„Viešumas yra darbo dalis, tačiau niekada to nesureikšminau“, – tikina Eglė Daugėlaitė-Kryževičienė. Televizijos ir radijo laidų vedėja LRT.lt laidoje „Lipt stogais su Jurga“ sako nuo mažens pažinusi sceną ir publiką, todėl viešumas jai niekada nebuvo svetimas, tačiau šiandien žurnalistė pasirenka savo šeimą atskirti nuo profesinės veiklos.
– Ar tu esi žmogus, kuris moka būti „čia ir dabar“?
– Visko būna, kartais turiu sau priminti – būk, išgyvenk, išmok. Mėgstu sau sakyti, kad rytas yra protingesnis už vakarą, atsikėlus anksčiau, mano galva veikia geriau. Tačiau naktys tapo kitokios susilaukus vaikų (...). Aš save stebiu, stengiuosi išmiegoti tas magiškas aštuonias valandas.
– Ar yra buvę nemigos epizodų? Ar nepastebi, kad tavo kūnas kartais pats tave žadina?
– Yra buvę tokių epizodų, ypač kai jaudinuosi, nerimauju, kaip pasiseks kita diena. Tada pykstu ant savęs, kad negaliu užmigti. Dažnai tokiu atveju mane migdo knyga: autobiografija ar sudėtingesnis romanas. Visada mėgau skaityti istorines knygas, ypač domėjausi Vilniaus istorija, pasirodžius K. Sabaliauskaitės „Silva Rerum“. Prieš tai labai mėgau skaityti apie karą, dabar nebegaliu žiūrėti filmų, susijusių su karu, lygiai tas pats yra su knygomis.
– (...) Ar žurnalistikos studijose jautei konkurenciją?
– Labai. Buvo 28 merginos ir 2 arba 3 vaikinai. Visos merginos įstojo aukščiausiais balais. Prisikasti iki nemokamos vietos arba stipendijos buvo kažkas nerealaus.
– Ar nejautei, kad žurnalistikos studijose buvo daug laisvės?
– Lyginant su draugėmis, kurios mokėsi ekonomikos ar medicinos – tai tikrai taip, mes gerokai daugiau „studentavome“, turėjome laisvadienių. Dabar manau, kad žurnalistikos bakalaurą visiškai laisvai galėjome baigti per trejus metus. Jeigu man leistų kurti kursą, dėliočiau jį kitaip. Tačiau tuo metu apie tai negalvojau, džiaugiausi, kad esu studentė Vilniaus universitete, kad susiradau nuostabių draugių, kurios lydi mane per gyvenimą jau 10–15 metų. Niekada nepergalvoju savo profesinio kelio. Viskas įvyko taip, kaip turėjo įvykti (...).
– Ar viešumo tema yra tavo gyvenime? Ar manai, kad žmonės myli tuos, kurie yra televizijoje?
– Viešumas yra darbo dalis, niekada to nesureikšminau ir nenorėjau, kad tai sureikšmintų mano artimieji. Manau, kad taip ir buvo. Nuo mažens lipau į sceną, buvau atpažįstama ir mokykloje, ir muzikos mokykloje jau nuo šešerių metų. Visiškai nebijojau scenos, tačiau negaliu pasakyti, kad ja mėgavausi. Turėjau gerus pedagogus, kurie primindavo man, kad reikia ruoštis ir dirbti. Nuo mažens lipdama į sceną, neturėjau baimės žvelgti į publiką.
Mokykloje man sakė, kad niekada neįstosiu į žurnalistiką, galbūt kitų ryžtą tai nužudytų, man atrodė, kad turiu pabandyti ir pati įsitikinti. Besipraktikuodama televizijoje, įsivažiavau, išgirdau pasiūlymą vesti laidą ir tai buvo natūralaus augimo pasekmė, neįšokau į viešumą stačia galva. Pagalvojau, kad galbūt žmonės norės apie mane daugiau žinoti, tačiau susitarimas buvo labai aiškus: aš neviešinu šeimos gyvenimo, neviešinu vaikų ir stengiuosi to laikytis.
Kartą man pasiūlė pozuoti žurnalo viršeliui, tačiau norėjo, kad nuotraukoje būtų visa mano šeima. Kai pasakiau, kad turi nesimatyti vyro ir vaikų veidų, jiems netiko toks mano pasiūlymas – tai buvo viršelio kaina.
– Kaip manai, kodėl kai kurie žmonės viešina ne tik savo šeimos, bet ir vaikų nuotraukas?
– Jeigu vienas iš šeimos narių yra viešas arba nori būti viešas, supranta, kad yra nuomonės formuotojai, atsiranda prekių ženklų, kuriems reikia šeimos vaizdo, tada užsiveda varikliukas: kažkas reklamuojama ant vaiko, kažkas namuose. Tai man yra labai baisu, kai galima atpažinti, kur žmogus gyvena, arba nepažįstami žmonės pradeda replikuoti: „Pravažiavau pro jūsų namą, pasisodinote gražų medelį.“ Esu girdėjusi tokių istorijų iš kitų, nes nebūtinai tik geros akys į tave žiūri.
– Ar tiki piktu nužiūrėjimu?
– Žinau žmonių, kurie turi persekiotojų ir jie kankinasi. Tai gerokai kartina gyvenimą. Ačiū Dievui, to niekada nepatyriau, nors esu gavusi keistų popierinių laiškų, kai dirbau „Labas rytas, Lietuva“, tačiau jų gauna visi kolegos.
– Ar su vyru diskutavote apie pasirinkimą neviešinti savo vaikų?
– Gyvenimo įvykiai socialinių tinklų platformose nelieka nepažymėti. Aš noriu padėkoti žmonėms, kurie buvo, prisidėjo prie sėkmingų mano gyvenimo etapų. Esu įdėjusi kelias nuotraukas, tačiau visuomet prašau vaikų veidus daugiau ar mažiau paslėpti. Su vyru tai yra nerašyta taisyklė (...).
– Ar tu kažkaip naudoji viešumą?
– Sąmoningai tikrai jo nenaudoju. Į mane kreipiasi su prašymu tapti projektų ambasadore, jei projektas atitinka mano vertybes, aš esu pasiruošusi padėti. Man iš esmės nerūpi, kiek mane paseks žmonių, nieko specialiai dėl to nedarau. Aš nežinau, kaip sureaguotų mano aplinka, jei pradėčiau reklamuoti kokius nors sodo batus. Kažkada seniai esu gavusi pasiūlymą reklamuoti peilius. Pabandžius pagalvoti apie tokios reklamos išpildymą, kyla juokas. Mane supa valstybiniai projektai, patriotiškumas, tautiškumas, šeima. Nenoriu turėti vidinio nerimo, kad neturiu ką pasakyti savo sekėjams (...).
– Ar tau svarbu būti pirmai?
– Jeigu dalyvauji sportiniame renginyje, būti pirmai nuo galo būtų nesmagu, nesinori dalyvauti tik puse kojos. Tačiau jeigu vertinamas pasirodymas, pavyzdžiui, televizijoje, tai yra pramoga, koks skirtumas, kelintas būsi – visi turime savo žiūrovą. Jeigu vedėjas kažką nervina, tikrai turi ir tokių žmonių auditorijoje, kuriuos jis džiugina. Jeigu kažkas nepatinka – televizoriaus pultelis yra tavo rankoje.
– Ar tau teko susidurti su labai sudėtingomis situacijomis? Kaip pavykdavo su jomis susidoroti?
– Kai man būdavo labai sunku, aš sapnuodavau labai ryškius sapnus. Tuose sapnuose pasirodydavo jau išėję šeimos nariai, kurie pasakydavo, kad viskas bus gerai, ir aš žinodavau, kad viskas bus gerai.
Atsimenu, kad per keturnedėlį sapnavau močiutę. Ji išėjo netikėtai ir labai anksti, tai buvo sukrėtimas visai šeimai. Paskambinau savo mamai ir papasakojau, o ji patarė uždegti už močiutę žvakutę, nes keturnedėlis yra etapas, kai žmogaus siela vaikšto. Kai susapnavau ją taip ryškiai, ji man patvirtino, kad viskas bus gerai. Prieš paskaitas užsukau į šv. Onos bažnyčią, mūsų paskaitos kaip tik vykdavo Maironio gatvėje, užpirkau mišias.
Esu sapnavusi ir savo senelį, visada, kai sapnuoju mirusį žmogų, pereinu į sąmoningumą ir klausiu jų, ar jiems viskas gerai. Tą kartą senelis atsakė, kad man viskas gerai. Tuo metu gyvenau su labai daug klausimų, buvau atsidūrusi kryžkelėje, tačiau po tos nakties atsibudau labai rami (...).
– Kas padeda priimti teisingą sprendimą?
– Pragmatika. Kartais net išsirašau pliusus ir minusus, turiu vizualinę atmintį. Nuojauta neveikia, kai turi keisti gyvenimo tėkmę, vien savo nuojauta nepasitikėčiau.
– Kai auklėji savo vaikus, ar pastebi, kad esi savo mamos pratęsimas?
– Aš buvau mamos pasijoniu. Kai stebiu savo vaikus, pastebiu, kad vienas iš jų taip pat turi savybę būti pasijoniu, bet jis dairosi į brolį, kaip jis elgiasi, taip pat dažnai vaikus paliekame prižiūrėti kitiems, todėl manau, kad jam nepavyks būti tokiu pasijoniu, kokiu buvau aš. Labai gerbiu savo mamą ir tėtį, kuriems net nekildavo klausimų, kad manęs būtų galima neimti į kelionę, dabar mes turime tokią prabangą, į keliones su vyru galime vykti dviese, galiu vykti ir į solo keliones.
– Ar tau tai yra svarbu?
