Spalio 1 d. minima Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena, o šauniu tokios dienos simboliu galėtų būti alytiškis Eugenijus Guntulionis – nors jau greitai minės septyniasdešimtmetį, jis nenusėdi vietoje, sportuoja, filmuojasi ir dirba pedagoginį darbą. LRT.lt žodžio kišenėje neieškantis pedagogas sakė, kad jis planuoja sulaukti šimto metų, tad dabar į pensiją išeiti dar būtų per anksti. Vienas iš jo darbų – labai neįprastas: jis mokytojauja Alytaus kalėjime.
– Kaip nusiteikęs laukiate savo septyniasdešimtmečio, ar nebaugina toks apvalus skaičius?
– 70 m. man sueis antrąją Kalėdų dieną, ir manau, kad jeigu sulaukęs tokio amžiaus tu dar gerai jautiesi ir dar daug ko iš gyvenimo nori, tai tokia sukaktis labai šauni.
Tiesa, tam, kad gerai jausčiausi, jau reikia investicijų: kas rytą pradedu nuo valandos mankštos. Į darbą dažnai važiuoju dviračiu, pirmyn ir atgal išeina 8 km – kai geras oras, smagu palakstyti.
Taip pat sveikai maitinuosi ir sveikai gyvenu – taip darau jau apie du dešimtmečius.
Iki tol 30 metų rūkiau, mėgdavau išgerti alaus, kai žiūrėdavau krepšinį, bet paskui supratau, kad jau mano garantinis laikotarpis baigiasi ir teks labiau savimi pasirūpinti.
– Oficialiai jūs jau esate sulaukęs pensinio amžiaus, tačiau į pensiją išeiti nepanorote?
– Pensinio amžiaus sulaukiau 2018 m. Buvau istorijos mokytojas, o tuomet pamokas perleidau jaunesniems kolegoms – manau, reikia užleisti vietą. Bet ko niekam neužleidžiu – tai savo mylimo dramos būrelio, kurį vadinu „teatriuku“. Rašau spektaklių scenarijus ir režisuoju, pats kartu su vaikais vaidinu ir kitus mokytojus kviečiu prisijungti.
Be to, kadangi mūsų Alytaus Dzūkijos mokykla yra šimtametė, joje yra muziejus, kuriame aš taip pat darbuojuosi.
Ir dar turiu keletą istorijos pamokų per savaitę kitoje mokykloje – nuo praėjusių metų rugsėjo pradėjau dirbti Profesinio rengimo centro gimnazijos Kalėjimo skyriuje, paprastai vadinamame tiesiog kalėjimu.
– Kaip jūs nuėjote dirbti į kalėjimą? Ar nebuvo nejauku?
– Pasiūlė viena pažįstama mokytoja. Kai apie tai papasakojau artimiesiems, jų reakcija buvo: „Tu išprotėjai.“ Bet aš nepuoliau prie to darbo aklai – susisiekiau su mokytoja, kuri ten ilgai dirbo, ir sužinojau, ko galima tikėtis, o tada nusprendžiau bandyti.
Kalintiems žmonėms, kurie nebaigę mokyklos, yra suteikiama galimybė mokytis. Mokau 9–12 klases, mano mokiniams – nuo 18 iki 73 m.
– Kaip papasakotumėte, kokia tvyro atmosfera tokioje neįprastoje mokymo įstaigoje, kokie tie mokiniai?
– Įeidamas į patalpas gauni pultelį, kad prireikus galėtum išsikviesti apsaugą, o mokiniai – tarsi iš kito pasaulio, ne vienas įkalintas ilgam laikui.
Bet tai vis tiek yra žmonės, be to, mokytis jiems nėra privaloma, taigi į pamokas ateina tie, kurie to patys nori. Kai kurie iš jų nuoširdžiai domisi istorija ir galėtų dabar pat laikyti egzaminą – jie skaito knygas, žiūri vaizdo įrašus (juolab kad daugelis turi nemažai laiko; tiesa, yra ir dirbančių mokinių, kuriems tiesiog palieku užduotis).
Svarbu, kad jie pajustų, kad tu juos gerbi, ir tada jie gerbs tave.
Turiu savo kabinetą, jį puošia vieno mokinio iš degtukų pagamintas Stepono Dariaus ir Stasio Girėno lėktuvo modelis.
Istorijos mokslas susijęs su politika, ir kiekvienas mokinys – jie juk ne vaikai – turi savo nuomonę, kurią nori išsakyti, taigi nemažai diskutuojame. Dar jiems labai patinka nagrinėti karikatūras.
Šiame darbe nejaučiu rutinos, po 40-ies metų darbo paprastoje mokykloje pakliūti į kitokią aplinką buvo įdomu.
– Ar teko kada nors panaudoti tą pultelį apsaugai iškviesti?
– Vieną kartą tas mygtukas pasispaudė netyčia (šypsosi), apsauga žaibiškai prisistatė. Bet šiaip ir iš kitų girdėjau, kad pastaraisiais dešimtmečiais to nebuvo prireikę.
Ir įprastoje mokykloje, kaip žinia, pasitaiko visokių mokinių, ne su visais lengva sutarti, bet per ilgus darbo metus geriau supranti, kaip su kiekvienu susikalbėti.
– Kaip jūs prieš keturis dešimtmečius nusprendėte tapti istorijos mokytoju?
– Iš esmės tapau istoriku todėl, kad nemokėjau matematikos. Mano brolis dvynys – puikus matematikas, mes sėdėjome viename suole ir jis viską už mane padarydavo, todėl matematikos ir neišmokau.
1972 m. stojau į Žemės ūkio akademiją – tėvukas buvo miškininkas ir taip patarė, aš jo paklausiau – ir neišlaikiau matematikos egzamino. Na, ir ačiū Dievui.
Tada mane paėmė į sovietinę kariuomenę, o iš jos grįžęs jokių patarimų nebeklausiau ir stojau į istoriją, kuri man iš tikrųjų patiko.
– Ar dabar kartais nepagalvojate, kad jau atėjo metas nuo visų darbų pailsėti?
– Na, aš planuoju gyventi iki 100 metų (nors ir žinau posakį, kad žmogus planuoja, o Dievas juokiasi), tad skaičiuoju, kad man reikėtų dar keletą metų padirbėti (šypsosi).
Ir dar manau, kad žmogus labiausiai pavargsta, kai nieko neveikia. O jeigu jis turi veiklos, kuri jam nors kiek įdomi, tai gyventi jau įdomiau.
Gyvenime yra daug smagių veiklų. Aš visą gyvenimą svajojau vaidinti, dar nuo tada, kai pats mokiausi mokykloje ir lankiau dramos būrelį. Atsimenu, tokiame spektaklyje vaidinau mikčiojantį vaikiną – ir taip įsijaučiau, kad po to pasirodymo dar kelias savaites mikčiojau.
Aktoriumi taip ir netapau – bet dabar, jau sulaukęs brandaus amžiaus, radau galimybių pasireikšti ir šioje srityje.
– O ar apie meninės pakraipos studijas nebuvote susimąstęs, juk ten matematikos egzamino laikyti nereikia?
– Taip, vaidyba – mano aistra, galbūt tai yra genuose. Mano pusseserė yra režisierė Dalia Tamulevičiūtė, ji keliolika metų vyresnė.
Ji augo pirmojoje Varėnoje, o aš – Dubičių kaime, rajono pakraštyje, šalia Baltarusijos sienos. Susimąsčiau, kad Dalia tik iš trečio karto įstojo į režisūrą, tad man, paprastam kaimietukui, šansų visai nėra – juk anuomet Varėna man atrodė kaip tikras didmiestis. Taip ir nepabandžiau, nors vėliau, aišku, gailėjausi.
Na, bet aš ir istorijos pamokose rasdavau vietos vaidybai. Man pasisekė, kad visose mokyklose, kuriose dirbau, buvo geri direktoriai, kurie nepriekaištaudavo, kad pamokas vesdavau gana laisvai. Paimprovizuodavom, tarkim, suvaidindavom, kad joja Vytautas, sutinka Jogailą – ir kitas mokinys jau tęsia istoriją, kas toliau nutiko. Tiesa, tam reikia ir kūrybingų mokinių, ir mokytojo, kuris moka užvesti. Aš visuomet maniau, kad mokytojas turi būti gerąja to žodžio prasme šiek tiek išprotėjęs, toks nestandartinis, nevaldiškas.
O ir mokyklos dramos būrelyje mes rengiame ne šiaip paprastus spektakliukus apie meškas ir zuikučius, o rimtesnius, kuriuos, jei gerai pasiseka, profesionaliai pristatome Alytaus teatro scenoje. Kai ten pasirodome, ir man, ir mokiniams būna didžiulė šventė.
– Kaip jums, jau sulaukus brandaus amžiaus, pavyko pakliūti į televizijos ekraną?
– Gerai atsimenu, kaip 2019 m. rugsėjį kolega man pasiūlė nuvykti aktorių atranką – nuvažiavau, pasirodė įdomu, dalyvavau ir kitur.
Buvau pastebėtas, mane pakvietė filmuotis vieno prekybos tinklo reklamoje. Ten turėjau važiuoti motociklu „Jawa“ – tokiu, koks mano jaunystėje buvo kiekvieno berno svajonė. Važiuoti turėjau kartu su aktore Dalia Brenciūte. Man net pasamdė instruktorių, kad pasimokyčiau važiuoti, nes neturėjau motociklininko teisių. Bet prieš pat filmavimą režisierius nusprendė, kad lygios teisės, tad moteris turi sėstis prie vairo, o aš – į motociklo lopšį, ir tai labai įžeidė mano savimeilę (šypsosi).
Po to filmavausi ir daugiau reklamų, iš viso jų buvo gal trisdešimt, o keliuose filmuose vaidinau epizodinius vaidmenis. Ypač man patiko vaidinti seriale „Prakeikti 3“ – ten pasirodžiau kartu su aktoriumi Vytautu Kaniušoniu, kuris – tikras profesionalas, galėjęs nepastebimai ištaisyti mano klaidas. Man buvo didelė garbė su juo pasirodyti.
O pats smagiausias dalykas šiame darbe būdavo tas momentas, kai mano trys anūkai sakydavo: „Dėduli, matėme tave per televizorių.“
Tačiau didesnė dalis reklamų, kuriose filmavausi, buvo skirtos užsienio rinkai, tad anūkai jų nepamatydavo, o tada ir man mažiau džiaugsmo būdavo. Be to, atrankos ir filmavimai paprastai vyksta Vilniuje darbo dienomis, na, o man tenka važinėti iš Alytaus. Taigi dabar su tais važinėjimais filmuotis į Vilnių aprimau, yra ir daugiau įdomių veiklų, kurias norisi išbandyti.
– Ką dar esate nuveikęs ar ketinate nuveikti tokio, ką ne visi jūsų bendraamžiai daro?
– Nesu nei šokęs parašiutu, nei lėkęs kartingu, gal dar pavyks tam pasiryžti. Užtat kelis kartus išsiruošiau paslidinėti į Druskininkus ir į Liepkalnį, labai patiko – nuleki nuo kalno, o atgal tave užkelia kaip poną, nereikia kabarotis su slidėmis į kalną kaip jaunystėje.
Dar savo sodyboje įsirengiau stovą su geru krepšinio lanku, vis pamėtau kamuolį į krepšį. Tai buvo mano sena svajonė nuo pat vaikystės. Kaime žiemą mes, neturėdami sporto salės, lauke žaisdavome krepšinį ant suplūkto sniego, o nuosavas krepšinio stovas kieme man atrodė kaip tikras stebuklas.
– Ką patartumėte tiems senjorams, kurie jau neturi tiek energijos kiek jūs ir jų gyvenimas išties nelengvas?
– Manau, gyvenime vis tiek galima atrasti kažką gero, kažką, kuo būtų galima pasidžiaugti. Na, galima sėdėti ir dejuoti, kad mes jau seni, kad greitai teks mirti ar kad vaistai brangūs – ir taip gyventi. Tačiau galima kas rytą atsibudus pasakyti, kad išaušo nauja graži diena – ir imtis veiklos, kuri teikia malonumą. Daug kas priklauso nuo požiūrio.
Tačiau reikia ir pasistengti dėl to, kad gyvenimas būtų geras. Aš, kaip ir minėjau, kasdien jau 20 metų po valandą mankštinuosi tam, kad išsijudinčiau ir geriau jausčiausi. Patikėkite, iš pradžių nebuvo lengva – reikėjo užsispyrimo. Bet savaitę iškentus, jau tapo lengviau, o dar po kelių mėnesių tai tapo neatsiejama gyvenimo dalimi.
