Naujienų srautas

Laisvalaikis2025.05.30 17:27

Martynenko apie tėvystę: manau, kad nemoku būti tėčiu, nes nemačiau jokių pavyzdžių

00:00
|
00:00
00:00

Poetas, aktorius Marius Povilas Elijas Martynenko turi vieną patarimą: būk apsuptas tų žmonių, kurie ieško tiesos, ir bėk nuo tų, kurie teigia tą tiesą jau atradę. Martynenko dalijasi savo nelengvo gyvenimo nuotrupomis, kurios iki šiol kartais priverčia jį atsigręžti į savo šešėlį.  

Kokybišką laiką savo vaikams skiriantis Martynenko: nesu pasmerktas kartoti tėvo klaidų

– Kam tau reikalingas raištis?

– Jį nešioju, kad paslėpčiau akies trūkumą. Turėjau dvi stiklines akis, viena suskilo, o kita atrodo ne taip estetiškai, todėl esu su raiščiu, man tai kur kas estetiškiau. Kažkada ėjau gatvėje su vaikais, pažįstamas pasakė juokingą komentarą – atrodau kaip profesionalus vaikų grobikas. Kartais komentarai ir erzina, kai po ilgos dienos pavadina piratu. Bet legendinius filmus apie piratus mėgstu.

– Ar esi nuotykių žmogus?

– Taip, aš ieškau nuotykių, tai padaryti nėra sunku. Anksčiau galvojau, kad mane traukia chaosas, tačiau per terapiją supratau, kad mane traukia ne jis, nes nekuriu chaoso aplink save, man patinka harmonizuoti chaosą. Dalis to ateina iš gelbėtojo komplekso, bet man smagu tamsą paversti šviesa.

– Ar gyvenime esi daugiau gelbėjamas ar pats esi gelbėtojas?

– Manau, kad mane daugiau gelbėjo, bet dabar stengiuosi grąžinti moralinę ir sakralinę skolą. Aš nesakau, kad esu geras žmogus, bet bandau juo būti, manau, kad kasdien mums duoda tūkstančius progų būti geriems, bet mes pasinaudojame tik keliomis iš jų.

Kai pagalvoju apie tėvystę, manau, kad nemoku būti tėčiu, nes nemačiau jokių pavyzdžių, bet, kita vertus, – galbūt nebūsiu stipriausias, gražiausias, turtingiausias, bet galiu būti geras.

Planavau tik vieną dalyką – neturėti vaikų (...). Augdamas maniau, kad esu panašus į savo tėvą, todėl bijojau įskaudinti taip žmones, kaip skaudino mano tėvas, galvojau, kad prie žmonių geriau net nereikia artintis. Tačiau, pasirodo, kad nesu pasmerktas kartoti savo tėvo klaidų.

– Koks buvo tavo tėvas?

– Jis nužudė kitą žmogų ir paliko mano mamą, kai ji laukėsi manęs. Kelias žiemas esu jį matęs, jis grįždavo peržiemoti, bet gyveno palaidai. Mano mama yra labai gero būdo žmogus, laikau ją šventa, todėl ji priėmė jį, galbūt galvojo, kad bent kažkoks sąlytis su tėvu bus naudingas, tačiau tai nelabai įvyko.

Pradžioje jo laukdavau, džiaugdavausi, pamatęs jo kuprinę koridoriuje, vėliau mano jausmai jam atšalo (...). Kai kalbu apie tamsą ir chaosą, suprantu, kad jo yra daug pasaulyje, aš ištvėriau daug – už tai esu jam dėkingas, nežinau, koks būčiau be to, bet dabar esu visai laimingas.

– Koks tu esi tėtis?

– Aš esu žaidžiantis tėtis. Man niekada nekyla nerimas, kai nusprendžiu laiką leisti kartu, anksčiau man kildavo įtampa, o dabar – išjungiu telefoną ir mes būname. Banali tiesa – būk čia ir dabar, nors tai pritaikyti sąmoningai yra sunku. Aš labai dėkingas savo psichoterapeutei, (...) nuėjau, kai nusprendžiau atsigręžti į savo šešėlį.

– Ar tu sutinki, kad esi nebūtinai iš tos pačios planetos, kaip kiti žmonės?

– Buvo keliolika komų, bet vienas iš įsimintiniausių momentų – metai, praleisti gyvenant vienuolyne. Aš galvoju – man trisdešimt metų, aš žiūriu į vaikus, kurie žaidžia mašinėlėmis ir man atrodo, kad aš ką tik pats jomis žaidžiau ir noriu žaisti toliau.

Aš studijavau tris specialybes, nesugebėjau pabaigti tų, kurios reikalavo struktūros, vėlgi – man reikia chaoso. Man atrodo, kad saugu ten, kur negali nieko nuspėti. Ten, kur ieškai struktūros, viskas galiausiai sugriūna. Man atrodo, santuokoje aš labai stengiausi, bet viskas vis tiek subyrėjo.

– Kaip tau sekėsi mokykloje?

– Iki devintos klasės aš tyrinėjau aplinką, daug juokaudavau, bet buvau uždaras. Per pamokas, kurios man nesisekdavo, aš rašydavau poeziją, ieškojau progų užlipti ant scenos (...). Tada įstojau į aktorinį.

– Kaip manai, ar žmonės nešioja kaukes?

Žmonės yra žmogiški padarai, jie kartais užknisa, bet yra nuostabūs. Mano egocentrizmas būdavo apie pasakymą sau – aš esu š... krūva, bet esu pati geriausia krūva, ir tokių minčių man kildavo, kai dar buvau labai jaunas. Gal dėl to keturis metus mokykloje turėjau bandomąjį laikotarpį, nes man buvo neįdomu, aš geriau eidavau gatvėmis ir bendraudavau su benamiais, su pankais, aš turėjau daug gerų istorijų.

Viso pokalbio klausykite čia:

Kokybišką laiką savo vaikams skiriantis Martynenko: nesu pasmerktas kartoti tėvo klaidų
LRT yra žiniasklaidos priemonė, sertifikuota pagal tarptautinę Žurnalistikos patikimumo iniciatyvos programą

Naujausi, Skaitomiausi