Tarp komunikacijos specialistę Daivą Lialytę dominančių temų šiuo metu dominuoja perimenopauzės ir menopauzės tema. Jaunatviška moteris, kuriai dabar – 55-eri, neslepia, kad jeigu tas žinias, kurias turi dabar, būtų turėjusi prieš keliolika metų, dalį to laikotarpio būtų nugyvenusi daug paprasčiau. Todėl ji nusiteikusi žiniomis apie organizme vykstančius pokyčius pasidalinti su kitomis moterimis, taip pat ir su LRT.lt skaitytojais.
– Neslepiate, kad noras domėtis perimenopauze kilo iš savo patirties. Kokios konkrečiau patirtys tai buvo?
– Mes dažniau kalbame apie menopauzę, kuri yra gana trumpas periodas. Bet man asmeniškai labai sunkus periodas buvo perimenopauzė, o informacijos apie ją lietuvių kalba turime nedaug.
Pasirodo, moterų, nors ir ne visų, organizmas gali pradėti ruoštis menopauzei likus dar dešimčiai metų iki jos – tai ir vadinama perimenopauze. Šiuo laikotarpiu organizme keičiasi hormonų estrogeno ir progesterono kiekiai, o su tuo susiję daug įvairių simptomų.
Mano laiku, maždaug prieš 13 m., ir apie menopauzę dar labai mažai kas kalbėjo, o tokio termino kaip „perimenopauzė“ apskritai nebuvo girdėti. Nežinant jos simptomų gali būti sunku susigaudyti, kas su tavimi vyksta.
Man šis etapas prasidėjo svorio augimu, ieškojau vis naujų mitybos planų.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Perimenopauzė yra laikotarpis, kai moters organizmas ruošiasi menopauzei, o tai gali trukti ne vienerius metus ir sukelti įvairių nemalonių simptomų.
- Daivai perimenopauzė prasidėjo nuo svorio augimo, vėliau apėmė depresiją primenančios nuotaikos, atsirado sąnarių skausmai.
- Dabar komunkacijos specialistė kartu su drauge rengia menopauzei skirtą konferenciją – jos mano, kad šia tema informacijos labai trūksta.
- Pašnekovė ragina pradėti save stebėti kuo anksčiau, jau nuo 40-ies, nes vėliau gali būti sunkiau suvaldyti situaciją.
Estrogenų mažėjimas mano atveju labai veikė ir psichologinę savijautą, ėmiau galvoti, kad man depresija, o ir gydytoja to neatmetė.
Nors diskusijoje su gydytoja apie perimenopauzę nebuvo užsiminta, nusprendėme rinktis ne antidepresantus, o hormonų terapiją, ir man tuo metu ji padėjo.
Bet prasidėjo kiti dalykai – pradėjo skaudėti sąnarius, maniau, kad man reumatoidinis artritas. Pradėjau tuo domėtis, skaityti užsienio literatūroje ir po kiek laiko susivokiau, kad ir dėl šių simptomų kalta perimenopauzė.
Kiek domėjausi statistika, panašūs simptomai pasireiškia maždaug 75–80 proc. moterų ir lieka 20 proc. laimingųjų, kurios to nepatiria. Neretai tie simptomai pasireiškia anksti, sulaukus 40–42 m., nors kai kurios tokio amžiaus dar gimdo vaikučius. Ir dar mane labai nustebino tai, kad 5 proc. moterų perimenopauzė prasideda vos 35-erių, nors tai juk tikra jaunystė...
– Ar įsigilinusi į šią temą galite sakyti, kad panašius į jūsų simptomus patiria daugelis moterų?
– Yra skaičiuojama, kad perimenopauzė gali pasireikšti net 35 simptomais. 13 iš jų susiję su psichiniais ir emociniais išgyvenimais – tai suirzimas, panikos atakos, nuotaikų kaita, depresyvios nuotaikos, dėmesio koncentracijos stoka, šlubuojanti atmintis, vadinamasis smegenų rūkas, nemiga – visų nė nevardinsiu.
Apie amžių ir menopauzę drąsiai kalba aktorė Halle Berry, ji sako, kad tokiu metu prasideda antras veiksmas ir norisi, kad jis būtų įdomus ir geras.
