekada netuščiažodžiauja, atrodo, kad kiekvienas sakinys pasakomas tik po gerų apsvarstymų.
– Taigi, kas gražiausia būnant mama?
– Viskas: nuo pirštų galiukų, apkabinimų ir žodžio „mama“. Nors kartais būna sunku, labai daug džiaugsmo yra net ir kasdienėse smulkmenose.
Visas ciklo publikacijas rasite čia.