– Man svarbu pusiausvyra. Susilaukus pirmojo vaiko atrodė, kad jį palikti kitiems yra neįmanoma, jis neišgyvens. Tačiau, kai įvyksta pirmas kartas, supranti, kad viskas yra įmanoma, o tu grįžti įsikrovęs geros energijos ir esi geresnis tėvas, turintis daugiau resursų: atrasti, tyrinėti. Tai berniukams ypač svarbu, jų smalsumą nuolatos reikia žadinti (...). Gal mamos tęsinys esu dėl to, kad šiek tiek paburbuliuoju, tačiau ir gebėjimas išreikšti savo meilę ateina iš šeimos – mes visuomet garsiai sakydavome, kad vienas kitą mylime (...).
– (...) Ar moki pasakyti „ne“?
– Turiu mokytis, nes mano gyvenimą koreguoja šeima ir jaunas vaikų amžius. Norisi neprarasti savaitgalių, nors seniau tai nebūtinai rūpėjo. Dabar, išgirdusi pasiūlymą, pasvarstau, kiek laiko užtruksiu, anksčiau taip nebūdavo, reikėdavo pasakyti tik vienam žmogui, o dabar reikia nuliūdinti tris – krūvis didesnis. Jei mano darbas vyktų tik savaitgaliais, pagalvočiau apie krypties keitimą.
– (...) Ar gerai atpažįsti savo kūno skleidžiamus signalus? Ar nepatyrei perdegimo?
– Buvo ilgas laikas be darbo, užsiėmiau kita intensyvia veikla, todėl nemanau, kad man gresia perdegimas. Kartais darbo grafiką dabar padėlioja pats gyvenimas, viskam sakyti „taip“ nelabai galiu. Emociškai aš jaučiuosi gerai. Išvažiavimas į užsienį man padėjo įvertinti, kaip gerai man buvo Lietuvoje (...).
Moterims, ilgiau pabūnant motinystės atostogose, kyla klausimų, ar jos tikrai nori grįžti į tą patį darbą: daug kas keičia kryptį, pradeda ieškoti savęs, persikvalifikuoja. Aš neturėjau minčių, kad galėčiau daryti kažką kito, nors turėjau vilčių, kad man pavyks prisijungti ir padaryti vieną ar kitą reportažą iš Talino. Prabėgo pusė metų ir supratau, kad to neaprėpsiu. Kartais reikia sau pripažinti, kad nori per daug – geriausias lakmusas yra tavo aplinka, kuri tau pabaksnos ir pasakys, kad kažką darai ne taip (...).
– Ar mėgavaisi procesu, ar norėjai greičiau grįžti į darbą?
– Kai gimė pirmasis vaikas, aš jau po metų norėjau grįžti, lėkti ir dirbti. Kai sužinojau, kad laukiuosi antrojo, pajutau, kad viskas susidėliojo taip, kaip turėjo. Galbūt aš būčiau įsidirbusi ir niekada nebeišėjusi. Todėl sugebėjau atsitraukti ir įsivertinti, ko aš pasiilgau. Grįžusi į televiziją, turėjau galimybę save pasitikrinti keliose pozicijose.
– Ko labiausiai pasiilgdavai?
– Darbinio ritmo. Pasiilgau jausmo, kai visą dieną buvai paniręs į temas, pašnekovus, jų gyvenimus, kai bandei pataikyti į naujienų pulsą. Pasiilgau įdarbinti visas savo smegenis, nes auginant vaikus jos kartais užmiega, bijojau, kad mano įgūdžiai išnyks, ypač – atminties įgūdžiai.
– (...) Ar turi gyvenime užsibrėžusi misiją?
– Ne. Turiu pavienių svajonių, vizijų, apie kurias pasvajoju. Šiandien įsivaizduoju, kad man būtų smagu įgyvendinti tą viziją, bet niekada negali žinoti, kaip jausiesi, atsidūręs toje vizijoje.
– Kas tau būtų smagu?
– Būtų smagu pabandyti pagyventi užsienyje, pakeliauti į šalis, kurios anksčiau buvo Naujųjų metų rezoliucijos. Tačiau kelionės yra apie keliavimą, ne apie pačią vietą, galbūt kelionė į pajūrį tau įsimins labiau nei kelionė į kitą pasaulio kraštą. Tačiau manau, kad keliavimą ir smalsumą man įskiepijo tėvai. Kai tik atsidarė šalies sienos, mano tėtis norėjo mus išvežti, jis norėjo mums parodyti pasaulį ir dar viską fiksavo savo kamera. Jis padovanojo mums tikrą dovaną.
– Ar bijai senatvės?
– Bijau. Ypač bijau ligų (...). Bijau ir to, kad senatvėje vėl tampame priklausomi nuo kitų. Kai kūną ir sąmonę palieka tiek protas, tiek sveikata – tampi bejėgis.
Parengė Emilija Balcerytė
Visą pokalbį žiūrėkite čia:
