„Gyvenant jaunystės kulto laikais, nėra lengva susitaikyti su savo besikeičiančiu kūnu, kuris nebėra toks stangrus grožio prasme ir nebėra toks ištvermingas fizine prasme, kas man yra svarbu“, – teigia Kristina Savickytė. LRT OPUS laidoje „Žaidžiam žmogų“ kino ir teatro aktorė atvirai ir be kaukių dalijasi savo požiūriu į tai, kodėl šiuolaikinėje visuomenėje vis dar stereotipizuojama menopauzė ir kaip ji, persipynusi su vidurio amžiaus krize, gali kelti egzistencinių išgyvenimų.
– Kaip tu matai save?
– Aš turiu labai daug energijos, esu taip sutverta, kad turiu daug vidinės jėgos įvairiems dalykams, dėl to man sekasi susigalvoti veiklų, lieka jėgų šeimai ir sau. Esu pozityvus žmogus, manau, tai gelbsti daugelyje sričių. Atvirumas ir atsivėrimas kainuoja, bet aš tai priimu kaip proceso dalį, kuri man yra svarbi ir yra svarbi žmonėms, kurie yra aplinkui, o grįžtamasis ryšys man veikia it gydomasis tepalas žaizdoms, kurias atveriu.
Esu jautri. Anksčiau galvojau, kad jautrumas trukdo – tai staiga užliejantis jausmas. Ilgainiui supratau, kad jautrumas aktoriui yra labai svarbus, jis padeda susitikti su personažu. Dabar jaučiu, kad jautrumas yra mano galia.
– Pasidalinai įrašu, kuriame teigi, jog pastarieji metai buvo sunkūs: reikėjo išbūti nepatogiuose jausmuose, pokyčiuose ir pauzėse. Kodėl šie metai buvo tokie?
– Priešistorė tokia: man smagu švęsti savo gimtadienius. Feisbuke susilaukiu daug malonių sveikinimų, todėl labai svarsčiau, ar noriu visiems pateikti save tokios būsenos. Pirmas impulsas buvo to nedaryti, nes buvau jautrioje būsenoje, bet iš šono galbūt tai buvo sunku pamatyti. Tačiau supratau, kad norėdama geros energijos iš žmonių – turiu būti atvira.
Metai buvo neįtikėtinai sunkūs. Man prasidėjo menopauzė, kuri veikė tiek fizinę, tiek emocinę mano būklę. Atsikeldavau ryte ir nežinodavau, ko iš savęs tikėtis. Atitinkamai su ja ir psichologiniais iššūkiais, kuriuos atneša hormonai bei skaičius pase, pradėjau galvoti apie dalykus, kurių galbūt jau nebegalėsiu padaryti. Taip pat susimažinau savo veiklų diapazoną. Norėjau padaryti erdvės vaidybai, tačiau atėjo profesinė pauzė. Man sunku pakelti profesines pauzes. Pradėjau kitas veiklas, kurios užėmė vaidybos laiką.
Man prasidėjo menopauzė, kuri veikė tiek fizinę, tiek emocinę mano būklę. Atsikeldavau ryte ir nežinodavau, ko iš savęs tikėtis.
– Ar gebėjai atpažinti menopauzę?
Kažkas pradėjo vykti – prasidėjo karščio bangos, atrodė, kad mano mentės yra kaitinamos soliariume. Paklausiau savo masažuotojos, ji pasakė: „Vaikeli, tai karščio bangos.“ Kai pradėjau daugiau domėtis, sužinojau, kad karščio bangos ir yra vienintelis požymis, nepriskiriamas kitoms ligoms.
Naršydama socialiniuose tinkluose supratau, kad rūpinimasis moters sveikata ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, yra nurašytas. Estrogenas, kurio mažėja meno pauzės metu, dalyvauja visų organų veikloje. Man asmeniškai pakilo nerimas, išsiderino miego režimas.
Sprendimas tokiems dalykams yra – tai yra pakaitinė hormonų terapija, tačiau gydytojai į tai žiūri atsargiai. Viena gydytoja man pasakė: „Tai amerikonėms, kurios nori būti labai gražios.“ Tai yra požiūrio klausimas. Aš pradėjau terapiją, nes man buvo baisu dėl savo miego. Informacijos yra mažai, daug stereotipų, kad moteris gali išbūti ir iškentėti menopauzę.
– Ar menopauzė atneša savotiškos laisvės jausmą?
– Mano požiūriu, pokytis, kuris atima mėnesines, bet atneša kitus fizinius, psichologinius simptomus, kaip tik nesuteikia laisvės. Tai suteikia nerimastingumo. Menstruacijos yra nuspėjamos, tu esi prie to pripratusi. Man pereinamasis laikotarpis atnešė nerimą, kartais tas laikotarpis gali užsitęsti iki 10 metų.
Kai matau save – noriu matyti save daug jaunesnę. Savęs priėmimas nėra lengvas, tai yra procesas.
Gyvenant jaunystės kulto laikais, nėra lengva susitaikyti su savo besikeičiančiu kūnu, kuris nebėra toks stangrus grožio prasme ir nebėra toks ištvermingas fizine prasme, kas man yra svarbu. Gali būti, kad laisvė ateina po menopauzės. Gali būti, kad po to prasidės kitas kilimas.
– Kodėl žmonės bijo brandos ir vyresnio amžiaus?
– Su patirtimi atsiranda pasitikėjimo, mažiau noro įtikti žmonėms, aš tai labai jaučiu ir esu nurimusi. Kita vertus, aktoriai yra vaizdas. Kai žiūriu filmą ir matau savo amžiaus moterį, noriu, kad ji atliktų vaidmenį pagal savo amžių. Tačiau, kai matau save – noriu matyti save daug jaunesnę. Savęs priėmimas nėra lengvas, tai yra procesas, kuris įvyks. Visos moterys man yra gražios: raukšlėmis, akimis, lūpomis, tačiau kai matau tai savyje – man sunku tai priimti.
– Kaip tu matai vidurio amžiaus krizę?
– Kol kas vidurio amžiaus krizę priimu per du klausimus. Nesi amžinas, turi pabaigą – kiek metų turi iki pensijos? Turi svajonių – ar dar turi joms laiko ir jėgų? Viena vertus, neturiu baimės keisti dalykų, galbūt net pakeisčiau profesiją, tačiau tuo pačiu jaučiu, kad yra dalykų, kurių niekada nebepadarysiu – galbūt tai susiję su menopauze ir vaisingumu.
Viso pokalbio klausykite čia:
