Gediminas Dalinkevičius – smuikininkas, Kauno kamerinio orkestro įkūrėjas ir buvęs Seimo narys, šiuo metu pasinėręs į pedagoginę veiklą: jis tvarko trečiojo amžiaus universitetų organizacinius reikalus ir veda paskaitas. Tarptautinės pagyvenusių žmonių dienos proga G. Dalinkevičius senjorus ragina imtis veiklos, užuot sėdėjus prie lango: pradžioje išsijudinti gal ir bus nelengva, bet vėliau tai tikrai suteiks džiaugsmo.
– Ar jūs, neseniai sulaukęs 78-erių, dar niekuomet nepagalvojote, kad jau atėjo metas pailsėti ir pagyventi ramiai?
– Manau, toks klausimas kyla dėl kartų skirtumų. Darbingo amžiaus žmonės dažnai gyvena labai įtemptu tempu, pervargsta ir galvoja, kaip būtų smagu sėdėti ir nieko neveikti, išėjus į pensiją. Bet nieko neveikimas tikrai nėra vertybė.
Esu matęs daug žmonių, kurie sėdi, žiūri pro langą ir tyliai gęsta, ir mačiau jų bendraamžių, kurie gęsta, jodinėdami žirgais. Atsiminkime istoriją: Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas žuvo, nukritęs nuo arklio, kai jam buvo 80 metų, vadinasi, jis dar jodinėjo. Jogaila, būdamas 74-erių, susilaukė įpėdinio. Taigi, esu įsitikinęs, kad tie, kurie dar pastovi ant kojų, turėtų judėti į priekį, užuot žiūrėję pro langą.
– Taigi, ir jūs pats judate, ir kitus pensinio amžiaus žmones norite išjudinti, kviesdamas juos nuo spalio pradėti studijas trečiojo amžiaus universitete?
– Esu Nacionalinės trečiojo amžiaus universitetų asociacijos vykdantysis direktorius ir Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto prorektorius, sakyčiau, kad tai yra socialinis judėjimas, mano tikslas – kuo labiau jį sustiprinti. Ieškau kontaktų, kaip tą padaryti.
Juk mūsų visuomenė sensta ir vyresniems žmonėms tikrai reikia veiklų. Juolab kad dabar jau nebėra tokio gero susikalbėjimo tarp kartų, tokios senelių ir anūkų bendrystės, kaip seniau. Labai jaučiamas susvetimėjimas, be to, nemažos dalies žmonių vaikai yra iškeliavę į užsienį. Senjorui tikrai gresia likti vienam, sėdėti ir žiūrėti pro tą langą – pasikartoju, nes man tai vienas liūdniausių įvaizdžių.
Labai noriu atkreipti didesnį valdžios dėmesį į šią problemą. Valstybė prie trečiojo amžiaus universitetų judėjimo puoselėjimo lyg ir prisideda, bet gana fragmentiškai. O juk, kaip aš su humoru sakau, jei vyresnio amžiaus žmogus sėdi paskaitose, jis tuo metu nesėdi poliklinikoje, visuomenei tai naudinga.
Yra įvairių valdžios remiamų projektų, tačiau dauguma trečiojo amžiaus universitetų veiklų vystoma tiesiog dėl gražių iniciatyvų, aš ir mano kolegos dirbame savanoriškais pagrindais. Mažesniuose miesteliuose veiklos laikosi vietos asmenybių, kurios turi noro veikti, dėka.
– Norite pasakyti, kad jūs už savo darbus negaunate jokio atlygio?
– Aš gaunu pensiją, kaip ir kiti senjorai, bet atlyginimo – tikrai ne. Bet man teikia džiaugsmo tai, kad į trečiojo amžiaus universitetus ateina klausytojų, jie klausosi mano ir kitų vedamų paskaitų ir įsitraukia, lieka labai patenkinti.
Pabrėžiu, kad čia atėjus svarbus ne rezultatas, ko išmoksi, o tiesiog įsitraukimas į veiklą ir pats procesas, kuris gerina atmintį ir padeda išsijudinti.
Neretai žmonės atranda savyje gabumų, kurių iki tol niekuomet nerado galimybės atskleisti.
Visoje Lietuvoje (54 miestuose ir miesteliuose) veikiantys trečiojo amžiaus universitetai sulaukia maždaug 14 000 klausytojų, daugumą jų – per 90 proc. – sudaro moterys. Vien Vilniuje yra 13 fakultetų, praėjusiais mokslo metais buvo apie 2 500 klausytojų.
Prisijungia įvairaus amžiaus žmonės, yra ir dirbančių, kuriems nėra nė 60-ies, bet yra ir gerokai vyresnių. Pavyzdžiui, turime vieną aktyvią ir šaunią 98 m. studentę.
– Kaip jūs pradėjote dirbti trečiojo amžiaus universitete?
– Sakyčiau, viskas vystėsi nuosekliai. Buvau smuikininkas, vienu metu – ir dabartinės Nacionalinės filharmonijos direktoriaus pavaduotojas, ir tuo metu sukūrėme didelį edukacijų tinklą vaikams, nuolat koncertavau mokyklose ir dirbau su vaikų edukacija.
Na, o prieš septynerius metus sulaukiau kvietimo prisijungti prie senjorų edukacijos ir sutikau. Porą metų buvau Psichologijos fakulteto dekanu, vėliau sulaukiau kvietimo tapti prorektoriumi. Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universitetas turi nuostabią vadovę dr. Zitą Žebrauskienę, tokiam vertam pagarbos žmogui tikrai norisi padėti, kiek gali.
Vedu ir muzikos terapijos paskaitas, per jas pabrėžiu, kad esmė – ne aplankyti kuo daugiau koncertų, o suprasti, kokios muzikos klausydamasis gali geriausiai pasijusti, juk muzika tikrai gali pagerinti savijautą ir atitolinti depresiją.
– Jūs taip pat ir koncertuojate. Ar tenka ir namuose dažnai groti smuiku, kad neprarastumėte formos?
– Taip, vis dar užlipu ant scenos ir soliniuose koncertuose, ir su kolega pianistu Povilu Jaraminu. Taigi, negaliu nuo smuiko atsitraukti, kad neprarasčiau įgūdžių, kasdien namuose groju po 1–1,5 val., man tai tikra mankšta.
Taip pat stengiuosi vis išmokti ką nors naujo, tarkim, naują Niccolo Paganini kaprizą, mėgstu pasikrapštyti ir prie Johanno Sebastiano Bacho sonatų – mintinai moku sugroti tris. To mokydamasis lavinuosi, juk ir grodamas ant scenos turi atsiminti natas.
– Kaip apibūdintumėte, ar skiriasi tas jausmas, kai pasirodote ant scenos dabar ir karjeros pradžioje, gal, tarkim, seniau labiau jaudindavotės, bet ir aplodismentai džiugindavo labiau?
– Jaudulys ant scenos man nesvetimas ir dabar, artistas turi tik vieną bandymą, jei kas nors nepavyks, pasitaisyti jau nebegalėsi. Ir visuomet džiugu, jei koncerte užgimsta gyvas ryšys tarp tavęs ir publikos, jaučiama sinergija.
Man ypač įstrigo vienas pasirodymas mokykloje, kur grojau ir vedžiau koncertą. Po jo į sceną užtikrintai užlipo toks savimi pasitikintis pirmokėlis – matyt, būsimasis direktorius, jis padavė man saldainį ir pasakė: „Buvo žiauriai gražu.“ Tą saldainį ir dabar laikau lentynoje prie lovos, tai vienas brangiausių mano prisiminimų.
– Gal namuose, be grojimo smuiku, turite ir kitų veiklų, kurios padeda palaikyti gerą formą?
– Skaitau knygas keliomis kalbomis – vis pakeičiu kalbą, kad smegenys nesustabarėtų. Slidinėju, plaukioju. Būna, prisėdu prie šachmatų lentos, „Youtube“ atsidarau kokią pasaulinio garso šachmatininkų partiją ir ją analizuoju – man tai smagu.
– Turbūt sutiktumėte su nuomone, kad dabar senjorai Lietuvoje daug veiklesni ir pozityvesni nei prieš keletą dešimtmečių?
– Taip, ir apskritai Lietuvoje tokios pozityvios situacijos, kokia yra dabar, dar niekuomet nebuvo – nebuvo tokio ilgo laiko tarpo, kelių dešimtmečių, kai pas mus niekas nieko negriovė ir viskas tik auga. Taigi dabar – tikras aukso amžius, telieka tikėtis, kad griovimai neprasidės.
– O ką patartumėte tiems senjorams, kurie visgi sėdi namie prie lango ir skundžiasi gyvenimu?
– Jeigu žmogus pats to nenorės, tai, žinoma, niekas jo neprivers išsijudinti. Tarp noro ir atradimo džiaugsmo reikalingas veiksmas.
Atėję į trečiojo amžiaus universitetus žmonės džiaugiasi, kad tą padarė, nors išsiruošti kai kuriems būna labai nelengva. Mus labai veikia inertiškumas, įpratus nieko neveikti norisi tą daryti ir toliau (kartais suabejoju, ar tikrai lietuviai – darbšti tauta), bet kartą išsijudinus ir ką nors nuveikus bus malonu ir norėsis tą malonumą patirti dažniau.
Nuolat sakau universiteto klausytojams, kad jeigu jie save myli, turėtų būti griežtesni sau. Ir aš taip darau.
