Netrukus pasirodys istorikės Ievos Balčiūnės disertacijos pagrindu parengta knyga „Augintiniai. Atsikratymas vaikais sovietmečio Lietuvoje“. Šešerių metų tyrimas atskleidžia ilgai šešėlyje skendėjusią jautrią nereikalingų vaikų temą, rašoma leidyklos „Aukso žuvys“ atsiųstame pranešime žiniasklaidai. Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Tai nėra lengva ar intriguojanti visuomenės kasdienybės Tarybinėje Lietuvoje studija, nes augintiniai – ne naminiai gyvūnėliai. Tai santykio su žmonėmis, ypač pačiais pažeidžiamiausiais, metafora.
Tyrimas išryškina sprendimo prielaidas, situacijas ir tuos, kurie tokiu būdu sprendė asmenines, šeimos, visuomenės ar valstybės problemas. Svarbiausia šio tyrimo aplinkybė yra sovietinis režimas Lietuvoje, tad pasakojimas apima 1944–1990 metus.
Pasitelkus daugybę šaltinių – sovietmečio publicistiką, sakytinius liudijimus, spausdintus prisiminimus, įvairių institucijų dokumentus, atveriamas nevienareikšmis laikmečio visuomenės pjūvis.
Ieva Balčiūnė – humanitarinių mokslų daktarė, istorikė, Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotoja, Vilniaus universiteto dėstytoja. Tyrimų sritis – 20 a. Rytų ir Vidurio Europos socialinė ir kultūros istorija, moterų, vaikų ir vaikystės studijos.
Siūlome paskaityti knygos ištrauką.
Šešto dešimtmečio pradžioje gatvėse sugaunamų beglobių nepilnamečių, kurie gausiai pildydavo globos įstaigų gretas, skaičius sumažėjo perpus. Tačiau socialinės rūpybos institucijų įskaitose ėmė dominuoti ne benamiai beglobiai, o įvertinti kaip neprižiūrimi: valkataujantys ar prasikalstantys, taigi pas tėvus, giminaičius, globėjus ar vaikų namuose, kolonijose, mokymo įstaigų ar darbininkų bendrabučiuose oficialiai gyvenantys nepilnamečiai. Dauguma jų turėjo moksleivių bilietus arba dirbo, pavyzdžiui, per 1951 metų antrą pusę ir 1952-ųjų pirmą pusę milicija sulaikė 1780 neprižiūrimų ir beglobių (491 – beglobis, 1289 – neprižiūrimi), iš jų 802 buvo pradinių ir vidurinių mokyklų moksleiviai, o 1954 metais didžioji dalis nepilnamečių, sulaikytų už girtuokliavimą, vagystes, pasikėsinimus nužudyti ar žmogžudystes, buvo kolūkiuose dirbantys jaunuoliai.
Nors šiuo laikotarpiu migruojančių vaikų mažėjo, tų, kuriuos reikėjo globoti įstaigose, LTSR daugėjo. Ypač vaikų namai ėmė pildytis tėvų paliktų vaikų, istoriografijoje dažniausiai vadinamų „socialiniais našlaičiais“ arba „pusiau našlaičiais“ (полусироты). Jau 1951–1953 metais visuose vaikų namuose maždaug 30 procentų auklėtinių turėjo gyvą ir pagal įstatymus galintį (neįkalintą, nepašlijusios sveikatos ar pan.) jais pasirūpinti bent vieną iš tėvų, žinoma, dažniausiai nurodoma, motiną. Tokią situaciją iš dalies galėjo nulemti 1944-ųjų šeimos įstatymas, naujai apibrėžęs šeimą ir tėvystės legitimumą. Tačiau tikėtina, kad tai buvo ir naujos, neaiškios vaikų priežiūros paslaugų tvarkos padarinys. Vaikų namai, visuomenei pristatyti kaip priežiūros paslaugą teikiančios įstaigos, praktiškai vaikų darželiai, suprasti kaip tinkamas būdas legitimioje sistemoje, dalinantis tėvystės rūpesčiais su ekspertais, auginti vaikus.
Dėl sovietizacijos procesų išdraskytų šeimų, pasunkėjusių materialinių sąlygų, šeimos narių paramos auginant vaikus stokos, atsakomybės pasidalinimas su valstybe išties galėjo tapti viliojančiu ir iš principo priimtinu pasiūlymu. Naujos sistemos sukurtos skirtingos valstybinės vaikų priežiūros ir globos įstaigos bei jų funkcijos buvo painiojamos. Nors didelė jų dalis iš esmės buvo ne daugiau nei vaikų prieglaudos, tik naujai pavadintos, visgi motinos vaikų namų ir darželių paskirtį bei darbo pobūdį suvokė taip, kaip valdžia jas pristatė visuomenei – nedarant didesnio skirtumo tarp įstaigų, skirtų našlaičiams bei pamestinukams ir šeimas turintiems vaikams, perimančių vaikų priežiūrą motinų darbo ar negandų metu.
„Panevėžio miesto vaikų darželio visų motinų vardu prašom Tamstos leisti laikyti naktinį vaikų darželį. <...> turim dirbti nemažiau kaip po 8 val. į parą ir esam visai neturtingos. <...> Trukdosi motinos tinkamas darbas valstybei. Tokių neturtingų motinų susidaro apie 10, o dar yra apie porą pamestinukų. <...> Maloniai prašom Tamstos vaikus laikyti per naktį tame pačiame name“, – taip Panevėžio vykdomojo komiteto pirmininkui 1946 metais rašė susirūpinusios moterys.
Taigi vaikų namai nuo pat įsteigimo pradžios visuomet veikė ir kaip laikinos vaikų priežiūros vieta. Tiesa, pagal 1948 metų balandžio 28 dieną TSRS SAM patvirtintą vaikų priėmimo į kūdikių namus instrukciją, čia galėjo būti priimami vaikai tik iki trejų metų amžiaus, našlaičiai, pamestinukai, vienišų motinų vaikai ir vaikai, kurių tėvams buvo atimtos tėvystės teisės arba tėvai buvo įkalinti.
Tačiau, kaip pažymima vaikų namų dokumentuose, pavasario ir vasaros mėnesiais, darbymečiu ar per atostogas nemažai ne tik vienišų motinų šeimų laikinai vaikus atiduodavo į vaikų namus. Kasmet iš vaikų namų atgal pas savo biologinius tėvus grįždavo iki pusės visų auklėtinių, pavyzdžiui, iš Vilniaus kūdikių namų atgal pas tėvus 1967 metais išvyko 41 procentas, 1971 metais – 34 procentai, 1975 metais – 9 procentai, 1980-aisiais – 29 procentai vaikų. Nors išsamiau šie atvejai nėra komentuojami, tačiau galima daryti prielaidą, kad bent dalis jų buvo paliekami konkrečiam laikotarpiui, kol dėl kokių nors priežasčių vaikus auginti tėvams buvo nepatogu.
Griežtų 1948 metų vaikų priėmimo į įstaigas taisyklių išties niekuomet nesilaikyta, o sąjunginiu mastu oficialiai vaikų perkėlimo į vaikų namus galimybės ilgainiui plėstos. 1976-aisiais TSRS SAM nustatė, kad nuo šiol kūdikių namai turėjo priimti vaikus nebe iki 3, o iki 4 metų amžiaus (tuo metu sovietinėje psichiatrijoje imta laikytis nuostatos, kad vaiko vystymesi tarp 4 ir 5 metų įvyksta lūžis, susijęs su kalbos suvokimu.
Tikėtina, kad minėti oficialūs amžiaus cenzo pasikeitimai dėl to ir įvyko), jie galėjo būti fiziškai ar protiškai „defektyvūs“ (iki šiol oficialiai jų įprasti vaikų namai negalėjo priimti), bei tuos, kurių tėvai neturėjo galimybės patys auklėti vaikų „dėl sveikatos būklės ar ilgalaikio išvykimo ir kt.“ Ką tiksliai reiškė negalėjimas auklėti ir kokios tos kitos priežastys – liko neapibrėžta, bet galima suprasti, kad tėvai, atidavę vaikus į kūdikių namus, galėjo kada nori juos iš ten pasiimti be jokių pasekmių. Taip buvo įstatymiškai pagrįstas vaikų namų kaip priežiūros įstaigų įvaizdis ir legitimizuota tai, kas šiaip ar taip vyko.
Daugiausia problemų sistemai kėlė pamestinukų kiekis. Jau 1952-aisiais Sveikatos apsaugos ministerija teigė, kad vos per porą mėnesių LTSR vienišos moterys ligoninėse paliko 103 kūdikius. Visų paliekamų kūdikių tiesiog nebebuvo kur padėti, nes LTSR tuo metu buvo tik 4 jau perpildyti kūdikių namai. Dėl to atsisakyta pasirūpinti prie Šilutės esančiame lagerio skyriuje nr. 3 kalinčių moterų kūdikiais.
Šių mažylių likimas neaiškus. Deja, socialinis naujagimius ligoninėse paliekančių moterų portretas, gyvenimo, santykių aplinkybės ar vaiko tėvystės problemos neatsiskleidžia, tačiau dauguma jų pažymėtos esančios vienišos, o vaikai – nesantuokiniai. Nors šaltiniai neleidžia užtikrintai teigti, bet galime daryti prielaidą, kad šiuo laikotarpiu nepageidautų šeimoje auginti naujagimių problema buvo ne tik ar ne tiek gyvenimo būdo nulemta, bet ir seksualinio smurto, skurdo, lyčių santykių ir šeimos instituto krizės, platesnės šeimos narių santykių problemų, emocinės moterų būklės bei kitų priežasčių pasekmė.
Vėlesniu laikotarpiu, vėlyvuoju sovietmečiu kūdikius ligoninėse palikusias moteris gana gerai prisimena medikai, pavyzdžiui: „O naujagimių buvo... daug palikdavo, nu kaip daug, ką reiškia daug... Taigi [kūdikiai – I. B.] – ne lapai, bet palikdavo, dažnai palikdavo. Palikdavo taip, kad atvažiuoja pavyzdžiui gimdyt, per langą iššoka naktį ir nebėr mamos, o vaikelis paliktas.
Visokių tokių istorijų. O kurie būdavo, supranti, būdavo tokie atvejai, kad nu kaip šiandien atsimenu, tokia aukšta, graži, kiek jai galėjo būt 17kos, turbūt tokių maždaug metų, gimdyt atvyko, atvažiavo ir jau žinojom, kad jin to vaiko neims. [Gimdyvės – I. B.] Mama buvo pojaunė sakyčiau, nes tokia dukra, tai ir mama, žinai, ne močiutės metų. Jauna. Dar bandė daktarai šnekėt su ja, kad paimkit, neatsisakykit to vaiko. Ne, atseit tas jau, kuris tas meistras jau jai [gimdyvės motinai – I. B.] nepatikęs, labai jau prastas tas bernas, jos bernas. Atseit ne, kategoriškai [nepasiliks vaiko – I. B.]. O jin tikrai išvaizdi graži mergaitė. Ir paliko.“
Apibendrinant įvairias respondentų atmintyje iškilusias istorijas galima matyti tam tikras kūdikius palikusiųjų portreto detales ir aplinkybių tendencijas. Pažymėtina, kad daugiausia būdavo jaunų netekėjusių merginų, studenčių, kurios (tikėtina) pastojo netyčia ir kurių sprendimas palikti vaiką neretai buvo įtakotas tėvų arba padarytas tėvų – jaunųjų mamų nuomonės visiškai nepaisyta; antras pagal gausą tipas – „degradavusios moterys <...> atvažiuodavo būdavo ne blaivos gimdymo metu. Ir tikrai tokių žmonių buvo daug“. Ir trečiasis tipas – moterys, kurios jau turėjo vaikų ir palikdavo kūdikius motyvuodamos tuo, kad neturi buto ir jų gyvenimo sąlygos blogos. Dalis šių moterų, manoma, nespėjo nutraukti nėštumo legaliu laikotarpiu ir atvyko gimdyti jau apsisprendusios palikti kūdikius. Tad atrodo, kad daugeliu atvejų tai buvo racionalus, iš anksto apgalvotas veiksmas, o ne sudėtingos pogimdyvinės psichologinės būklės pasekmė.
