Lietuvių pasodintas ąžuolas, rūpintojėlis, ugningais tango ir kultūra pulsuojančios Buenos Airių gatvės, džiunglėse šniokščiantis vienas didžiausių krioklių ir žadą atimantys ledynai, kurių pamatyti atkeliauja milijonai žmonių. Tokią įvairią Argentiną pamatė LRT prodiuserė Lolita Bytautaitė, į kelionę išvykusi su tam tikra šeimos misija. Beje, pašnekovė atskleidžia ir Lolitos vardą gavusi dėl vienos žymios argentinietės.
„Argentina buvo labai sena, galima sakyti, vaikystės svajonė. Tėvai Lolita mane pavadino ne dėl Vladimiro Nabokovo knygos, o dėl žinomos argentiniečių aktorės ir dainininkės Lolitos Torres. Namuose turėjome jos plokštelę, lyg per miglą dar pamenu jos viršelį. Kadaise tėtis pasakė, kad jei turėsiu progą, būtinai aplankyčiau jos šalį Argentiną.
Dar viena graži sąsaja su šia šalimi – mano senelio brolis, ten pabėgęs po Antrojo pasaulinio karo. Pamenu, kaip senelis su juo susirašinėdavo, kaip gaudavome ryžių ir razinų, iš jų virdavome košę. Senelis taip pat vis pasvarstydavo, kad turėčiau ten apsilankyti, nes jei jau jo brolis ten liko, turbūt ten gyventi gera. Taigi, turėjau savotišką giminės misiją ten nukeliauti, tik vis atrodė, kad Argentina – labai tolima ir nepasiekiama“, – pasakoja L. Bytautaitė.
Graži jos svajonė šiemet virto tikrove – prieš kurį laiką ji su bičiulėmis išvyko į pusmetį planuotą kelionę po Argentiną, ten praleido 20 dienų, o nusibrėžti kelionės kryptis padėjo Argentinos lietuvių bendruomenės vadovas Juanas Ignacio Fourment Kalvelis, pakvietęs susitikti, pasibūti ir su Argentinoje gyvenančiais lietuviais.
„Iš tiesų, buvo gera pamatyti, kokia ten stipri lietuvių bendruomenė. Buvome nuvykę į Beriso miestą, kur gyvena nemažai vietos lietuvių, kažkada jų ten buvo apie 30 tūkst. Žavu, kaip jie laikosi tradicijų – turi pasisodinę ąžuolą, pastatę kryžių ir rūpintojėlį, per Lietuvos valstybines šventes renkasi giedoti himno, o kultūros namuose „Nemunas“ rengia ir įvairias šventines programas.
Mus ten pasitiko trys jaunutės Argentinos lietuvės, kurios puikiai kalba lietuviškai. Jos pasakojo kalbėti lietuviškai išmokusios iš savo močiučių, prašiusių nepamiršti protėvių kalbos. Merginos taip pat prasitarė, kad planuoja atvykti į Vilniaus universitetą tobulinti savo kalbos žinių.
Su nekantrumu vasaros laukė ir folkloro kolektyvas, atvyksiantis į 100-metį mininčią Dainų šventę, tai jiems didelė svajonė“, – lietuviškus savo kelionės akcentus dėliojo L. Bytautaitė. Anot jos, jų būta ir daugiau – Patagonijoje ji sutiko grupę Amerikos lietuvių, atvykusių kopti į kalnus. „Keista taip toli išgirsti savo kalbą“, – šyptelėjo ji.
Ir išties – iki Argentinos laukė palyginti netrumpas kelias, iš Vilniaus teko nusigauti iki Frankfurto, iš ten laukė keliolikos valandų skrydis į Buenos Aires. Dar oro uoste darbuotojos Lolitą pasitiko su šypsenomis ir pastabomis, kad jos vardas Argentinoje ganėtinai populiarus.
