LRT RADIJO laidoje „Gyvenimo citrinos“ 47-erių Rūta Andre dalijasi, kaip pati sako, stebuklinga istorija, kai vėlyvą motinystę supainiojo su menopauze, tačiau slapta to labai norėjo.
– Pagimdėte, kai jums buvo 47 m.?
– Taip, labai įdomu, kai prieina pažįstami ir sako: „Koks gražus, sveikas jūsų kūdikis“. Kadangi auginu tris vaikus, turiu su kuo palyginti reakcijas. Suprantu, kad tai yra stereotipas, gimdyti tokio amžiaus nenormalu, žinoma, didesnė tikimybė sulaukti komplikacijų. Pagalvoju, kad žmonės priima tai su baime ir atsargumu.
Kai laukiausi, tikrai apie tai galvojau, visą gyvenimą sveikai maitinausi, negėriau, praktikavau jogą, gongų meditacijas, mano gyvenimas buvo sveikas, tad tikėjau, kad ir mano vaikas turi būti sveikas.
– Buvote rami?
– Taip, man labai padėjo ikonų piešimas. Vieną kartą per savaitę piešdavau ikonas. Turėjau pokalbį su Jėzumi, jis man suteikė vidinės ramybės, kad su jo vedimu viskas bus gerai.
– Tai buvo netikėta, ar planuota?
– Slaptai tikrai norėjau, vyras irgi, tačiau garsiai įvardyti pabijojome. Bet visuomet sakėme – kaip bus, taip bus. Tokiame amžiuje turi gyvenimo ritmą, nebežiūri į gyvenimą per rožinius akinius, tačiau slaptai vis tiek to norėjome, o pati slapčiausia mano svajonė nuo 7 m. buvo turėti sūnų. Pirmiausia nėštumą supainiojau su menopauze, nepagalvojau, kad galėčiau būti nėščia, tuo metu ir pagalvojau: gaila, kad neturėjau galimybės užauginti sūnaus. Sužinojusi labai džiaugiausi, nustebimo nebuvo.
– Ar dvejojote, ką daryti, ar eliminuojame šį klausimą?
– Nebuvo tokios minties.
– Tada su vyru buvote nesusituokę, patyrėte krizę, bet apsisprendėte likti kartu iki galo?
– Jautrus momentas, jį priėmiau kaip dovaną.
– Kaip ir pati sakei – per nėštumą padidėjo jautrumas pasauliui?
– Pradėjau pastebėti tą jautrumą skrisdama į Graikiją, negalėjau suprasti, kas vyksta, galvojau, kad tai depresija. Tuo metu dar nežinojau apie nėštumą, nieko nenorėjau daryti, klausiau meditacijų, nenorėjau valgyti, sportuoti.
Sėdžiu lėktuve ir verkiu, nesuprantu, kas man darosi, protu suvokiau, tačiau širdimi negalėjau paaiškinti. Gyvenome kalnuose, viloje, mums atvežė vynuogių, duonos, rožių, išėjo puiki kompozicija. Mano draugė pradėjo viską valgyti, o aš sakau: „Kaip gali tai valgyti, tokia kompozicija“. Kitą rytą ėjau fotografuoti saulės šviesoje.
– Vėliau supratai, kad tas jautrumas ne tik kaip fotografės, bet jau nešioji kūdikį?
– Tikrai taip, tuo momentu viskas buvo taip svarbu ir taip gražu. Po kurio laiko supratau, kad į viską reagavau tikrai per stipriai.
– Kokių gražių momentų atsimeni?
– Visą nėštumą jaučiausi pakylėta, sau buvau labai graži, to tikriausiai nebuvo per visą gyvenimą. Kai man sakydavo, kad esu graži, taip nesijausdavau, o per nėštumą pati save įsimylėjau, norėjau fotografuotis, niekada anksčiau taip nebuvo.
