„Laiko balansas – didžiausia dilema, kamuojanti pastaruosius kelerius metus. Visa kita gyvenime susidėliojo išties puikiai“, – pasitikdamas 30-ąjį gimtadienį sako žurnalistas ir LRT laidų vedėjas Kristupas Naraškevičius, šį rudenį atšventęs ir vestuves bei gavęs progą povestuvinėje kelionėje pravėdinti mintis kalnuose.
– Spalio 28-ąją pasitinkate 30-mečio jubiliejų. Veikiausiai tai dar ne tas gimtadienis, kuris keltų įtampą...
– Taip ir yra, šį gimtadienį pasitinku visiškai ramiai ir nė kiek nesureikšmindamas apvalaus skaičiaus. Galbūt yra vienokių ar kitokių tikslų, kuriuos artimiausiu metu noriu pasiekti, tačiau tikrai negretinu jų prie simbolinės 30-mečio žymos, kuri man vis tik yra labiau eilinis gimtadienis.
– 30-metis daugeliui yra ta riba, kai jau norisi būti susidėliojus tam tikrus gyvenimo rėmus, kalbant ir apie profesinį, ir apie asmeninį gyvenimą. Manote, jums pavyko?
– Negalvoju apie tai, bet, sakyčiau, tikrai taip. Neturiu kuo skųstis ir tikrai turiu kuo džiaugtis. Tik norisi visus išorinius dalykus dažniau palikti šone ir daugiau laiko skirti tam, kas gyvenime svarbiausia – brangiausiems žmonėms. Tas laiko balansas – didžiausia dilema, kamuojanti pastaruosius kelerius metus. Visa kita gyvenime susidėliojo išties puikiai, galiu tik pasidžiaugti ir padėkoti esantiems aplink, neregimoms jėgoms ir sau.
Ką bėgantys metai tikrai atneša, tai suvokimą, kad nieko nėra svarbiau nei ryšys su kitais, su pačiais artimiausiais.
– Šis ruduo labai dosnus svarbių progų ir švenčių – likus kelioms savaitėms iki jubiliejaus, iškėlėte ir vestuves...
– Pastarieji metai tikrai buvo labai sėkmingi ir sklidini gerų dalykų, kurių esminis, žinoma, yra santuoka. Tai didžiausia proga švęsti. Ne butaforiškai, ne pompastiškai, bet nuoširdžiai, iš vidaus. Tai – pats ypatingiausias momentas, ne tik šiais metais, bet apskritai gyvenime.
– Vis tik jūsų vestuvės daugeliui buvo staigmena – nesate linkęs apie ypatingiausią gyvenimo progą daug atvirauti?
– Kaip juokavome, mūsų vestuvės vyko tarsi po priedanga. Nuo pat sužadėtuvių viską nusprendėme pasilaikyti tik sau, nes galiausiai tai ir yra apie mus, taip pat apie artimiausius mums žmones, kuriems tai irgi svarbu. Jautriausius dalykus norisi saugoti uždarame rate. Be to, nesu tikras, ar kažkam dar tai iš tiesų įdomu. Vien dėl to, kad dirbu televizijoje, tai tikrai nėra kažkokia sensacija. (Šypteli.)
– O medaus mėnesio pabėgote ten, kur vėsu ir kalnuota. Nepatinka baseinai ir šiluma?
– Man patinka ir šiluma, ir ilgiau pamiegoti, ir išsimiegoti. Patinka ir lėtas poilsis, tačiau labai džiaugiamės, kad pasirinkome aktyvias povestuvines atostogas. Kadangi esame visiški vaikščiojimo kalnuose pradinukai, juokavome, kad į tokią kelionę reikėjo leistis prieš vestuves – būtų buvęs geras santykių patikrinimas.
Tiesa, su Karolina jau esame pasitikrinę įvairiose gyvenimo situacijose, tad toks scenarijus mums ir labai tiko, ir puikiai suveikė. Tai buvo fantastiškas laikas ir velniškai idiliškos atostogos su daug judėjimo ir ne ką mažiau pažinimo džiaugsmo. (Šypteli.)
– Kalnų vėjas gerai pravėdino mintis?
– Ne tik jis. Iš tiesų anksčiau tokių ilgų, nuoseklių, grynų atostogų su mylimąja, dabar jau žmona, nesame turėję. Tai ilgiausias mūsų turėtas poilsis, tad jis jau savaime mums buvo didelė šventė. Kadangi visos ankstesnės atostogos būdavo trumpesnės, turėjau bėdą: visad skaičiuodavau, kiek dar liko dienų iki jų pabaigos, nuolat apie tai galvodavau ir, žinoma, dėl to stresuodavau. Šįkart pavyko visiškai atsiplėšti.
Be to, turėjau labai mane džiuginusią pareigą – pasirūpinti kelionės organizavimo klausimais bei jų įgyvendinimu (kad jau to rūpesčio manimi namuose – sočiai). Nuvykus į Dolomitines Alpes Italijoje, Karolina net nežinojo, kur tiksliai toliau keliausime, kiek kartų keisime gyvenamąją vietą, į kokį žygį kasdien leisimės ir pan.
Ne viską, tiesa, žinojau ir aš – pvz., kad mus pasitiks itin ankstyvos pūgos padariniai bei vos 4 laipsnių šiluma. (Juokiasi.) Bet tariamo kelionių vadovo išbandymas, panašu, buvo išlaikytas – labai džiaugiausi kiekvienąsyk žmonos veide išvydęs nuoširdžią nuostabą.
Tiesioginiame eteryje nuolat esi gyvas, tad ir netobulas.
– Gal daugybė įveiktų kilometrų ir supanti įstabi gamta sukėlė kažkokių dvasinių virsmų?
– Kiekvienąsyk žygio pusiaukelėje stabtelėjus štrudelio ar kelionę užbaigus! Iš esmės kalnai mums, lygumų žmonėms, jau savaime daro įspūdį, yra neįprasta akiai, netikėta, didinga. Kitaip. Su virš galvos prasklendžiančiu kilniuoju ereliu, iš urvų lendančiais švilpikais, su debesis dalinančiais reljefais bei šniokščiančiais kriokliais.
Pamenu, kai pirmąją dieną riedėjome į nakvynės vietą, jau buvo sutemę – kalnus teko skrosti tamsoje. Apgailestavome, kad nematome viso to grožio, tačiau jau po kelių parų kalnų apsupty akys apsiprato – išvysti vaizdai nebe taip stipriai pakirsdavo kelius. Gal tai ženklas, kad bent truputį tapome kalniečiai. (Šypteli.)
Vis tik turbūt su bėgančiais metais ir po truputį į smilkinius besimetančia žile atsiranda natūralus gamtos poreikis. Kalbu ne tik apie kalnus, man puikiausiai tinka ir lietuviškas miškas ar pieva. Kartais viduje pakrizenu, kad turėčiau dirbti ne televizijoje ar radijuje, o eiguliu miške – stebėti paukščius ir rūpintis nuvirtusiais medžiais. Žinoma, suprantu, kad viskas taip idiliškai atrodo tik iš šono, tikiu, kad tame darbe netrūksta iššūkių. Tačiau, kaip ir sakiau, kuo toliau, tuo labiau tos gamtos norisi, nes ji siejasi su ramybe.
– Kalbate, kaip norisi ramybės, bet dirbate ten, kur nuolat verda veiksmas, naujienos keičia viena kitą, netrūksta įtampos.
– Yra tam tikro paradokso. (Nusijuokia.) Ekstravertiškoji mano asmenybės dalis dėl to džiaugiasi – ją tai maitina, o adrenalinas intriguoja, tačiau kartais tai – ir savotiška kova su kuklesne, uždaresne mano puse. Kad ir kaip ten būtų, iš tų abiejų pusių – vienas aš, todėl ieškau pusiausvyros, aukso vidurio ir bandau viską suderinti.
– Laidoje „Labas rytas, Lietuva“ dirbate jau beveik pusantrų metų. Ko darbas televizijoje įnešė į jūsų gyvenimą?
– Ko tikrai išnešė, tai miego. (Juokiasi.) O įnešė matomumo plačiąja prasme: daugiau projektų, kuriuose esu kviečiamas dalyvauti, bendradarbysčių, daugiau ryšio su auditorija bei įdomių pažinčių.
Taip pat atsirado daugiau darbo su savimi, daugiau tam tikro savęs pažinimo, savistabos, savirefleksijos. Mokausi savęs nebarti dėl kiekvienos klaidos, nes tiesioginiame eteryje nuolat esi gyvas, tad ir netobulas. Man su tuo nėra labai lengva būti, nes nuoširdžiai išgyvenu net ir dėl įvairių smulkmenų, pvz., kad suformulavau per ilgą klausimą ar užsikirtau tardamas pašnekovo pavardę.
Nepaisant to, kad pats turiu perfekcionizmo ir esu labai savikritiškas, iš žiūrovų ir laidos svečių sulaukiu labai daug gražaus palaikymo. Tas jausmas labai šiltas, įkvepiantis ir padrąsinantis, taip pat priverčiantis tikėti universaliu žmonių geranoriškumu. Per pusantrų metų pajutau labai daug gražių stumtelėjimų į priekį, net kai pačiam atrodė, kad ne viskas pavyksta taip, kaip norėtųsi.
– Sakote, esate savikritiškas ir mokotės savęs neplakti, bet ar mokate save pagirti ir paglostyti, kai kas nors pavyksta?
– Kai laidoje pašokau pagal Silvester Belt dainą „Luktelk“, o jam patekus į „Eurovizijos“ finalą interpretavau vieną dainos posmą tiesioginiame eteryje, nuoširdžiai pasidžiaugiau – parepetavau, išdrįsau, išėjo visai neblogai ir gana juokingai.
Galbūt kai kurie krizeno ne su manimi, o iš manęs, bet rezultatas vis tiek buvo šviesus ir teigiamas. Tikrai nėra taip, kad visiškai savęs nepaglostau, nepasidžiaugiu ar nepadrąsinu. Apskritai vis dar dažnai stabteliu ir pasidžiaugiu, kad gavau galimybę dirbti tokį darbą, nors suprantu, jog tai ir nėra tik sėkmės klausimas. Esu tikrai dėkingas žmonėms, kurie man suteikė šansą ir galėjau juo pasinaudoti.
– Jūsų kolegos iš „Labo ryto“ nuolat džiaugiasi jūsų komanda ir vadina ją šeima. Pritartumėte tokiam palyginimui?
– Visiškai. Tikrai patekau į labai palaikančią, savą, suprantančią, kad mažai miegojai, aplinką. Taigi antrinu visiems, kurie mūsų komandą vadina šeima. Tiesa, jai kol kas jaučiuosi skolingas – mane reguliariai pabaksnojama, kad vis dar nesurengiau savo krikšto, neįsišventinau į kolegų gretas, kaip šioje komandoje įprasta. (Juokiasi.) Nepamiršau, tiesiog gyvenime tiek visko vyksta, kad laiko pristinga net ir mano tikrajai šeimai. Tikiuosi, greitai pavyks visas skolas atiduoti.
– Šeimų turite daug, dar viena – LRT OPUS, kuriai tai pat esate labai ištikimas.
– Ir ši man labai svarbi. Kaip ir esu sakęs anksčiau, radijas atliepia kitą, turbūt uždaresnę mano pusę. Todėl vis dar sėdžiu ant dviejų kėdžių. Nors tai nėra labai lengva, jaučiu prasmę. Kai buvau studentas, sakiau, kad jei vienokiu ar kitokiu formatu ir būsiu žurnalistas, dirbsiu nebent kino ar muzikos lauke. Džiaugiuosi, kad tas studentas manyje vis dar gyvas, o jo poreikiai – atliepiami. Džiugu, kad po ankstyvų darbų „Labame ryte“, vakarais sutemus galiu dalytis kitokiais garsais, nei skamba informacinėje laidoje, ir kurti kitokį santykį su auditorija.
Kartais viduje pakrizenu, kad turėčiau dirbti ne televizijoje ar radijuje, o eiguliu miške.
– „Labas rytas, Lietuva“ atskleidė jūsų įvairiapusiškumą, galbūt pagalvojate ir apie naujas sritis, ne tik kultūrinę...
– „Labame ryte“ išties daug dinamikos, skirtingų temų, tad esu nuolat skatinamas domėtis pačiais įvairiausiais dalykais. Per nuolatinę skubą kartais sudėtinga užčiuopti viską, kas vyksta pasaulyje, tačiau laida pasodina ir priverčia pasigilinti, skirti laiko, kad pasiruoščiau.
Man tai labai svarbu – visuomet labai nuoširdžiai ruošiuosi, turbūt net perdėtai (tas pats minėtasis perfekcionizmas). Tai kartais taip pat kelia iššūkių. Laidos prodiuserė Justė būna net su šypsena klausia, ką aš darysiu su dvidešimčia klausimų, kuriuos pasiruošiau vos kelių minučių pokalbiui. Pasirengimą visada laikiau savo stiprybe, kartu tai – ir pagalys ratuose. Vis dar mokausi taikyti auksinę žurnalistikos taisyklę – ne tik klausytis, bet ir girdėti pašnekovą, kad ne tik būtum pasiskaitęs ir pasiruošęs, bet ir tinkamai reaguotum į tai, ką jis pasakoja.
– Turbūt šią taisyklę galima vadinti auksine ne tik darbe, bet ir gyvenime...
– Yra tiesos. Turbūt neretai būtų geriau mažiau kalbėti ir daugiau girdėti, nors įprastai esame linkę daugiau pasakoti apie save nei nuoširdžiai išklausyti kitą. Ką bėgantys metai tikrai atneša, tai suvokimą, kad nieko nėra svarbiau nei ryšys su kitais, su pačiais artimiausiais. Jei iš manęs atimtų laiką, jei, neduokdie, įprastą tėkmę supurtytų koks nors nelemtas įvykis, galvočiau tikrai ne apie tai, kiek laidų esu vedęs ar kiek dainų grojau eteryje, galvočiau apie tai, kiek iš tiesų laiko esu pasikalbėjęs su tais, su kuriais kalbėtis taip brangu.
– Jei reikėtų parašyti sau linkėjimą gimtadienio proga, ko norėtumėte, kad iki pilnos laimės nieko netrūktų?
– Paprašyčiau to tikro ir lėto laiko su tais, kurie man – patys svarbiausi, nes jis (et, nuskambės banaliai) yra ribotas. Nesvarbu, kalnuose ar lygumose, vaikštant ar sėdint, kalbant ar tylint. Ne tik viso to suvokimo, bet ir veikimo.
Bei šiek tiek daugiau knygų ir miego. (Šypsosi.)
