„Leidžiu sau būti pasiutusiai“, – sako Eglė Kernagytė-Dambrauskė, linkinti kitiems džiaugsmą rasti kasdienybės smulkmenose. Moteris veda kelias televizijos ir radijo laidas, rūpinasi tėčio Vytauto Kernagio fondu. Po intensyvios darbo dienos namuose Eglę pasitinka mylinti šeima ir augintiniai, o rutina ištirpsta virtuvėje prie puodų.
Virtuvė – burtų vieta
Eglė sako, kad gamindama maistą ji puikiai atsipalaiduoja ir pailsi. Eglė pažymi, kad ne tik jos mama, bet ir močiutė Gražina Kernagienė nuolat šeimininkaudavo virtuvėje. „Ji prie puodų duodavosi ir sakydavo, kad, kai tu gamini, tai yra tarsi burtai. Esi kaip ragana prie puodų. Įdedi truputį vieno, truputį kito ir turi išburti, kad visiems būtų skanu“, – šypsosi Eglė.
Virtuvės „burtai“ nebuvo svetimi ir Eglės tėčiui – maestro V. Kernagiui. Lygių virtuvėje tėčiui nebuvo, sako Eglė. V. Kernagis iš paprasčiausių produktų gamindavo neregėtus patiekalus. Jo dukra prisimena, kad tėtis puikiai mokėjo išvirti skystą kiaušinį, iškepti gardžiausią kiaušinienę, o viešint Palangoje gamindavo „labai keistą troškinį“. „Sumesdavo į keptuvę obuolį, saliero stiebus ir bulves – viską patroškindavo su prieskoniais ir būdavo tikrai labai beprotiškai skanu“, – prisiminimais dalijasi V. Kernagio dukra.
Ji taip pat prisimena, kad vaikystėje mėgdavusi kartu su kitais šeimos nariais laiką leisti sode. Ten E. Kernagytė su tėčiu rudenį važiuodavo sugrėbti lapų. Tėtis ir dukra drėgnus slapus sudėdavo į laužavietę ir žiūrėdavo, kaip šie smilksta. Laužavietėje, kaip pasakoja moteris, jos tėtis darydavo „nerealiai skanias keptas bulves folijoje“.
„Pripjaustydavo žiauriai daug svogūnų, labai daug dešrelių ir tada pripildavo daug pomidorų padažo – ir visa tai ištroškindavo (...) irgi būdavo labai skanu. Nedaug jo tų patiekalų būdavo, nes mūsų pagrindinė burtų darytoja vis vien būdavo ir tebėra mano mama“, – šypteli pašnekovė.
Dukra ir mama – iki šiol artimos
41-erių Eglė sako kiekvieną prabėgusią dieną aptarianti su savo mama – kostiumų dailininke Dalia Kernagiene. Moteris pasakoja, kad jos yra tarsi sulipusios nuo pat Eglės vaikystės.
„Tėtis išvykdavo, brolis buvo kiek vyresnis, kartais brolis važiuodavo su tėčiu, pavyzdžiui, į gastroles arba galų gale vis tiek turėdavo draugų, veiklų, o aš buvau šalia mamos. Visada būdavau įsikibus į mamos sijoną ir, kai mama važiuodavo į Kauną daryti kostiumų spektakliams, visada važiuodavau kartu su ja“, – sako Eglė.
Moteris pasakoja visada buvusi itin atvira su mama. Net ir dabar Eglė nuvežusi savąsias atžalas į mokyklą susiskambina su ja: „Tą kelią, kurį aš važiuoju nuo mokyklos iki spaudos rūmų – važiuoju į darbą radijuje, visada kalbamės su mama ir paskui dar vakare būtinai susiskambiname pasikalbėti apie tai, kaip praėjo diena, kaip sekėsi, galiausiai tiesiog paskambinu ir paklausiu: „Nu, ką veiki?“
Neprarasti žmogiškumo
V. Kernagio dukra sako, kad mamos žodžiai, jog vaikus reikia auklėti širdimi, lydi ją nuo vaikystės. Mamos pamokos jai padeda saugoti artimą ryšį su sūnumis – beveik 18-os Vėju ir 13-os Džiugu. „Man, kaip mamai, auginančiai du berniūkščius, visada tikrai labai norėjosi parodyti, kad jie gali manimi pasitikėti“, – atvirai kalba moteris.
Eglės akimis, auginant vaikus reikia išmokti „prikąsti liežuvį“ ir neskubėti pasakyti visko, kas tik „šauna į galvą“. „Vaikas gali pasakyti kažką atvirai, kas tau labai nepatiks, bet, jeigu iškart pradėsi moralizuoti ir tarsi pulti, jis užsidarys ir daugiau nebenorės būti atviras, o vaiko atvirumas yra tikrai labai didelė dovana“, – kalba televizijos ir radijo laidų vedėja.