Sostinė nuo pirmųjų akimirkų įtraukė. Keliautojoms iš Lietuvos ji pasirodė labai šiuolaikiškas miestas, savotiškas Madrido, Paryžiaus ir Niujorko mišinys. Nors ten yra rajonų, į kuriuos atvykusiems nepatariama eiti net dieną, L. Bytautaitė sakė, kad vaikštinėdama sostinės gatvėmis ji jautėsi saugiai ir galėjo grožėtis išpuoselėtais miesto kvartalais, parkais ir gėlynais.
„Į Buenos Aires mielai dar sugrįžčiau, man patiko, kiek daug ten kultūros: vieni didžiausių ir svarbiausių pasaulyje operos rūmų, daugybė teatrų, galerijų, muziejų bibliotekų, tango klubų...
Jau nekalbu apie Argentinos kiną, kuris yra tiesiog puikus, tuo ne kartą galėjau įsitikinti ir Ispanijoje vykstančiame San Sebastiano kino festivalyje, nemažą dėmesį skiriančiame Lotynų Amerikos kūrėjų darbams“, – vardija L. Bytautaitė.
Jei lygintume Argentiną ir Braziliją, pastebėtume, jog brazilai labiau primena amerikiečius, kuriems svarbi buitis, gerovė, o argentiniečiai labiau panašūs į europiečius – jų prioritetai yra kultūra ir švietimas, sako L. Bytautaitė.
„Vis tik tai yra emigrantų šalis, kurioje yra daug ispanų, italų kilmės žmonių, tad turbūt natūraliai jų žvilgsnis krypsta į Europą. Tik žmonės ten neturi kūno kulto ir, sakyčiau, yra laisvesni nei mūsų žemyne – jie gali gatvėse šokti tango, kuris jiems yra ir šokis, ir savotiškas sportas, meditacija. Beje, be dominuojančios katalikybės, argentiniečiai turi ir dar dvi religijas – minėtąjį tango ir futbolą“, – priduria ji.
Tiesa, įveikus tiek tūkstančių kilometrų, keliautojoms iš Lietuvos norėjosi pamatyti daugiau nei tik sostinę, juolab kad daugiau nei 47 mln. gyventojų turinti Argentina yra labai didelė (maždaug kaip 5 Prancūzijos) ir labai įvairi, o jos gamtos lobiai vilioja milijonus turistų iš viso pasaulio.
Vienas tokių perlų – Patagonija ir joje įsikūręs Ledynų nacionalinis parkas. „Sunku nupasakoti jausmą, kai iš 35 laipsnių šilumos staiga atsiduri žiemoje, o lengvus vasariškus drabužius keičia striukės, kepurės ir šalikai. Dar sunkiau nupasakoti įspūdį, kurį palieka vietos gamtos grožis ir jos kūriniai. Supranti, kad ne veltui žmonės iš viso pasaulio atvyksta pamatyti to stebuklo“, – apie Pietų Amerikos pietuose plytinčius ledynus pasakoja L. Bytautaitė.
Nors yra daug keliavusi, nemažai pamačiusi ir ilgą laiką maniusi, jog nieko gražiau už Europos miestus nėra, Argentinoje ji galėjo įsitikinti, kaip gali nustebinti ir apžavėti gamta. Jos grožis ir galybė užlieja ir išvydus garsųjį Igvasu krioklį, vieną didžiausių ir įspūdingiausių planetos krioklių. Ta vandens galia, pasak pašnekovės, ir užburia, ir labai traukia.
Apsistojus prie krioklio, buvo galima išvysti visiškai kitokį Argentinos veidą – džiungles. „Tiesa, buvome griežtai įspėti į jas neiti. Vis tik nežinai, su kuo gali ten susidurti. Tačiau galėjome mėgautis gamta, supančia bungalus, kuriuose gyvenome“, – prisiminė ji.
Poilsiautojos iš Lietuvos aplankė ir vietinių labai mėgstamą Mar del Plata kurortą. Turistų ten beveik nėra, daugiausia ilsisi vietiniai.
