Anuomet baletmeisterį – drąsų aštrialiežuvį, improvizacijos meistrą – Jurijų Smoriginą televizijos žiūrovai galėjo matyti kone per visus žiūrimiausius kanalus. Į laidas J. Smoriginą kviesdavo be užuolankų sakydami: „Reikia klouno, kuris dirgintų, keltų emocijas ir pritrauktų prie ekrano“ – su tuo choreografas tvarkėsi puikiai.
„Ką gyvenimas man pasiūlo, imu godžiai“
Kažkam – egocentriškas akiplėša, kažkam – plepys pagyrūnas, choreografas Jurijus Smoriginas nė nebando slėpti: jam patinka būti spalvingam ir įvairiam, nes tai, anot jo, išlaisvina.
„Aš labai vertinu, ką man gyvenimas pasiūlo. Jei man gyvenimas pasiūlo, aš imu, godžiai imu ir man taip smagu. „Moterys meluoja geriau“ aš vaidinau devynis sezonus ir ten buvau aferistas, tiesiog maudžiausi tame, niekam kitam neatidaviau vaidmens. Nėra nieko smagiau, kaip vaidinti aferistą. Vaidinti teigiamą personažą labai neįdomu. Scenarijus rašo greitus ir man, aferistui, palieka labai daug laisvės“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ pasakoja J. Smoriginas.
Baletmeisteris įsitikinęs, jog aplinkinių kandžios replikos ir aštrūs epitetai gal kiek ir skaudėtų, jeigu televizija būtų visas jo gyvenimas. Choreografas, „Vilniaus baleto“ meno vadovas, pedagogas net ir intensyviausiais filmavimosi metais nebuvo palikęs savo profesijos. Sako, baletas jam visada rūpėjo labiau nei televizijos projektai.
„Baletas Lietuvos kultūros padangėje yra podukros vietoje. Mes vis tiek esame nuo artojų, mes nuo plūgo ir man labai gaila, kad mūsų ūkis sugriautas, nes mes labai gerai tai mokėjome daryti. Mūsų kultūra – tai klojimo teatras, tai dabar labai veši.
Kas yra baleto tauta? Tai yra fanatikai. Jie pamišę dėl baleto. Ir faktiškai viskas, kas atsiranda jame, tai dėl fanatizmo (...). Kitas pasakytų, kam tu eini čia, eik į rinką, kur parduosi. Man daug kas sako, kam tu nestatai tokių spektaklių, kuriuos būtų galima parduoti? Tai kaip galima save parduot? Aš gi ne prostitutė“, – priduria jis.
J. Smoriginas beveik du dešimtmečius šoko Operos ir baleto teatre. Vėliau ėmėsi pedagoginės veiklos, pastaruoju metu mokinių turi ne tik Lietuvoje, bet ir Estijoje. Baleto režisūrą jis studijavo Sankt Peterburgo muzikos akademijoje, laikomoje vienu ryškiausių baleto meno centrų.
Balerūno profesija nebuvo patogi
Savo istorijos choreografas negražina: jaunystėje pasirinkęs baletą daugelio pažįstamų nebuvo suprastas. Gyvenimo sąlygos gimtajame Kaune, projektavo jaunuoliui visai kitokią ateitį.
„Aš buvau kompleksuotas, iš labai tragiškos šeimos. Prie manęs nuėmė mano tėvą nuo virvės – man buvo 7 metai. Mes apie savo tėvus visada šnekame gražiai – mano tėvas buvo išskirtinai gražus, kaip ir mama.
Aš, toks sužeistas jaunuolis, papuoliau į Čiurlionio menų mokyklą, o ten dar iškilo nacionalizmas: Kaune aš nežinojau, kad esu slaviškos kilmės. Kaunas buvo labai draugiškas, ten, Šančiuose, buvo kas antras maišytas. Tikras lietuvis Vytautas nebuvo joks Vytautas, jis buvo Vycka. Dėl to labai užsidariau, tapau bailus (...). Mane spardydavo, net kai kurie labai žinomi muzikantai, bet aš nieko nekaltinu“, – sako jis.
Baleto šokėjo profesija jaunuoliui nebuvo patogi. Artistas yra sulaukęs ir pašaipų, ir įžeidimų, ir kaltinimų veltėdžiavimu – esą iš to jo šokio jokios naudos.
„Kai tu ateini į tą profesiją, kai tu esi mokykloje, tu esi apsaugotas. Staiga tu papuoli į teatrą, o jis kitoks. Tu jaunas blondinas, gražutis, grakštus, lankstus. Tu judi visiškai kitaip negu koks kitas vaikinukas. Ir tada tau sako: „Pažiūrėk į šitą.“
Reikėjo tai išgyventi, įvaldyti situaciją ir suvokti, kaip tai apginti. Suvokti, kad tu turi tai apginti, kad tu atstovauji ne tai profesijai, o tos profesijos bendruomenei (...). Nėra didesnės laimės, kaip kiekvieną dieną atsibusti ir suprasti, kad tu gerbi save, tu neišdavei savo profesijos, apgynei savo šeimą, apgynei savo mintis. Aš niekada nėjau į jokius streikus, nes žinau, kad tie, kurie eina, patys pirmi su lagaminais pabėgtų. Aš išvis nesuprantu, kaip didžiausia grupuotė, kai gavom nepriklausomybę, išlėkė kažkur pinigų rinktis. Niekas nenorėjo savo valstybės kurti, visi norėjo greitų pinigų kitose valstybėse. O man komfortabiliau gyventi taip, kai aš esu sau ištikimas, o ne prisitaikęs prie kažko. Aš noriu, kad mano vaikai manimi didžiuotųsi“, – teigia baletmeisteris.
Poroje gyvena ilgiau nei atskirai
Sūnus Julius, dukra Agnė ir žmona Dalia – ištikimiausi choreografo bendražygiai. Jurijus juokauja, kad su žmona poroje jie gyvena ilgiau nei atskirai.
„Mano žmona ne Dalia, o Dalytė. Aš taip džiaugiuosi, kai manęs paklausia, kuo vardu žmona, aš visada atsakau: Dalytė Ona Smoriginienė (...). Būtų labai kvaila sakyti, kad tarp mūsų pykčių nebuvo, – kokia šeima be dūmų? Visko buvo, aš esu fanatiško charakterio žmogus.
Kai buvau Operos ir baleto teatro artistas, nuo ryto iki vakaro, iki išnaktų mirkau teatre. Namuose laukė du vaikai, todėl, ačiū Dievui, kad uošviai buvo gyvi. Ir ačiū Dievui, kad mes visi gyvenome Vokiečių gatvėje (...).
Aš jai [žmonai] pasakiau: „Dabar tau viską grąžinsiu.“ Mano žmona dabar gyvena kaip turtinga žydaitė. Aš ją visur vežioju, žiemą mėnesiui išvežu į šiltus kraštus, rudenį išvažiuojame, gimimo dieną visąlaik švenčiame Paryžiuje“, – pasakoja J. Smoriginas.
Viso pokalbio klausykite čia:
