Elegancija ir subtilumu spinduliuojanti aktorė Virginija Kochanskytė sako, jog savo būdą paveldėjo iš mamos, kuri net į darbą fabrike eidavo pasipuošusi skrybėlaite ir aukštakulniais. Mama aktorei įskiepijo ir tai, kad per gyvenimą būtina neštis šventinę nuotaiką, tačiau ji savo namuose švenčių stalo niekuomet neruošia – virtuvėje sukasi jos vyras, menininkas Arūnas Sakalauskas.
Užleido vietą jaunesniems
Šiandien aktorė, režisierė, renginių vedėja su kolegomis kuria literatūrines-muzikines programas, kamerinius spektaklius, organizuoja poezijos vakarus. Virginija džiaugiasi radusi savo nišą ir priduria, kad brandaus amžiaus aktoriui vaidmenų teatre nėra daug.
„Mano aktyvi teatro veikla už teatro sienų prasidėjo dar man esant teatre. Su kolegomis kūrėme kamerinius spektaklius, dviejų aktorių teatrą. Aš likau toje erdvėje, suvokusi, kai man sukako penkiasdešimt metų, kad atėjo laikas, kai dramaturgijoje nėra vaidmenų. (...).
Lūkuriuoti vaidmens teatre, užimti kažkieno kito vietą man atrodė negarbinga. Tiek į teatrą ateina jaunų žmonių, kuriems reikalingas ir uždarbis, ir nuolatinė darbo vieta, ir kūrybos laukas, o aš savąjį turiu, todėl išėjau“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ pasakoja V. Kochanskytė.
Grožis gelbėja pasaulį
Būdama scenoje aktorė turi tikslą – dovanoti žmonėms viltį. Virginija tikina, jog spektakliai turi žmogų pakylėti ir perteikti tikrąjį gyvenimo grožį.
„Išeiname iš Kauno dramos teatro, einame Laisvės alėja ir aš mamos klausiu: „Mama, kaip tau spektaklis?“ Ir mano mama, fabriko darbininkė, labai ramiai, be jokios ironijos ar skepsio, konstatuoja: „Fabrike baisiau būna.“ (...).
Kiekvienas žmogus turi savo išmanųjį telefoną, kur nereikia net televizoriaus ar kompiuterio ekrano, jam kiekvieną akimirką pasakojama, koks baisus yra pasaulis ir kaip sunku jame išgyventi. Tai žmogus, kuris ateina į teatrą, jis ieško grožio. Grožis gelbėja pasaulį“, – priduria aktorė.
Šventę per gyvenimą reikia neštis kasdien
Aktorė pasakoja iš šviesaus atminimo mamos išmokusi svarbiausio – šventę per gyvenimą reikia neštis kasdien. Virginija sako įsidėmėjusi viską, tik daug ko nespėjusi mamos paklausti.
„Taip ir nepaklausiau, kas suformavo mamai, kas yra kilni, tauri, graži moteris. Nuo vaikystės tikrai prisimenu, kad ji iš skarelės galėdavo pasisiūti suknelę, visada buvo labai stilinga ir labai madinga. Kaip ten bebūtų, išorė dažnai kalba ir apie vidų, kas žmogui rūpi, ką jisai nori nešti kitam žmogui, ką jis nori sukurti (...).
Mano mama labai norėjo mokytis. Tokiu būdu ji buvo ta, kuri ir atviliojo tėvą gyventi į Kauną iš Tabariškių kaimo, baigė gimnaziją. Ji turėjo nuostabiai gražų balsą. Namuose skambėdavo ir operų, ir operečių arijos, kurias aš tik vėliau išgirdau Kauno muzikiniame teatre.
Dabar galvoju, mano mama būtų puikiausia operos solistė, muzikinio teatro solistė ir puikiausia renginių vedėja – ji ištekino visas drauges, visas draugių dukras, giminių dukras, piršliavo, buvo svočia, visada dainuodavo, visada keravodavo“, – prisiminimais dalijasi aktorė.
Virgilija prisipažįsta, kad nuo vaikystės įprato švęsti kiekvieną dieną, vėliau – pasitempti ją įpareigojo koncertai, spektakliai ir teatralizuoti pasirodymai.
„Tu ir puošiesi, tu ir pasitempi, tu tikrai galvoji, ką šį vakarą žiūrovui pasakysi, kokią mintį tu perduosi. Nesvarbu, kad ji yra potekstėje, bet ji ištransliuojama žiūrovui. O šventės namie būna, kada Arūnas neina į dirbtuvę, kada aš neinu į dirbtuvę, kada pusryčiaujame kartu, kada kartu važiuojame apsipirkti į turgų daržovių, vaisių, einame pasivaikščioti prie jūros. Tai būna mūsų šventės“, – sako ji.
Virtuvėje šeimininkauja vyras
Šventes Virginija mėgsta, tačiau į virtuvę užsuka retai. Maistą jų namuose gamina aktorės vyras skulptorius Arūnas Sakalauskas.
„Mano mama viską ruošdavo su meile – ar Velykos, ar Kūčių vakaras, kaip ji ten tas žoleles gražiai dėliodavo. Tada nebuvo nieko ypatingo, tai morkytes kaip supjausto, virtus burokėlius supjausto, padėlioja gėlyčių ant stalo. Mano Arūnas labai mėgsta pavalgyti, gal dėl to mėgsta ir daryti valgyti skaniai, o aš – papuošiu stalą“, – teigia V. Kochanskytė.
Arūnas ir Virginija kartu jau keturiasdešimt dvejus metus. Nors kiekvienas darbuojasi savoje meno srityje – savu tempu ir savu grafiku, – abu sutinka, kad įtampų namuose dėl to niekuomet nekyla.
„Vakarienė būna kartais ant stalo padėta, o aš pati skambinu ir sakau, tu jau manęs nelauk, tik pažiūrėk, kad būtų durys neužrakintos, kad aš galėčiau įeiti (...). Jis pats nėra scenos žmogus, į sceną išėjęs jis patiria daug įtampos, bet labai išgyvena dėl mano pasirodymų. Dabar dažniau kartu važiuojame į pasirodymus, jis atranda Lietuvą ir labai džiaugiasi, kad (...) yra galimybė, kitaip neprisiruoštų“, – sako aktorė.
Visą laidos epizodą galite peržiūrėti čia:
