„Tragedija. Daugiavaikė šeima, aštuoni vaikai. Provincija gūdi. Smurtaujantis, geriantis tėvas labai mus mušė. Labai daug“, – taip LRT TELEVIZIJOS laidoje „Nepaprasti žmonės“ savo vaikystę prisimena 50-metė rašytoja, renginių organizatorė Birutė Jakučionytė. Smurtą vaikystėje patyrusi moteris dabar rūpinasi, kad užribyje likę vaikai jos sodyboje rastų saugią aplinką.
„Nepaprasti žmonės“ – laida apie žmones, be kurių Lietuva būtų kitokia. Čia kalba mažai žinomi, dažnai antrame plane liekantys žmonės, kurių istorijas būtina išgirsti, nes jiems rūpi.
Kamštelių baseinas, didžiulis šviečiančių grybų parkas, geriantis ir smurtaujantis tėvas, skyrybos ir po jų likę keturi mažamečiai vaikai, emigracija į Angliją, parašytos keturios knygos ir stovyklos vaikams su specialiaisiais poreikiais – tai keli, bet itin svarbūs rašytojos Birutės Jakučionytės gyvenimo etapai.
Ismonyse, Trakų rajone, buvę Birutės namai atgijo ir tapo renginių bei stovyklų vieta. Laidos herojė su savo vaikais toliau gyvena Anglijoje, bet vasaromis grįžta į Lietuvą ir savo sodyboje kasmet organizuoja stovyklas vaikams su specialiaisiais poreikiais.
Užaugi labai traumuotu žmogumi. Labai. Man reikėjo daug metų, įvairių terapijų, kursų, kad save galėčiau atkurti.
„Didžioji dalis vaikų, kurie dalyvauja stovyklose, yra visuomenės užribyje, nepritampantys prie kitų, turintys kažkokį atsilikimą, autizmą, depresijas. Į stovyklas renkasi labai specifinė publika. Tai vaikai, kaip aš sakau, kurie niekur netinka. O mums tinka visi. Mūsų tikslas yra padaryti, kad jie surastų savy, kaip savimi tikėti, kuo aš esu geras, koks yra mano privalumas, ir išvažiuotų iš čia labiau pasitikėdami savimi, su didesne saviverte. Tai mes, kaip sakau, atrakinėjame vaikus“, – stovyklų paskirtį įvardina B. Jakučionytė.
Pasak laidos herojės, visuomenė tokių vaikų net nenori matyti. Į mokyklą tokie vaikai dar privalomai integruojami, tačiau įprastose stovyklose jų, deja, nepamatysime.
„Jie lieka visiškame užribyje. Didžioji dalis tėvų, kurie augina tokius vaikus, neleidžia jų į stovyklas, nes žino, kad juos ten „bulins“, tyčiosis iš jų ir jie niekaip nepritaps. Tai mes jiems stengiamės sukurti saugią aplinką, kad jie patogiai jaustųsi, – sako stovyklų vaikams organizatorė. – Stengiamės suteikti galimybę visokiems vaikams čia atvažiuoti.“
Birutė neslepia tokiomis stovyklomis apkraunanti save, tačiau čia pat patikina, kad tokioje veikloje matanti didžiulę prasmę. „Gaunu didžiausią dovaną atgal, nes vaikai yra labai dėkingi“, – aiškina visuomenininkė, rašytoja, renginių vedėja B. Jakučionytė.
Didžioji dalis tėvų, kurie augina tokius vaikus, neleidžia jų į stovyklas, nes žino, kad juos ten „bulins“, tyčiosis iš jų ir jie niekaip nepritaps.
Už stovyklas moka vaikų tėvai, o jei šiems neleidžia finansai, Birutė sako renkanti pinigus stipendijoms. „Kiti žmonės sumoka už vaikų stipendijas. Niekada negavom jokio valstybinio finansavimo, tik privačių rėmėjų lėšomis viską finansuojame, – pasakoja iniciatyvi moteris. – Kažkada prašiau, bet dėl įvairių priežasčių niekada negavau. Dabar neprašau, į jokią paramą nepretenduoju ir dėl to ramiau gyvenu.“
Sodybos tualetas, juokiasi Birutė, netikėtai virto meno galerija. Stovyklų organizatorė pasakoja, kad keičiant vamzdį pasikeitė ir patalpos sienos, o ant jų nugulė po visą sodybą buvę išmėtyti paveikslai, paveiksliukai bei įrėmintos nuotraukos. Viena jų – itin garbinga, juokiasi visuomenininkė.
„Būna užduotis surasti Mykolą šitame ŠWC. Dažnai mano amžiaus žmonės išeina stačiomis akimis iš tualeto ir teiraujasi, ar tikrai matė tai, ką matė. Sakau: „Taip, jūs matėt tai, ką matėt – Mykolą matėt.“ Bet juk Mykolas ant tualeto sienos?! O aš atsakau, kad jis – galerijoje, pagerbtas, – rodydama į įrėmintą fotografiją, kurioje šoka kartu su prezidentu Algirdu Mykolu Brazausku, juokiasi B. Jakučionytė. – Jis tuomet buvo prezidentas. Sausio pirmąją aš šokau su juo. Dirbau tautinių patiekalų restorane „Ritos smuklė“. Buvau renginių vadybininkė. Mano darbas buvo pašokdinti, kol kapela „Ratilio“ grojo. Tai štai su Mykolu turiu nuotrauką.“
Birutė kalba apie norą padėti vaikams, nes ir jos pačios vaikystė nebuvo rožėmis klota. Pati pašnekovė nevengia net žodžio „tragedija“. Moteris užaugo daugiavaikėje šeimoje gūdžioje provincijoje esančiame Vilkaviškio rajone.
„Aštuoni vaikai buvome. Tėvas buvo geriantis ir smurtaujantis. Mus labai mušė. Užaugi labai traumuotu žmogumi. Labai. Man reikėjo daug metų, įvairių terapijų, kursų, kad save galėčiau atkurti“, – pasakoja B. Jakučionytė.
Dabar Birutės tėvų nebėra. Su mama ryšį ji jautė visada, tačiau santykių su tėvu sulipdyti taip ir nepavyko. „Kai paskutinį kartą jį mačiau, jis mane iškeikė, išvijo ir uždraudė ateiti į jo laidotuves. Viskas dėl mano knygų, – pasakoja B. Jakučionytė, savo patirtis išliejusi popieriuje. – Išėjo taip, kad kaltas yra ne tas, kuris mušė, o tas, kuris apie tai garsiai prakalbo. Susilaukiau labai daug prieštaringų vertinimų, pasmerkimo – kaip galėjau taip apie savo tėvą... Bet jei mes negalėsime apie tai kalbėti, mes niekada neišsigydysim.“
Antrosios savo knygos, kurioje šeimos istorija papasakota labai atvirai, B. Jakučionytė pasakojo negalėjusi išleisti mamai esant gyvai. Dėl mamos. Ji pasirodė jau po jos mirties. „Ta knyga ne tik apie juos – ir apie mano brolius, ir seseris. Šeima labai skilo. Dabar aš nebendrauju su vienu broliu, su sese visiškai nebendrauju jau 10 metų“, – pasakoja rašytoja, renginių organizatorė B. Jakučionytė.
Sunkių patirčių jos gyvenime netrūko ir vėliau. Prieš kurį laiką subyrėjo ir dešimtmetį trukusi santuoka, kurioje gimė keturi vaikai.
„Man tai buvo didžiausias smūgis. Kai tekėjau, tikėjau, jog tai bus iki grabo lentos. Juk turime galvoje kažkokį įsivaizdavimą, kažkokį planą. Aš iki paskutinės minutės netikėjau, kad taip imsime ir išsiskirsime. Mes nei pykomės, nei žmogus kokių nors žalingų įpročių turėjo...“ – skyrybas prisiminė Birutė, netikėtai likusi viena su vaikais.
Ji sako, kad tada pagalbos ieškojo visur – pas psichoterapeutą, pas koučerį, į bažnyčią ėjo. „Tada mano koučeris pasakė, kad išsikapstyti yra du būdai – arba greit susirasti kitą vyrą, arba turiu pakeisti geografinę padėtį. Pažiūrėjau jam į akis ir pagalvojau – aš emigruoju, juk manęs niekas nelaiko. Vyniojausi iš situacijos taip, kaip tada sugebėjau“, – pasakojo B. Jakučionytė, tada persikėlusi gyventi į Angliją.
Ten lengva nebuvo, finansinė padėtis taip pat buvo sudėtinga. Ji sako, kad tik prieš metus atsikratė skolų naštos. „Dešimtmetį ištisai buvau kažkam skolinga ir man reikėdavo fintus daryti, kad vaikams maisto nupirkčiau – iš ten šiek tiek pervedžiau, iš ten paėmiau, iš ten paprašiau, iš ten pasiskolinau, ir taip visą laiką uždenginėji, uždenginėji... Viską grąžinusi, aš atsisėdusi savo lauko virtuvės terasoje tiesiog kriokiau... Paskambinau sesei, sakau: „Rasa, aš atidaviau visas skolas“, – su ašaromis akyse kalba Birutė.
Atsistoti ant kojų jai padėjo kūrybiniai projektai, kuriuos su bendraminčiu plėtojo Lietuvoje. Vienas tokių projektų – pramoginis „Grybų parkas“ šeimoms, kuriame šiemet išdygo net 1000 įvairiausių grybų.
Visas pokalbis su Birute Jakučionyte – laidos „Nepaprasti žmonės“ įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius
