„Neregius kažkodėl traukia radijas“, – sako vos 13 metų savo radijo stotį įkūręs Mangirdas Klusaitis. Šypsosi, gal ne veltui nuo mažumės jį lydi muzika – juk ir Mangirdo vardo reikšmėje užkoduota „girdėti“. Marijampolėje šį veiklų dvyliktoką pažįsta daugelis, mat jis koncertuoja, savanoriauja, socialiniuose tinkluose pasakoja apie neregystę.
Tiesa, toks visuomeniškas ir aktyvus jaunuolis sako buvęs ne visada. „Galėdavau tiesiog sėdėti prie kompiuterio ir devynias valandas per parą žaisti kompiuterinius žaidimus, bet tada nuvažiavau į pirmąją vasaros stovyklą. Joje supratau, kaip smagu gyventi aktyviai, kaip gera bendrauti su žmonėmis“, – portalui LRT.lt sako Mangirdas.
– Mangirdai, šiuo metu mokaisi dvyliktoje klasėje. Kaip sekasi? Turbūt mintys sukasi apie pasiruošimą egzaminams?
– Artėjantys egzaminai šiek tiek baugina. Kadangi esu neregys, žinau, jog kartais iškyla problemų su egzaminų pritaikomumu. Pavyzdžiui, informatikos egzamine yra buvusi užduotis, kurioje buvo pavaizduoti įvairiais būdais sujungtų kompiuterių paveikslai. Teoriškai žinau, kaip jie būna sujungti, tačiau pamokų metu tokios mokomosios medžiagos neturėjau, tad ir pasiruošti tokiai užduočiai sunku.
Šiek tiek neramu ir dėl to, kad dabar, norint įstoti į universitetą, reikia išlaikyti matematikos egzaminą. Nėra taip, kad matematika man nepatiktų, tačiau sekasi kiek sudėtingiau. Man sunku įsivaizduoti geometrines figūras, grafikus, o jų dvyliktos klasės programoje tikrai nemažai. Tiesa, dėl visų kitų egzaminų nesibaiminu ir neabejoju.
– Anksčiau, įkūręs savo radijo stotį, sakei, kad svajoji tapti žurnalistu. Norai ir planai nepasikeitė?
– Tikrai nepasikeitė – žurnalistika yra svajonė, mane lydinti nuo 10 metų. Norėčiau dirbti arba radijuje, arba pramogų žurnalistikos srityje.
– Galima sakyti, jau turi patirties – juk savo radijo laidose kalbini įvairius žmones, Marijampolės krašto menininkus. Ką dar svajoji pakalbinti?
– Žmogų, kurį labai norėjau pakalbinti, jau pakalbinau savo radijo stotyje. Svajojau pasikalbėti su dainininke Jessica Shy, tad labai džiaugiuosi, kad pavyko.
Neregius kažkodėl traukia radijas – vieni jo klauso, kiti patys bando kažką kurti.
– Šį spalį tavo įkurta internetinė radijo stotis „Gera nuotaika“ minėjo penktuosius gyvavimo metus. Papasakok, kaip tau, tuo metu vos 13 metų, kilo mintis ir noras įkurti radijo stotį.
– Neregius kažkodėl traukia radijas – vieni jo klauso, kiti patys bando kažką kurti. Tiesa, dažniausiai mėgėjiškai, nors yra ir profesionalių neregių kuriamų radijo stočių, pavyzdžiui, „Tavo balsas“.
Įkurti radijo stotį nutariau tada, kai vienas pažįstamas, jau turėjęs savo stotį, man paaiškino, kaip viskas veikia. Iš pradžių tai buvo tik mėgėjiškas užsiėmimas, pamenu, nė stoties pavadinimo neturėjau. Tiesiog buvo faina draugams parodyti, kad jie gali pasiklausyti tiesiogiai grojančios muzikos.
Ilgainiui, paskatintas dar vieno žmogaus, taip pat neregio, ėmiau kurti laidas. Iš pradžių kalbinau savo pažįstamus, kurie kažką veikia: muzikuoja, užsiima keramika. Tada perėjau prie pažįstamų pažįstamų, o galiausiai pradėjau kalbinti Marijampolės miesto menininkus. Meno temos mane labai domina – ne vien muzika, bet ir dalykai, kurių negaliu matyti ir, galbūt, iki galo suvokti: dailė, šiuolaikinis šokis.
Net ir pradėjęs kurti laidas, į savo radijo stotį dar nežiūrėjau taip rimtai. Vis dėlto kai Marijampolės kultūros centre ir Marijampolės moksleivių kūrybos centre surengėme pirmuosius du pristatomuosius renginius, supratau, kokią didelę atsakomybę jaučiu už kiekvieną klausytoją, pašnekovą ir laidą.
Buvau uždaras, man iš esmės nelabai kas rūpėjo. Galėdavau tiesiog sėdėti prie kompiuterio ir devynias valandas per parą žaisti kompiuterinius žaidimus.
Dabar jau esu subūręs savanorių komandą, jie man padeda dirbti su socialiniais tinklais, rūpinasi radijo stoties interneto svetaine, tačiau laidas kuriu aš: pats įrašinėju, montuoju, leidžiu į eterį.
– Turbūt Marijampolėje daugelis žino ir pažįsta tave kaip veiklų ir visuomenišką jaunuolį...
– Išties, pažinčių netrūksta (šypsosi). Labai mėgstu bendrauti, nors taip buvo ne visada. Sakyčiau, iki 15 man, kaip regos negalią turinčiam žmogui, trūko savarankiškumo. Buvau uždaras, man iš esmės nelabai kas rūpėjo. Galėdavau tiesiog sėdėti prie kompiuterio ir devynias valandas per parą žaisti kompiuterinius žaidimus, bet tada nuvažiavau į pirmąją vasaros stovyklą.
Joje supratau, kaip smagu gyventi aktyviai, kaip gera bendrauti su žmonėmis. Taip vienas po kito į mano gyvenimą atėjo įvairūs hobiai, o ir supratau, kad nėra taip baisu atsiskirti nuo šeimos, tėvų, kurie iki tol visą laiką padėdavo ir būdavo šalia.
– Nuo mažumės dar ir muzikuoji: dainuoji, groji pučiamuoju instrumentu. Esi susimąstęs, kad ir tavo varde užkoduotas žodis „girdėti“?
– Taip, būtent. Esu apie tai pagalvojęs. Muzika mane lydi nuo mažens ir mano gyvenime užima išties didelę dalį. Nulinę ir pirmą klasę lankiau Kauno apskrities Prano Daunio aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre. Ten lankiau muzikos būrelį, man patiko dainuoti, bet tolimesnių minčių apie muziką neturėjau – buvau dar visai mažas, tad galvoje buvo ne tai.
Dauguma žmonių turi baimę prieiti prie negalią turinčio žmogaus. Visada sakau: nebijokite užkalbinti, drąsiai klauskite, kas domina.
Vėliau pradėjau mokytis Marijampolėje bendrojo lavinimo mokykloje. Penktoje klasėje su muzikos mokytoju ėmėme dirbti individualiai, jis mane mokė groti dūdele, o paskui pasiūlė mokytis groti pučiamuoju instrumentu Marijampolės meno mokykloje.
Norėjau groti tūba, tačiau tuo metu šis instrumentas man buvo fiziškai per sunkus, tad pasirinkau eufoniją. Teko dalyvauti įvairiuose festivaliuose, konkursuose. Tiesa, aštuonerius metus grojęs eufonija pajaučiau, kad man reikia kažko naujo, todėl neseniai pradėjau mokytis groti fortepijonu ir jau trečius metus mokausi dainuoti džiazinį vokalą.
– Ruošiesi egzaminams, turi begalę užklasinių veiklų. Ar lieka laiko kompiuteriniams žaidimams, „Tik Tokui“ ir kitiems jaunimo užsiėmimams?
– Lieka, nors ir nedaug. Šiuo metu dalyvauju mažiau koncertų, pasilikau tik radijo laidas ir meno mokyklos veiklas, nes viską suderinti su dvylikta klase nėra lengva. Dar esu keleto jaunimo organizacijų narys, tad kartais tenka organizuoti renginius, ieškoti rėmėjų, sudarinėti komunikacijos planus. Netrukus pradėsiu ir „Vaikų linijos“ savanorio mokymus – ši veikla bus dar vienas mano laisvalaikio užsiėmimas.
Gyvai nesu sulaukęs nė vienos nemalonios replikos, nė karto nesu susidūręs su patyčiomis, o internetinių komentarų patyčiomis nelaikau.
Man labai patinka išklausyti žmones. Pats turiu palaikančią šeimą, namuose daug kalbamės, atvirai diskutuojame apie iškilusias problemas. Vis dėlto, reikia pripažinti, kad yra dalykų, kurių šeimai sakyti kartais nesinori. Taip ir pats prieš kurį laiką atradau „Vaikų liniją“ – man labai patiko jos misija, todėl, sulaukęs 18 metų, iškart nutariau prisijungti prie savanorių komandos.
– Socialiniuose tinkluose nemažai pasakoji apie neregystę. Vaizdo įrašuose daliniesi, kaip, pavyzdžiui, rašai Brailio mašinėle, naudojiesi mobiliuoju telefonu. Žmonėms smalsu, jie dažnai tavęs ko nors klausia, prašo papasakoti apie savo kasdienybę?
– Sakyčiau, dauguma žmonių turi baimę prieiti prie negalią turinčio žmogaus. Visada sakau: nebijokite užkalbinti, drąsiai klauskite, kas domina, – mielai atsakysiu.
Manęs nežeidžia nė vienas klausimas, susijęs su neregyste, tačiau tam tikras ribas, žinoma, reikia jausti. „Tik Toke“ iš auditorijos esu prisiklausęs visokiausių, kartais itin asmeninių klausimų, kurių šiaip jau nereikėtų užduoti jokiam žmogui, nesvarbu, reginčiam ar nereginčiam.
Tiesa, gyvai nesu sulaukęs nė vienos nemalonios replikos, nė karto nesu susidūręs su patyčiomis, o internetinių komentarų patyčiomis nelaikau. Manau, to, ką pasako socialiniuose tinkluose, realybėje tie žmonės nepasakytų.
– Kaip manai, kokioms sritims reikėtų skirti daugiau dėmesio, kad regos negalią turinčių žmonių gyvenimas Lietuvoje tik gerėtų? Norėtųsi išgirsti jauno žmogaus balsą.
– Sakyčiau, galbūt labiausiai trūksta Brailio rašto užrašų ant produktų, tačiau ir kitose šalyse jų nėra. Dar reikėtų daugiau tvarkingų taktilinių takų. Pavyzdžiui, Marijampolėje yra takas, kuris turėtų žymėti įvažiavimus, išvažiavimus, perėjas ir panašiai, tačiau veda tiesiai į stulpą. Žinau, kad tokių takų yra ir daugiau. Būtų smagu, jeigu daugiau taktilinių takų ir žymėjimų atsirastų viešosiose įstaigose, ligoninėse, stotyse.
– Kas tave įkvepia nepamesti pradėtų veiklų ir neaptingti?
– Drąsiai galiu sakyti, kad pirmiausia – mano šeima. Na, o antroje vietoje mano muzikos mokytojai: eufonijos, fortepijono, dainavimo. Visi jie man yra be galo dideli autoritetai ir veda mane keliu, kuris man patinka. Dėl jų norisi nesustoti ir tuo savo keliu eiti.