Taip pat Eglė sako mokanti vaikus, kad itin svarbu neprarasti žmogiškumo – nelipti per galvas, nesinaudoti kitais ir nesielgti „bjauriai“. „Pasaulyje tikrai galime būti bet kuo, galime siekti didžiausių aukštumų, bet, jei mes prarandame žmogiškumą, tai visos aukštumos tam tikra prasme nieko vertos“, – mintimis dalijasi moteris.
Eglė patrakusi kaip tėtis?
V. Kernagio dukra sako, kad nuo pat paauglystės buvo itin aktyvi ir veikli – tokia išliko iki šiol. „Man yra 41-eri ir gal reikėtų būti labiau santūriai. Būnu ir santūrus žmogus, bet aš leidžiu sau būti pasiutusiai. Visokiausių dalykų mano gyvenime nutikę, man nosį pradūrė tiesioginiame radijo eteryje. Radijuje esu pasidariusi dvi tatuiruotes, esu vežiota per radijo krikštynas su lipnia juosta, prilipdyta prie automobilio“, – atvirai kalba LRT TELEVIZIJOS laidos „Stilius“ pašnekovė.
Laisvės dvasia, kaip Eglė sako, yra jos šeimos kraujyje. Toks patrakęs buvo ir tėtis, kuris visada ieškojo ir darė tai, kas kitiems nepavykdavo arba net į galvą nešaudavo – pavyzdžiui, scenoje vilkėjo išvirkščius kailinius. Eglė sako, kad jis siekęs parodyti, kad estrada gali būti kitokia.
„Jis buvo žmogus, kuris pirmas išdrįso į sceną užlipti su fraku ir baltais kedais. Dabar tai yra visiškai normalu ir natūralu, ir taip žmonės vaikšto. Tada tai buvo akibrokštas: kaip taip galima?“ – V. Kernagio sceninį gyvenimą komentuoja jo dukra.
Artistas gyvas tol, kol išlieka kitų atminty
Šiais metais, kovo 15-ąją, paminėtos 17-osios maestro V. Kernagio mirties metinės. Liūdniausią metų dieną šeima susirenka pabūti kartu namuose arba pas jos mamą. V. Kernagio atminimas gyvas ir per jo vardo fondą, kuris rūpinasi maestro kūrybos išsaugojimu.
Ji su kitais šeimos nariais atkūrė ne vieną tėčio kūrinį, o jo archyve rado prasmingo muzikinio paveldo. Pavyzdžiui, niekada maestro neįdainuotą dainą „Tu man esi“, kurią paskui įdainavo „Ažuoliuko“ choras. Eglė sako, kad jos tėtis dar ir dabar tarsi kalbasi su ja per savo kūrybą. „Jis sakydavo, kad artistas yra gyvas tol, kol jis išlieka žmonių atminty“, – atsidūsta V. Kernagio dukra.
Dainuojamosios poezijos autoriaus kūrybą vertina ir jaunoji karta. V. Kernagio dainų įvairovė leidžia kiekvienam rasti savąją. Maestro kūryboje taip pat gausu autobiografinių motyvų. „Yra viena daina, kurios niekada neklausau, kuri man nepatinka, bet aš jos niekada neįvardinu ir neįvardinsiu. Nėra tokios vienos dainos, kuri yra apie mane, nes daug jų yra apie mane“, – pasakoja V. Kernagio dukra.
Eglė teigia dažnai besiklausanti tėčio kūrybos, bet mėgstamiausio kūrinio neturi, bet anksčiau, kai dažniau važinėdavosi automobiliu, su sūnumi jiedu mėgdavę „padūkti“ klausydamiesi „Kabaretas „Tarp girnų“. Ji priduria, kad kai nori rimties arba emociškai sustiprėti – pasileidžia akustines tėčio dainas.
Linki džiaugtis gyvenimu
Scenoje Eglė jaučiasi tvirtai ir mėgaujasi kiekviena akimirka. Anot jos, didžiulė laimė yra pats gyvenimas ir gebėjimas kasdienybėje patirti džiaugsmą. „Atsibundi ryte ir viskas yra gerai. Veži vaikus į mokyklą, paskambini mamai, gali pasidaryti kažkokius skanius pietus, gali pasidaryti kažkokią skanią vakarienę, mano vyras labai skaniai gamina valgyt. Tai yra didysis gyvenimo džiaugsmas“, – komentuoja moteris.
Ji teigia pastebinti, kad dalis žmonių linkę patys ieškoti problemų, konfliktų ir į gyvenime pasitaikančias situacijas žvelgti iš blogosios pusės. „Kam gyvenimą daryti sudėtingą, jis juk iš principo yra sudėtingas. Kam dar ieškoti, o kur mes galime padaryti tą gyvenimą dar sudėtingesnį? Tiesiog mažiau galvokime prie ko prisikabinti, o labiau ieškokime, kas tą dieną atnešė džiaugsmą“, – požiūrį į gyvenimą įvardija V. Kernagio dukra.