„Visa Argentina yra kontrastų šalis, tad ir Mar del Platoje buvo galima išvysti ir prabangesnių, ir kuklesnių namelių, – pasakoja Lolita. – Kadangi turistų ten nėra, niekas nekalba angliškai, vyksta ten atsikvėpti nesuvokiamo dydžio paplūdimiuose.
Vis tik jie negali pasigirti gražaus smėlio pliažais, o ir vandenynas – šaltokas. Sužinojome, kad vietiniai ten turi apartamentų, kuriuose leidžia laisvalaikį, bet atostogauti dažniausiai traukia į Karibus ar Meksiką, kur ir oras, ir vanduo šiltesni.“
Argentina gali nustebinti ne tik dėmesiu kultūrai ar išskirtiniais gamtos objektais, bet ir puikia virtuve. Anot L. Bytautaitės, Argentinoje yra tam tikras maisto kultas gerąja prasme: „Nesu kepsnių gerbėja, tačiau tokių skanių jautienos kepsnių niekur kitur nesu valgiusi.
Netgi prie Igvasu krioklio, kur per metus apsilanko apie 2 mln. turistų ir nuolat zuja daugybė žmonių, užėjęs pavalgyti į vietos valgyklėlę, gali išvysti kalnus daržovių, ant grilio kepamą mėsą ir skaniai papietauti. O kadangi šalyje didelė infliacija, sotūs pietūs daug nekainuoja. Jei nueidavome pavalgyti penkiose, už penkis neišpasakyto dydžio kepsnius ir gėrimus sumokėdavome apie 50 eurų.“
Vietinių virtuvė mažai skiriasi nuo mums įprastos europietiškos, nors jie valgo mažiau kepinių ir bulvių, dažniausiai renkasi daržoves, žalumynus ir mėsą, ją gardina tradiciniu čimičiurio padažu. Būtent jo ruošinių keliautojos vežėsi ir lauktuvių į Lietuvą.
„Tiesa, jų desertai – nesuvokiamai saldūs. Ypač mėgstamas tradicinis karamelizuotas pienas, vadinamas „Dulce de leche“, iš jo ten neretai gaminami desertai ir saldainiai. Tiesiog būtina jo paragauti, tačiau saldumas gali nustebinti“, – šypteli L. Bytautaitė. Ji prisipažino, kad bene labiausiai Argentinoje trūko juodos kavos – italų kavinėse gali gauti neblogo espreso, tačiau patys argentiniečiai mieliau gurkšnoja tradicinę matę, kuri yra ganėtinai intensyvaus, kartoko skonio ir gali pasirodyti neįprasta europiečių receptoriams, tačiau vietinių yra geriama su pasimėgavimu, neskubant, tarsi per savotišką ritualą.
Argentinoje išties yra ką pamatyti, atrasti ir patirti, tačiau norintiems ten turiningai praleisti laiką žmonėms Lolita pataria savo kelionę kruopščiai susiplanuoti.
„Mes nenorėjome visą laiką skubėti ir lėkti, tad pasilikome laiko ir atokvėpiui ar ramiems pasivaikščiojimams grožintis vaizdais. Pati kelionė buvo ganėtinai intensyvi – buvo suplanuoti penki vidiniai skrydžiai, taigi, dalį laiko praleidome kelionėse, tačiau spėjome nemažai pamatyti“, – sako L. Bytautaitė ir priduria, kad tiems, kas nori atrasti Pietų Ameriką, ji patartų pradėti būtent nuo Argentinos.
Vietiniai labai šilti, draugiški ir mielai priima, o nukeliauti ten verta ne tik dėl kultūra alsuojančių miestų, bet ir dėl nenusakomai gražios gamtos.
Tačiau nors tolimoji Argentina paliko daug spalvingų prisiminimų, sugrįžus į Lietuvą, pirmiausia ateina mintis, kaip gerai čia gyvename: „Visiems, kurie yra linkę skųstis ar bambėti, patarčiau pakeliauti, pamatyti pasaulio – įsitikinsite, jog visomis prasmėmis puikiai, tiesiog tobulai gyvename, gal tik oras galėtų būti geresnis“, – šypsojosi L. Bytautaitė.
