Buvusi projektuotoja, dabar pensininkė Sabina Uptienė netinginiauja: ji kasdien daro mankštą ir netgi padaro špagatą, yra nusiteikusi tą praktikuoti iki 80-ies, o tada jau bus matyt. Prieš dvejus metus energinga senjorė ryžosi avantiūrai – pasidarė ant rankos dilbio tatuiruotę. Nors, kaip ji pasakojo LRT.lt, aplinkiniai į tai žiūrėjo įtariai, jai pačiai rezultatas patiko – tad netrukus išsitatuiravo ir antrą dilbį.
Ponia Sabina pusiau juokais, pusiau rimtai sako, kad dabar išgyvena patį geriausią savo gyvenimo etapą – vaikai užauginti, į darbą eiti nereikia, tad gali iki soties užsiimti tuo, kas jai patinka.
„Gyvenimu nesiskundžiu, iš pensijos pragyventi galima, visko man pakanka, bet neturiu omeny vien materialinės pusės. Pinigai svarbu, bet svarbiausia man yra bendravimas su žmonėmis, su kuriais pakeliui – tada gyvenimas būna užpildytas“, – sakė moteris.
Kiekvieną rytą ji sąžiningai daro mankštą – pradeda ją dar lovoje, ten keliolika minučių „prasitampo“, padaro kvėpavimo pratimų. Po to, pasak jos, ir šypsena veide atsiranda.
Atsikėlusi iš lovos ji sportuoja jau rimčiau – jei niekur neskuba, skiria tam visą valandą. Nemažai juda ir likusią dienos dalį. Moteris įsitikinusi, kad būtent tai padeda gerai jaustis: „Amžius – ne riba, jei pakankamai judi.“
Kartais pavakary būna taip, kad reikia kažkur eiti, bet tingisi, norėtųsi likti namie ant sofos. Tuomet moteris irgi padaro keletą pratimų – pakiloja rankas, jomis pamosuoja, pasilanksto – ir energijos vėl atsiranda.
Paleidžiu tai, kas ne mano valioje, tegul sprendžiasi savaime.
Porą kartų per savaitę senjorė sportuoja trenerės Joanos Bartaškienės vedamuose užsiėmimuose. „Ten ir su įvairiomis moterimis pabendrauju, o Joana mums sugalvoja visokių įdomių veiklų, organizuoja pasirodymus renginiuose – esame šokusios visose didžiosiose Lietuvos arenose, išskyrus Panevėžio, taip pat pilyse, botanikos sode ir kitur“, – pasidžiaugė Sabina.
Moteris dar vaikystėje buvo lanksti, lankė gimnastikos būrelį. Suaugusi ir sukūrusi šeimą, sportą apleido – juk tais laikais nebuvo ir sporto klubų, kur galėtum eiti, kada panorėjęs. Sportą ji vėl atsiminė, kai vaikai, sūnus ir dukra, jau buvo paaugę: tada ją pakvietė prisijungti prie Kauno gimnastikos senjorų klubo, ir ją ši veikla įtraukė.
Klube ji vėl atsiminė špagatą – ne iš karto, bet jau greitai seni įgūdžiai grįžo ir jį padaryti vėl pavyko. O ar vyresniame amžiuje špagatas nekenkia sąnariams? Pašnekovės įsitikinimu, yra atvirkščiai – jai klubų sąnarius pamausdavo seniau, o reguliariai darant šį pratimą skausmai atsitraukė, tik, žinoma, reikia būti atsargiam, kad nepažeistum sausgyslių.
Ponia Sabina 2022 m. išrinkta Kauno gimnastikos senjorų klubo prezidente, tad turi ir su juo susijusios veiklos.
Žiemą, kai yra sniego, moteris mėgsta juo nusiprausti ar pavaikščioti per jį basa – pasak jos, tai suaktyvina kraujotaką ir padeda geriau jaustis.
Tatuiruotė – po filmavimosi
Sportas Sabinos gyvenime svarbus jau kelis dešimtmečius, na, o tatuiruotės energingos moters rankas puošia porą metų. Jos moters gyvenime atsirado netikėtai, kai ji dalyvavo televizijos projekte „Pirmi kartai. 60+“, kur senjorai išbando kažką naujo.
„Kitos dalyvės jau buvo išgraibsčiusios apsilankymus visokiuose grožio salonuose, tad man laidos kūrėjai pasiūlė pasirinkti kažką įdomesnio. Šuolis su guma ir panašūs dalykai manęs netraukė, o kai užsiminė apie galimybę pasidaryti tatuiruotę, pagalvojau: kodėl gi ne, juk ir seniau tokia mintis sukirbėdavo“, – atsiminė pašnekovė.
Nuleidžiu akis į savo vieną ranką, tada – į kitą, ir pasidaro linksmiau.
Ji išsirinko lotoso žiedą, nes jis simbolizuoja išmintį, ramybę, o ir piešinys buvo gražus. Gėlė buvo ištatuiruota ant jos kairiojo dilbio. Moteris sako, kad procedūra nebuvo maloni, bet tai ir ne kokia operacija, labai kankintis nereikėjo.
Antra tatuiruotė – brolio atminimui
Po kurio laiko antrą tatuiruotę ant dešiniojo dilbio moteris pasidarė savo iniciatyva, o jos pasirinktas piešinys – bitė – turi simbolinę reikšmę.
„2020 m. mirė mano brolis, mes buvome artimi. Mus labai siejo ir bitės, kurių aviliu rūpinomės, kai mirė tėvai – svarbesnius darbus atlikdavo brolis, aš prisibijodavau, o man liko jų maitinimas. Kai brolio jau nebebuvo, vieną šaltoką lapkričio dieną su dukra ir anūkėmis aplankėme šeimos kapą. Netikėtai dukra pastebėjo skrendančią bitę, kas buvo keista, nes tokiu metų laiku bitės saugiai žiemoja aviliuose. Ši bitutė praskrido pro mus, apsisuko ir nutūpė ant paminklinio akmens. Patupėjusi keletą minučių, nuskrido… Man tai buvo labai jautrus momentas“, – pasakojo Sabina.
Netrukus mugėje ji pamatė dvi kalvio nukaltas geležines bites ir jas įsigijo, nė nepaklaususi kainos. Vieną įtaisė ant brolio antkapio, kitą – savo sode. Bet ir tada nenurimo – sumanė pasidaryti bitės tatuiruotę, taip tarsi pagerbdama brolio atminimą.
O kaip į tokį neįprastą per 70 metų perkopusios kaunietės sprendimą reagavo aplinkiniai? Jos vyras, pasak jos, jau seniai „ant debesėlio“, dabar ji turi draugą, kuris nieko blogo nesakė. Vaikai mamos pasirinkimui pritarė, anūkai dar pasidžiaugė, kad jų močiutė – šiuolaikiška.
Iš bendraamžių ji sulaukė ir kreivų žvilgsnių, kai kas užsiminė, kad vyresnių moterių oda nėra stangri, tad tatuiruotės netinka, arba minėjo, kad tatuiruotės asocijuojasi su iš kalėjimo išėjusiais asmenimis. Bet pati moteris savo sprendimo tikrai nepasigailėjo: „Būna, nuleidžiu akis į savo vieną ranką, tada – į kitą, ir pasidaro linksmiau.“
Rojaus kampelis prie Kauno marių
Sabina turi ir vieną pomėgį, kuris artimas daugeliui pensininkų – ji mėgsta kapstytis savo sode. Sodą, esantį netoli Kauno marių, ji vadina pačia nuostabiausia vieta, tikru rojaus kampeliu, kur būdama nuo visko pailsi ir atsigauna.
„Auginu daržoves, ir darau tai ne iš bado – man tai malonumas. Ypač mėgsta auginti pomidorus, jų šiemet turėjau gal 20 veislių“, – sakė energinga pensininkė.
Šalia jos sodo dar ir miškas, kur mielai traukia pagrybauti – irgi ne iš bado.
Aktyviai gyventi ir daryti špagatą moteris labai norėtų iki 80-ies, o tada jau žiūrės, ar to norėsis toliau. Bet jeigu sveikatos sportui ir neliktų, ji nusiteikusi rasti kitų veiklų ir nesėdėti rankų sudėjusi – juk kol kažką veiki, tol gyveni.
Ir dar jai atrodo labai svarbu vengti streso, nes nuo jo ir kyla daugelis ligų. „Gyvenime būna visko, bet aš stengiuosi į stresines situacijas žiūrėti kaip į neatsiejamą gyvenimo dalį. Stengiuosi nesijaudinti dėl to, ko negaliu pakeisti – paleidžiu tai, kas ne mano valioje, tegul sprendžiasi savaime“, – sakė sportiškoji pensininkė.