Dar 14 simptomų susiję su fiziniais pojūčiais – tai sąnarių, pilvo skausmai, širdies ritmo sutrikimai, svorio augimas, kojų tinimas, virškinimo sutrikimai, padažnėję cistitai ir pan. Dar keli simptomai susiję su išvaizda – oda, plaukais, nagais.
Taigi įsivaizduokite – yra daug simptomų, kurie gali pasireikšti ir sergant kitomis ligomis, ir susigaudyti gali būti tikrai sunku.
– O jūs, įsigilinusi į temą, dar ir sumanėte surengti menopauzei skirtą konferenciją...
– Kalbėdama su pažįstamomis, draugėmis, suprantu, kad nedaug jų apie perimenopauzę girdėjusios, jos nusiteikusios, kad bus ramu, kol sulauks menopauzės, būdamos 50–55 m.
Būdavo, savaitgalį nueinu su bičiulėmis išgerti taurės vyno į barą, o jos kalbasi apie tai, kas su jomis vyksta. Pamaniau, kad tai nėra tinkamiausia vieta ir laikas apie tai šnekėtis, ir galiausiai ryžomės kartu su drauge Agne kovo 28 d. surengti konferenciją „Menopauzė“, kurioje ir kalbėsime apie tai, kuo, sulaukus perimenopauzės, reikia pradėti rūpintis, kad gerai jaustumeisi.
Savo įžvalgomis dalinsis septynios geros specialistės, jos apžvelgs šią temą iš įvairių pusių. Tai bus gydytoja akušerė ginekologė, bioendogenikė, šeimos gydytoja, mitybos, judesio terapijos specialistė, vidurio amžiaus krizę patiriančių žmonių grupes vedanti specialistė, na, ir aš atvirai pasidalysiu savo patirtimi ir duosiu patarimų.
Nėra taip paprasta, kad nuėjusi pas ginekologę gausi hormonų terapiją ar natūralių hormonų ir viskas pasikeis, reikia galvoti ir apie savo psichologinę būklę, rimčiau rūpintis savo mityba, atsirinkti, koks sportas tinkamas arba netinkamas.
Daliai moterų atrodo, kad jos pavargo ar perdegė asmeniniame gyvenime ar darbe, nors galimai tiesiog keičiasi jų vidinė būsena, padaugėja melancholiškų nuotaikų, padažnėja nuotaikų kaita ir dėl to kaltos visai ne gyvenimo aplinkybės ar darbovietė.
– Ar jums pačiai nebuvo nejauku pradėti viešai apie tai kalbėti ir pasiryžti dalytis savo patirtimi?
– Drąsos reikėjo, na, bet aš esu drąsi!
Žinoma, pagalvojau, kad tai lyg ir tokia po kilimu paslėpta tema, bet juk tai nėra kažkas nepadoraus. Šiais laikais daug kalbame apie paauglystę, hormonų pokyčius jos metu, šviečiame tėvus – manau, panašiai turėtų būti ir su perimenopauze, juk tai tiesiog gyvenimo etapas, ir nieko čia gėdingo.
Ir iš reakcijų matome, kad ne visos moterys nori su tuo tapatintis, būna, parašo asmeninę žinutę, kad puiku, jog bus tokia konferencija, ir prisipažįsta, kad norėjo informacija pasidalinti, bet visgi susilaikė.
Kitoms galbūt norisi tą neigti ir sakyti, kad nors ir priklauso šiai amžiaus kategorijai, joms perimenopauzė neaktuali. Tikrai gali taip būti – tai tos moterys, patenkančios į 20 proc. laimingųjų grupę, kurios simptomų nejaučia. Bet paaugliams daug paprasčiau pripažinti, kad jie paaugliai, negu jų mamoms prisipažinti apie savo gyvenimo etapą.
Na, pažiūrėsime, ar bus drąsuolių, kurios į šią konferenciją ateis (juokiasi).
– Kokių skaudžių istorijų apie perimenopauzės patirtis jums teko girdėti iš aplinkinių?
– Iš tų 35 simptomų moteris gali turėti tik vieną, bet labai stiprų – tarkim, karščio bangos gali būti tokios, kad naktį tenka atsikėlus persirengti šlapią nuo prakaito pižamą.
Kai kurios moterys sako, kad ženkliai pablogėjo atmintis, sunku susikaupti. Arba kremtasi dėl pasikeitusios išvaizdos – silpnėjančių plaukų, veido ir rankų raukšlių. Yra būdų sau padėti, geriant specialius papildus, naudojant tam skirtą kosmetiką ar pasirinkus tinkamas procedūras. Yra ir kosmetikos priemonių, kurių aprašymuose nurodyta, kad jos skirtos perimenopauzės ir menopauzės sulaukusioms moterims, jų sudėtyje yra tam laikotarpiui reikalingų medžiagų.
Dar kitos tiesiog nebegali kontroliuoti savo svorio. Žinoma, mūsų kūno sudėjimas labai skirtingas ir su tuo nebūtina kovoti, bet jeigu kūnas pradeda keistis labai staigiai, vadinasi, kažkas sutriko, ir tai dažnai susiję su hormonų pokyčiais. Svarbiausia tokiu atveju atrasti tinkamą mitybos planą, o tai irgi yra labai individualu. Išbandžiau daug mitybos būdų, kol pati atradau man tinkantį, jo laikausi jau 10 metų. Neteigiu, kad nepaslystu (juokiasi), bet tuos paslydimus kompensuoju bent 80 proc. laiko laikydamasi to man tinkančio maisto raciono.
– Sakėte, kad perimenopauziniai sunkumai gali jaustis ir dešimtmetį, tai skamba labai bauginančiai. O pati menopauzė – dar baisesnis laikotarpis?
– Kalbėjau apie savo patirtį, bet kiekvienai moteriai tai individualu – viena per perimenopauzę nieko nejaus, bet sunkumai užgrius per menopauzę, kitai gal bus atvirkščiai. Kaip ir minėjau, yra ir 20 proc. laimingųjų (taigi, kas penkta moteris – visai nemažai), kurios visai nieko nepajus ir galės džiaugtis gyvenimu.
Man atrodo svarbu, kad pradėtumėte tuo domėtis kuo anksčiau, užuot laukusios, ar kažkas nutiks, priartėjus prie 50-ies, ar nenutiks. Nesinori moterų gąsdinti, bet norisi jas paraginti pradėti save stebėti nuo 40-ies – uždelsus vėliau bus daug sunkiau suvaldyti situaciją.
Tai lyg ir tokia po kilimu paslėpta tema, bet juk tai nėra kažkas nepadoraus.
Senais laikais žmonės netgi sakydavo: „Jau ta klimaksinė boba...“ Dabar visuomenė yra korektiškesnė, bet teko girdėti su pašaipėle sakant: „Ta tai menopauzinė, nekreipk dėmesio.“ Nesinori girdėti tokių kalbų, bet iš tiesų ir moterys, jaučiančios kuriuos nors iš tų 13 su emocijomis susijusių simptomų, galėtų susimąstyti apie tai, kaip keičiasi jų charakteris. Verta įsisąmoninti, kad hormonai veikia ir žmogaus reakcijas, irzlumą, pyktį be priežasties.
– Tad jeigu moteris ir taip yra gana nervinga, linkusi pabambėti, tikėtina, kad po menopauzės viskas bus tik blogiau?..
– Nebūtinai, gali būti ir atvirkščiai. Juk kai kurie vyresni žmonės metams bėgant tampa tik išmintingesni, ramesni, geresni ir aplinkiniams labai norisi su jais bendrauti. Kiti kaip tik tampa pikti ant viso pasaulio ir sako, kad viskas eina tik blogyn. Takoskyra tikrai didelė, žinoma, nebūtinai menopauzė tai lemia. Apie tai konferencijoje kalbės vidurio amžiaus persigrupavimo terapines grupes vedanti Agnė Žemaitytė.
– Jūs su perimenopauzės simptomais susidūrėte prieš 13 metų, ne vienus metus vaikščiojote pas gydytojus – o kaip jaučiatės dabar?
– Tikrai daug geriau, nei jaučiausi, būdama 13 metų jaunesnė. Susitvarkiau su man ramybės nedavusiais klausimais ir sveikatos sutrikimais. Žinoma, labai ženkliai padeda ir žinojimas, kokie procesai vyksta manyje. Juk mus labai gąsdina nežinomybė, o kai savyje susigaudai, užčiuopi problemų esmę, tai ir supranti, kas tau gali padėti.
Apskritai mūsų gyvenimo trukmė ilgėja ir natūralu, kad gyvenimas keičiasi. Kai aš gimiau, mano amžiaus moterys jau į pensiją išeidavo, bet aš tikrai apie tai negalvoju.
Apie amžių ir menopauzę drąsiai kalba aktorė Halle Berry, ji sako, kad tokiu metu prasideda antras veiksmas ir norisi, kad jis būtų įdomus ir geras. Ir aš galvoju taip pat.
Ką pastebi gydytoja?
Gydytoja akušerė-ginekologė doc. dr. Virginija Paliulytė, skaitysianti pranešimą ir konferencijoje „Menopauzė“, taip pat atsakė į kelis klausimus.
– Ar dažnai moterys kreipiasi į ginekologus, skųsdamosi su perimenopauze ar menopauze susijusiais simptomais?
– Gal ir nesakyčiau, kad labai dažnai, bet maždaug 30–50 proc. tokio amžiaus grupės moterų kreipiasi dėl su tuo susijusių simptomų. Vienos skundžiasi mėnesinių ciklo sutrikimais (jis praretėjęs, labai dažnas ar kraujuojama labai ilgai), kitos – pasikeitusia bendra savijauta (sutrikęs miegas, atsiradusios karščio bangos), trečios – kūno pokyčiais (svorio, odos, plaukų būklės pokyčiu, makšties sausumu).
Kreipiamasi ir dėl psichologinių problemų – nuolat blogos nuotaikos, pablogėjusių santykių su artimaisiais, net ir dėl to, kad moteris negali įvardyti, kas su ja vyksta. Taigi, nusiskundimų daug, kai kurios moterys gali turėti juos visus.
– Nuo kokio amžiaus moterys į jus kreipiasi dėl tų simptomų?
– Dažniausiai tai 48–55 m. moterys, bet ateina ir tokių, kurios pajunta ankstyvus simptomus jau 40-ies, nors taip nutinka rečiau.
– Kokie būna gydymo metodai, o gal kartais pacientėms telieka su pokyčiais susitaikyti?
– Aš pirmiausia moteris nuraminu ir pasakau, kad šie pasikeitimai tokiam amžiaus tarpsniui būdingi, tai nėra kažkas labai išskirtinio.
Stengiuosi gydymą pradėti nuo natūralesnių, augalinių papildų, o jei natūralios priemonės nepadeda, galima skirti ir pakaitinę hormonų terapiją. Ji gali būti įvairių formų – tabletės, pleistrai, žvakutės, purškiami preparatai.
Kartais moteris siunčiama pas kitus specialistus. Dėl sutrikusio miego siunčiame neurologo konsultacijos, dėl odos pokyčių – dermatologo konsultacijos, o gal verta paieškoti ir psichologinės pagalbos.
– Kai kurios moterys tikriausiai linkusios dėl tų perimenopauzinių simptomų nesikreipti, nes jos mano, kad tai neišvengiama ir nieko nepakeisi. Kaip jūs joms paaiškintumėte, kada visgi reikėtų kreiptis į medikus?
– Išties yra moterų, kurios nusiteikusios, kad kitaip jau nebus, telieka tiesiog išlaukti šį laikotarpį.
Kreiptis į gydytojus paraginčiau tada, kai kraujavimai tampa labai ilgi ar ypač gausūs. Ciklo nereguliarumas – ne toks reikšmingas nusiskundimas, o kraujavimas padidėti gali ir dėl kokių nors darinių kiaušidėse ar gimdoje atsiradimo.
Taip pat rekomenduoju į medikus kreiptis tada, kai gyvenimo kokybė pastebimai suprastėja, tarkim, būna moterų, kurios dirba atsakingus darbus tarp žmonių, o tos karščio bangos labai išbalansuoja ir trukdo ramiai atlikti pareigas. Būna ir tokių, kurios labai kenčia dėl nuolatinio nuovargio, neišsimiegojimo.
Galiausiai, į akušerį-ginekologą galite kreiptis ir tada, kai dėl savo savijautos neturite su kuo pasitarti ir jaučiatės sutrikusios.