– Rūta, apie sunkumus. Nors gyvenimas ir subalansuotas, ką reiškia lauktis 47-erių?
– Jaudinausi dėl to, tačiau sunkumo nejaučiau, dirbau, fotografavau dvi savaites iki gimdymo, dirbau iki paskutinės minutės. Jaučiausi labai gerai, tai tikrai nerealu. Įdomus momentas – keldavausi ketvirtą ryto ir klausydavausi muzikos, vyras irgi pradėjo tai daryti kartu, žinoma, dabar to nebedarome. Mano mityba pasikeitė, nebegalėjau valgyti nei miltinių produktų, nei saldumynų, juos labai mėgau.
– Tau viskas buvo lengva ir paprasta, tačiau aplinka yra aplinka, yra ir medikai. Kaip sekėsi?
– Susidūriau su tokia situacija, kai pasiūlė genetinį tyrimą. Tuo metu jau buvo 15 nėštumo savaitė, viską reikėjo daryti skubiai, kaip tyčia, susirgau gripu. Manęs paklausė, ar esu įspėta, kad tyrimas sudėtingas, yra 50 proc. persileidimo tikimybė. Nežinojau, ką pasakyti, niekas nebuvo perspėjęs. Žinoma, galėjau nedaryti, tačiau jau buvau atvykusi į vietą.
Šis tyrimas buvo aktualus, tačiau persileidimo labai bijojau. Tuo metu gydytoja pasakė: „Galite eiti, paslysti ir prarasti vaiką, tikimybė tokia pat.“ Buvau šokiruota.
– O dėl amžiaus, ar girdėjai replikų?
– Mačiau keistą požiūrį iš gydytojų, tarsi tokio amžiaus ir toks neatsakingumas, bet stengiausi nesureikšminti. Per gimdymą viskas buvo puiku, gydytoja juokėsi: „Per gimdymą bus ir mantros, ir eteriniai aliejai“, ji žinojo, kad praktikuoju.
– O kaip praėjo pats gimdymas?
– Gydytojai tikėjosi, kad bus labai lengvas, tačiau tarp vaikų yra 17 m. tarpas, tad apsigavome visi – gimdžiau 8 val. Reikėjo daryti cezario pjūvį, labai norėjau gimdyti natūraliai, turėjau lūkesčių pagimdyti apimta ekstazės, bet tikrai nepavyko.
– Kaip dabar vyksta gyvenimas, kūdikėliui du mėnesiai, kaip jaučiatės jūs ir vyras?
– Dėkoju sau, kad praktikavau jogą, nes įpratau keltis anksti, 3 val. nakties, tai labai stiprus laikas meditacijai. Keltis vidury nakties man visiškai ne naujiena. Paryčiai – stebuklingas momentas, kai galime džiaugtis tyla, ramybe, kylančia saule.
– Esi gimdžiusi 19 m., o dabar tau 47 m., ar gali palyginti tuos du laikotarpius?
– Kai pagimdžiau 19 m., turėjau labai daug neatsakytų klausimų: ką su vaiku daryti, kaip jį vystyti, kaip prisiliesti. Buvo daug nežinomybės, bet tuo metu man daug padėjo mama ir sesės. Dabar mamos jau nebėra, sesės irgi turi savo gyvenimus, turiu daug patirties, primirštų dalykų ieškau knygose. Laikas dabar kur kas sąmoningesnis, daugiau mėgaujuosi, leidžiu sau išbūti su vaikeliu, nesiskundžiu buitiniais dalykais.
– Ar būna, kad aplanko mintys, paskaičiuoji, kiek jums su vyru bus metų, kai jis bus vyresnis?
– Tikrai taip, bet motyvuoju save, nes tikiu, kad tai minčių galia. Mano pavyzdys – močiutė, gyvenusi 93 m., ji bendravo, ėjo, rūpinosi savimi, buvo sociali, bandau lygiuotis į ją.
