„Mano pirmosios kelionės būdavo į Šv. Ignoto g. 5 – tai buvo mano senelio darbo vieta“, – sako Orijus Gasanovas. Visą pasaulį išmaišęs žurnalistas savo sentimentų skrynelėje ypač svarbią vietą laiko vaikystės, kuri prabėgo tarp Vilniaus senamiesčio sienų ir viešint senelio darbo kambaryje, prisiminimams, klausantis Lukiškių kalinių riksmų naktį ir nešiojant pintines gėrybių iš mamos sodo.
– Kaip tu kalbiesi su savo vidumi?
– Aš labai neturiu laiko kalbėtis su savimi, dažniausiai turiu frazę: „aš išprotėsiu“ arba „jau išprotėjau“. Toks būna trumpas pokalbis su savimi.
Žmonės, net tie, kurie manęs nepažįsta, vadina mane reporteriu. Aš toks esu iš prigimties, man viskas yra įdomu – aš visko klausinėju.
– Kaip tu prisimeni savo vaikystę?
– Finansiškai ji buvo sunki, tačiau aš jaučiu malonius sentimentus, ji mane suformavo. Augau su mama ir seneliu, buvome komanda, mes žinojome, kad negalėjome sau daug leisti, aš tiksliai žinojau, kiek uždirba mano mama, tiksliai žinojau, kiek susikaupę skolų, kiek jai liks pinigų, ar ji nupirks man komiksų žurnalą. Vaikystėje buvo gėda kalbėti apie tėvų skyrybas, apie finansinę situaciją (...). Nemanau, kad tarp bendraamžių atrodžiau kaip ubagas, mano mama stengdavosi, kad taip nebūtų.
Žinojau, kad būsiu žurnalistas, bet neįsivaizdavau, kaip gyvensiu. Dažnai tie, kurie gyvena nepritekliuje, nori tapti milijonieriais, man taip nebuvo. Aš tik svajojau būti žurnalistu, o kitų svajonių ir neturėjau – nesvajojau apie mašiną, butą, svajojau pamatyti Niujorką, pavalgyti įmantraus maisto. Galbūt tai rodo mano siaurą mąstymą – aš svajoju apie paprastus dalykus.
– Ar su seneliu buvote artimi?
– Senelis buvo man kaip tėtis. Jis gyveno atskirai, bet jis man suteikė daug pasaulėžiūros, kurią aš perėmiau. Jis buvo kritiškas veltėdžiams, kvailiams, bedarbiams, žiūrėdamas televizorių vis keiksnodavosi (...). Mano senelis nebuvo turtuolis, bet davė man viską, ką galėjo, o labiausiai – žmogišką artumą. Nelaimingiausi paaugliai yra tie, kurie neturi ryšio su savo artimiausiais žmonėmis. Senelis išmokė mane kalbėti apie mus ir mano problemas.
Senelis niekuomet man neleisdavo užeiti į barą – jis mane saugojo nuo keistų, blogų žmonių ir išmokė mane nesikeikti. Mano aplinkoje buvo nemažai parūkančių, pageriančių paauglių, man tai buvo absoliučiai uždraustas dalykas, man tai atrodė neįsivaizduojama. Buvau kritiškai nusistatęs, iki pilnametystės nebuvau nieko ragavęs.
– Ar dažnai atsigręži į savo sentimentus?
– Sentimentai yra šiltas dalykas, žmonės dažnai negrįžta į prisiminimus, nors vertėtų. Visi, kurie yra mirę, yra gyvi, kol mes juos prisimename (...). Dabar laikas bėga beprotišku greičiu, aš visą laiką skubu (...). Į oro uostą visą laiką bėgu ir niekada nežinau, ar nevėluoju.
Gyvenime nesu iškėlęs klausimo, kas yra gyvenimo prasmė, man atrodo, kad jis neturi vienos prasmės. Nėra taip, kad gyvenu tik tam, kad man būtų gera, aš gyvenu ir dėl kitų, bet niekada nekeliu šio klausimo, manau, kad jis veda į depresiją – ką daryti, jei tą tikslą jau pasiekei.
– Ką pasakytum tam berniukui, kuris važiuodavo troleibusu pas senelį, išgyveno įvairias baimes, matė skurdą ir nepriteklių?
– Kartais manęs prašo autografo, aš visada rašau tą patį palinkėjimą: „Gyvenk taip, kad būtų ką užrašyti.“ Duočiau ir sau tą patį linkėjimą – kuo mažiau nuobodžių akimirkų, reikia gyventi ryškiai.
– Ar tu esi laimingas?
– Aš nuoširdžiai esu labai laimingas. Manęs dažnai klausia, kaip aš viską suspėju, bet iš tikrųjų, aš nieko nespėju, yra daug, ko aš nespėjau. Pavyzdžiui, padėkoti seneliui už puikią vaikystę.
Viso pokalbio klausykite čia:
