Prie Eifelio bokšto, kur fotografuojasi influenceriai iš viso pasaulio, vilnietė Daumantė Strelčiūnienė mieliau išsitraukia kamuoliuką siūlų ir virbalus. „Dabar mezgu visur – gėdos ir suvaržymų nebėra“, – sako vieno didžiausių mezgėjų renginio organizatorė. Šypteli, kad anksčiau megzdavo tik slapčia – manė, toks pomėgis nedera su solidžia karjera. Bet tada Daumantė išgirdo gydytojo žodžius: „Man atrodo, jums – perdegimas. Minėjote, kad mezgate, gal kažką su tuo ir darykite.“
Šiandien Daumantė jau nesikrato mezgimo ambasadorės titulo. Apie šią veiklą ji kalba instagrame, mezgėjų bendruomenę buria ir į gyvus susitikimus. Neseniai surinko ir „Mezgėjų kuopą“ – rado rėmėjų, prisidedančių siūlais, ir būrį mezgėjų, mezgančių kojines Ukrainos kariams.
Portalui LRT.lt pasakodama savo istoriją, Daumantė nepalieka abejonių: mezgimas jai visada buvo kur kas daugiau nei eilinis pomėgis. Veikiau – būdas išnarplioti painius minčių raizginius ir numaldyti vidinį chaosą.
Gudrių močiučių mokykla
Daumantės pažintis su mezginių pasauliu prasidėjo dar vaikystėje, kai ji stebėdavo savo močiutes: vieną palinkusią prie mezginių, kitą – prie nėrinių. Toji močiutė, kuri nerdavo linines staltieses, dar buvo ir labai gudri, sako pašnekovė. Išmokiusi padaryti keletą užmetimų, anūkei sakydavo: „Kad įgustum, nunerk du ratus.“
„Man, 5–6 metų mergaitei, atrodydavo, kad tas metro skersmens ratas niekada nesibaigs. Suki, suki, nori bėgti į kiemą, o galo nėra“, – šypsosi prisiminusi Daumantė.
Nors augo berniukiškoje kiemo kompanijoje, ji pamena, kad su vienintele drauge prasimanydavo ir mergaitiškų užsiėmimų: arba skaityti ir aptarinėti knygas, arba megzti. „Tuo metu buvo populiari roko dainininkė Avril Lavigne. Pamenu, su kaimyne pasižiūrėdavome į jos stilių ir megzdavome panašius megztukus“, – pasakoja pašnekovė.
Mezgimas ištraukė iš mamos melancholijos
Išvykusi studijuoti, Daumantė mezginius, galima sakyti, tyčia atidėjo į šalį. Save ji sako visada įsivaizdavusi kaip karjeristę: išsvajotos vadovės pareigos, biuras, dailūs kostiumėliai. Mezgimas tada jai nepasirodė kaip solidus pomėgis, padėsiantis siekti asmeninių ambicijų.
Iki šiol pamenu, kaip anyta sėdi – visa tokia rami, prikandusi lūpą. Tąsyk pamaniau, kad mezgimas turbūt bus tai, kas padės man išlįsti iš emocinės duobės.
„Vis dėlto nutiko taip, kad moteris, kuri kartodavo, kaip sieks karjeros, niekada neturės šeimos ir vaikų, sulaukusi 20-ies metų ištekėjo, o 21-erių sugalvojo, kad reikia pagimdyti sūnų“, – juokiasi apie save pasakodama Daumantė.
Tapusi jauna mama, ji tuo pat metu studijavo magistrantūrą, vedė prancūzų kalbos pamokas. Vis tik iš aplinkos, pasakoja Daumantė, tarsi buvo justi spaudimas: „Tuo metu klestėjo interneto puslapis „Supermamos“ ir apskritai buvo kalbama, kad jauname amžiuje pagimdžiusi moteris yra nieko nepasieksianti tinginė. Dirbanti mama taip pat buvo laikoma niekam tikusia – juk kaip galima palikti vaiką ir eiti daryti karjerą? Jaučiausi mėtoma, vėtoma.“
Tuo metu Daumantė sako panirusi į mamos melancholiją. Kad ją gali išgelbėti mezgimas, suprato nuvykusi pasisvečiuoti pas uošvius. Ant sofos ji išvydo anytą – ji, po ilgų metų į rankas vėl paėmusi virbalus, mezgė kojinę. „Iki šiol pamenu, kaip anyta sėdi – visa tokia rami, prikandusi lūpą. Tąsyk pamaniau, kad mezgimas turbūt bus tai, kas padės man išlįsti iš emocinės duobės ir pasijausti naudingesnei“, – pasakoja pašnekovė.
Nieko nelaukusi, Daumantė nuo galvos iki kojų apmezgė sūnų. Jis tapo pirmuoju modeliu, ant kurio ji išmoko megzti skandinaviška technika. Šios ėmėsi ne vien vedama smalsumo – pamanė, kad skaitydama angliškas schemas dar pagilins ir kalbos žinias.
„Pažvelgusi atgal, matau, kad mezgimas mane lydėjo nuolat, tik aš vis stengdavausi dar ištraukti kokį cinkelį, kuris manęs neatitolintų ir tarsi padėtų siekti tos išsvajotos karjeros“, – šypsosi pašnekovė.
„Minėjote, kad mezgate, gal kažką su tuo ir darykite“
Nors šiokią tokią pertrauką padariusi Daumantė sugrįžo prie mezgimo, sako, kad apie savo pomėgį kitiems vis tiek prasitardavo nebent puse lūpų. Vis tik po keleto metų ji suprato, kad nuo mezgimo, kad ir kaip bandytų, nepabėgs.
Praaugus sūneliui, Daumantė pasakoja jau kurį laiką turėjusi profesinių dvejonių. Tad kai sužinojo, kad laukiasi antro sūnaus, pamanė: tai bus puikus laikas susidėlioti mintims.
„Antrasis sūnus man buvo kaip Dievo dovana – visada su šypsena, pirmaisiais metais miegodavo po 10 valandų. Jis tarsi buvo skirtas būtent šiam periodui, kad galėčiau nurimti ir išsigryninti, kur eiti toliau. Kai galiausiai nusprendžiau, kad noriu sukti į finansų sritį, mintys materializavosi. Sulaukiau vienos įmonės skambučio ir kvietimo vadovauti prancūzakalbių buhalterių bendruomenei“, – apie išsipildžiusias profesines svajones pasakoja Daumantė.
Vis dėlto po kelerių metų moteris pasijautė išvargusi. Nors kūno ženklus dar bandė ignoruoti, galiausiai kreipėsi į gydytojus. „Man atrodo, jums – perdegimas. Minėjote, kad mezgate, gal kažką su tuo ir darykite. Bent jau turėsite tikslą laiku pabaigti darbą“, – gydytojo žodžius prisimena Daumantė.
„Pamenu, grįžau namo, atsisėdau ir verkiu. Darbas man patinka, bet sveikata stabdo. Išeiti iš darbo negaliu, nes yra šeima, vaikai, įsipareigojimai, megzti taip pat nebenoriu... Galvojau, ką daryti toliau, nes būdama tokios būsenos aš – ne Daumantė“, – kalba ji.
Draugių pasiūlymas, virtęs mezgėjų renginiu
Kad iki tol, kaip pati sako, slapčia mezgusi Daumantė galiausiai savo pomėgį išdrįso ištraukti į dienos šviesą, reikėtų padėkoti jos draugėms. Šios bičiulę vis spausdavo: turi kažką daryti su mezgimu. Bet Daumantė spyriojosi: „Nesąmonė, ką pagalvos bendradarbiai.“
Vis tik po vizito pas gydytoją išgirdusi draugės pasiūlymą surengti „Mezgėjų brunchą“, Daumantė tąsyk neatsisakė: „Buvau tokioje būsenoje, kad nutariau viskam sakyti „taip“. Daviau sau pažadą niekam nebemeluoti, nebeslėpti tikrosios savęs ir nevaizduoti, kad esu vien kostiumėlių dama. Nutariau išlaisvinti ir savo hipiškumą.“
Pirmieji vėlyvieji mezgėjų pusryčiai buvo tokie nusisekę, kad netrukus virto tradicija. Daumantė pasakoja, kad Skandinavijos šalyse ar, pavyzdžiui, Niujorke tokie bendraminčių susibūrimai nėra naujiena, tačiau Lietuvoje tai – pirmasis toks didelis mezgėjų bendruomenę vienijantis renginys.
Ir jei manote, kad į jį susirenka tik močiutės arba nuobodžiaujančios moterys, labai klystate, šypsosi pašnekovė. Tarp mezgėjų negalioja nei amžiaus, nei statuso cenzas, sako ji: „Į renginius atvyksta ir jaunos, ir vyresnės moterys, ir vaikučius auginančios mamos, ir sėkmingą karjerą darančios moterys, verslininkės. Būna, atsiveda ir paaugles dukras, išmokusias nerti per darbų pamokas. Kai kada mezgėjos atvyksta kartu su savo močiutėmis – šios vis negali atsistebėti, kad mezga tiek daug jaunų žmonių! Sykį renginyje turėjome ir vieną vyrą, jis palaikė savo draugę ir labai susikaupęs padėjo jai narplioti siūlus.“
Tiesa, nors į renginius viešnios ateina nešinos siūlais ir virbalais, mezginiai dažniausiai lieka tik dekoracijomis. „Vis juokiamės, kad nieko nenumezgame, nes tiesiog daug kalbame ir bendraujame –prabyla net ir didžiausi introvertai, – kalba pašnekovė. – Mūsų renginiai – tai bendrystės vedinų moterų susitikimai, leidžiantys ištrūkti iš rutinos ir pasijausti it psichologo kabinete.“
Dabar mezga visur
„Po perdegimo vėl atradusi mezgimą, dabar nebegaliu be jo gyventi. Man tai – kaip išsivalyti dantis“, – juokiasi Daumantė. Ji išsidrąsino megzti visur – net ir, pavyzdžiui, prie Eifelio bokšto.
„Prie garsiojo Paryžiaus tilto, kur visi influenceriai atsineša lempas ir filmuojasi vaizdo įrašams, aš atsinešiau kamuoliuką siūlų ir virbalus. Pastebėjau, kad žmonės į mane žiūri, bet tas žvilgsnis nebuvo klaikus, labiau susidomėjęs.
Supratau, kad man įdomu šiek tiek paprovokuoti žmones, stebėti jų reakcijas. Mezginius ėmiau išsitraukti ir kavinėse, restoranuose, o dabar mezgu visur – gėdos ir suvaržymų nebėra“, – kalba Daumantė.
Ir jei Lietuvoje dar kažką galima nustebinti, tai Skandinavijos šalyse, sako pašnekovė, mezga visi. Tai – šių šalių kultūrinio identiteto dalis.
„Lietuvoje dar yra, kas fotografuoja, prieina ir pasako, kad žavisi mano drąsa megzti viešoje vietoje. Kai kurios moterys prisipažįsta, kad slepiasi net nuo savo vyrų, nes jiems nepatinka, – juokiasi pašnekovė. – Šią vasarą nukeliavusi į mezgimo Meką Norvegiją, pasijaučiau sava. Ten mezga ir garsiausi nuomonės formuotojai, net kalnų žygeiviai kuprinėse nešasi virbalus ir siūlus. Sustoję pasistiprinti, prisėda ant akmens ir išsitraukia mezginį – niekas tuo nesistebi.“
Daumantė sako dažnai sulaukianti klausimo, kaip dirbanti dviejų vaikų mama dar randa laiko ir megzti. Sako, jokios paslapties nėra – laiko ji turi tiek pat, kiek ir kiti.
„Žinoma, šeima ir darbas yra du pagrindiniai mano gyvenimo blokai – negaliu piktnaudžiauti nei namiškių, nei darbdavio gerove. Vis tik gyvenime bandau ieškoti harmonijos ir savęs paklausti, ko man reikia, kad kiekvieną dieną pasitikčiau su šypsena.
Kai turėjau perdegimą, ieškojau įvairiausių būdų, kaip sau padėti. Man labai patiko profesoriaus Eugenijaus Laurinaičio mintis, kad 8 valandas per parą reikia skirti miegui, 8 – darbui ir 8 – gyvenimui. Stengiuosi laikytis šios taisyklės“, – sako Daumantė.
